2012 m. Lietuvos ekonomikos rodikliai jau pateks į lemiamą Mastrichto kriterijų vertinimą, lemsiantį, ar 2014 m. turėsime eurą. Ar realus ir vis dar geidžiamas šis uždavinys?

2006 m. iki euro Lietuvai pritrūko vos 0,1 proc. – tiek viršijome infliacijos Mastrichto rodiklį. Šiuo metu jį viršijame 1 proc., o valdžios sektoriaus deficito ribą – net 3 proc. O juk jau po kelių mėnesių, gegužę, laukia tarpinis konvergencijos rodiklių vertinimas, dar po metų – galutinis įvertinimas.

Vyriausybė vis dar tikisi peršokti gana aukštą kartelę ir sulaukti kvietimo nuo 2014 m. prisijungti prie euro zonos, nors daugelis analitikų tuo rimtai abejoja. Bent jau teorinių galimybių sutilpti į kriterijus gal dar likę, tačiau visuomenės užsidegimo įsilieti į bendrą ES valiutos sąjungą – ne: per sociologines apklausas daugiau kaip pusė šalies gyventojų sakosi nenorį euro.

Alternatyvos Lietuva neturi

Finansų ministrė Ingrida Šimonytė vardija, kodėl neverta eikvoti energijos ginčijantis, ar Lietuvai reikia euro: „Lietuva teisiškai įsipareigojusi įstoti į euro zoną – mes neturime vadinamojo „opt out clause“, kurį turi Danija ar Jungtinė Karalystė. Be to, litas pririštas prie euro, vadinasi, iš esmės patiriame visas neigiamas narystės euro zonoje pasekmes (išskyrus mokėjimus į naujai kuriamus „gelbėjimo fondus“), tačiau nepatiriame jokių teigiamų. Tokia būsena lygintina su nemaloniu trypčiojimu prieangyje. Nors lito kursas euro atžvilgiu fiksuotas, investuotojai tą mato kitaip ir valiutų kurso keitimo rizikos neįmanoma panaikinti kitaip, nei įsivedant eurą. Kredito reitingų agentūros aiškiai deklaruoja, kad narystė euro zonoje taptų pagrindu kilstelėti Lietuvos reitingą, vadinasi, atpiginti skolinimąsi.“

I.Šimonytė priduria, kad kartais biudžeto deficito mažinimas pateikiamas kaip Vyriausybės užgaida, nors tiesa yra paprasta: kuo mažesnis deficitas, tuo mažiau reikia skolintis, tad savo problemas turime visų pirma išspręsti dėl savęs, o ne dėl euro.

Pasak Lietuvos banko valdybos pirmininko Vito Vasiliausko, euras yra tik tikslo sukurti tvarią ekonomiką finišo juostelė. „Mastrichto kriterijai aiškiai apibrėžia reikalavimus, kuriuos atitinkanti valstybė gali būti laikoma stabilios ekonomikos šalimi. Šiandien esame tokiame ūkio raidos taške, kai būtent stabilumo ir tvarumo reikia visų labiausiai, o jo – bent šiokio tokio – galime tikėtis tik laikydamiesi griežtos finansinės drausmės. To reikalauja ir mūsų valstybės finansų būklė, ir pasaulio rinkose tvyranti įtampa bei optimizmu netrykštančios ekonominės prognozės. Būtent todėl stengtis atitikti Mastrichto kriterijus – būtina“, – tvirtina V.Vasiliauskas.

Pasak SEB banko prezidento patarėjo Gitano Nausėdos, jeigu euro įvedimą traktuotume ne kaip tuščią politinę ambiciją, o kaip ekonomiškai naudingą žingsnį, ir šiandien vertėtų to siekti. Juk pagrindinė Lietuvos eksporto dalis iškeliauja į ES apskritai ir į euro zoną konkrečiai, taigi bendros valiutos egzistavimas supaprastintų prekybos ir atsiskaitymų sąlygas.

