Tarp Lietuvos europarlamentarų išskirtiniu vangumu Briuselyje ir Strasbūre išsiskiria tie politikai, kurie šį postą, regis, užėmė tik dėl fantastiško atlyginimo, o daugiausiai energijos skiria ne Lietuvos interesų atstovavimui Europoje, o gyrimuisi prieš Lietuvos rinkėjus su šūkiais “Mes žinome kaip”.

Praėjusią savaitę Strasbūre vyko plenarinė Europos Parlamento sesija, tačiau joje posėdžiavo nebe dvylika, o vienuolika Lietuvos interesus Europos Parlamente atstovauti turinčių europarlamentatų. Joje nebuvo Viktoro Uspaskicho, kuris lapkričio 13 dieną atsisakė europarlamentaro mandato ir kurio vietą užims mažai kam girdėta Darbo partijos narė Justina Vitkauskaitė.
Čia derėtų priminti, kad V.Uspaskichas europarlamentaru tapo 2009 m. birželį, taigi teoriškai juo išdirbo beveik 3,5 metų. Prieš Europos Parlamento rinkimus jis buvo prisižadėjęs ne ką mažiau nei prieš šiųmečius Seimo rinkimus. Pažadai buvo ypač keisti, kartais net nesuvokiami, pavyzdžiui: siūlysime priemones, padedančias įgyvendinti konkurencingą ES ekonomiką; prisidėsime prie ES finansų sistemos reformos stiprinant bankų priežiūrą; sieksime daugiau gauti ES ūkio išlyginimo lėšų Lietuvai; kovosime su vaikų skurdu remiant vienišus tėvus ir daugiavaikes šeimas; sieksime, kad verslo orientacija būtų nukreipta į saugias, sveikas darbo sąlygas; remsime darbo ir laisvalaikio derinimą; remsime pastangas per mokymąsi visą gyvenimą skatinti kūrybiškumą, ir taip toliau ir panašiai. Regis, šią programą V.Uspaskichas su bendrais kūrė neturėdamas supratimo į kur kandidatuoja.
Tačiau Viktoras Uspaskichas – vienas iš 12 Lietuvos interesus Europos Parlamente atstovauti turinčių europarlamentarų – Vilniuje tuo metu sveikino naująjį šalies premjerą Algirdą Butkevičių ir dėl Europos reikalų sau galvos, kaip įprasta, nekvaršino.
Po jo vadovaujamai darbo partijai neblogai susiklosčiusių rinkimų V.Uspaskichas netgi ciniškai pareiškė, kad jei gautų sočią vietelę Vyriausybėje (pageidautina – premjerministro), EP mandato jis lengva ranka visai atsisakytų.
Atsainus V.Uspaskicho požiūris į šalies gyventojų jam patikėtą postą Europos parlamente – jokia naujiena.
Užtenka pažvelgti į jo aktyvumo EP statistiką ir pamatysime, kiek rimtai jis žiūri į savo darbą atstovaudamas šalies interesus Briuselyje ir Strasbūre.
Pavyzdžiui, nuo 2009-ųjų liepos iki šiol V.Uspaskichas nėra parengęs nė vieno pranešimo, ką jau kalbėti apie rezoliucijas – pagrindinį EP „produktą” – dokumentus, dėl kurių balsuoja visas Europos Parlamentas plenarinėse sesijose. Beje, kai kurios rezoliucijos turi netgi įstatymo galią, todėl Lietuvos europarlamentarų dalyvavimas jas rengiant yra ypatingai pageidaujamas ir vertinamas.
Lyginant su kitais Lietuvos atstovais, prasčiausiai atrodo būtent Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas, vienintelis iš visų europarlamentarų nesugebėjęs parengti nė vienos rezoliucijos.
Niekas jam nepatikėjo parengti ir nuomonės – tai dokumentas,kurį rengti reikalingas kitų euro parlamentarų pritarimas, mat juo formuluojama viso komiteto pozicija. Paprastai kalbant, nuomonė – tai kurio nors EP komiteto pozicija klausimu, kuris nėra tiesioginė šio komiteto kompetencija. Tačiau ji rengiama, kai komiteto nuomonės šiuo klausimu atsiklausia kitas – pagrindinis – EP komitetas, rengiantis pranešimą ta pačia tema. Nuomonę rengia komiteto paskirtas EP narys, paprastai – tai vieno ar dviejų puslapių apimties dokumentas, dėl kurio balsuojama tokią nuomonę rengiančiame komitete, o vėliau – ir pagrindiniame komitete.
Tačiau labiausiai V.Uspaskichas iš kitų ne tik Lietuvos, bet ir visų šalių europarlamentarų išsiskiria savo pasisakymais EP plenarinėse sesijose.
Būtų juokinga, jei nebūtų graudu, kad per 3,5 m. EP plenarinėje sesijoje jis kalbėjo tik kartą – 2010 m. rugsėjo 7 d. – ir tą vienintelį kartą – dėl savo paties imuniteto.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.