Daugelis finansininkų nemato alternatyvos eurui. Atsieti litą nuo euro neparanku, nes apie 70 proc. visos užsienio prekybos vyksta eurais. Devalvuodami litą irgi sulauktume didelio gyventojų pasipriešinimo, nes apie 80 proc. paskolų yra eurais, o 80 proc. indėlių – litais.

Vis dėlto, „Swedbank Markets“ tarnybos vadovo Tomo Andrejausko nuomone, turėtume kantriai sekti, pagal kokį scenarijų rutuliosis euro zonos krizė: šiandien įsivesti eurą būtų nepalanku jau vien dėl to, kad reikėtų prisidėti apie 1 mlrd. eurų kitoms ES valstybės gelbėti. O finansų analitikas Valdemaras Katkus nekeičia nuomonės: euro Lietuvai nereikia: „Jei einame viena ekonomikos vaga su visomis ES valstybėmis, tuomet stokime į euro zoną, tačiau jei mes vystysimės sparčiau nei euro zona, tuomet kam patiems susivaržyti ir lėtinti ekonomikos augimą.“

2015–2016 m. ar 2014-ieji?

Daugelio analitikų vertinimu, anksčiau nei 2015–2016 m. turėti euro neįmanoma, nors finansų ministrė įsitikinusi, kad anksčiausia įmanoma data išlieka 2014-ieji. Nors I.Šimonytė pripažįsta, kad Lietuvai gali būti lengviau atitikti valdžios sektoriaus deficito kriterijų nei infliacijos, kuris sutrukdė patekti į euro zoną 2007 m. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, infliacijos rodikliu turime lygiuotis į problemų patiriančias šalis, nes ekonomikos pakilimas paprastai lemia ir infliacijos didėjimą, o ekonomikai smunkant valstybėje gali būti netgi defliacija. Be to, Lietuvos ekonomiką itin stipriai veikia pasaulinės energetinių produktų ar maisto žaliavų kainų tendencijos.

G.Nausėdos nuomone, prasidėjus pasauliniam ekonomikos „atšalimui“ infliacijos spaudimas kitąmet turėtų būti silpnesnis, o viešųjų finansų valdymas, atvirkščiai, patirs dar daugiau iššūkių. „2012 m. valstybės biudžete remtasi išties optimistinėmis makroekonominėmis prognozėmis ir joms nepasitvirtinus Lietuvai liktų skausmingas pasirinkimas: karpyti biudžeto išlaidas metų eigoje ir tai daryti artėjant Seimo rinkimams arba toleruoti didesnį nei planuota fiskalinį deficitą, galutinai laidojant viltis išvysti eurą Lietuvoje 2014 m. Antra, kol kas neaišku, kokių pasekmių viešiesiems finansams turės banko „Snoras“ nacionalizavimas, jeigu išaiškėtų, kad banko turtas daug mažesnis nei įsipareigojimai“, – teigia finansų analitikas.

DNB grupės vyriausioji ekonomistė Jekaterina Rojaka atkreipia dėmesį ir į tai, kad kol kas neskelbiama, kiek (o, tikėtina, nemažai) valstybės išlaidas padidins naujos Visagino atominės elektrinės projektas.

Vis dėlto „Swedbank Markets“ tarnybos vadovo T.Andrejausko įsitikinimu, Lietuvai įsivesti eurą labiausiai trukdys ne Mastrichto kriterijai, bet visuomenės nuomonė. Sociologas Vladas Gaidys primena, kad lietuviai visuomet buvo skeptiškai nusiteikę šios valiutos atžvilgiu, net 2006-aisiais. Tuomet euro euforiją sukėlė vadinamasis elitas, bet ne dauguma paprastų žmonių. Visuomenės nuomonei pakeisti reikia ramybės pasaulio finansų rinkose ir tiesioginių, kartais net paprastų priemonių, pavyzdžiui, dalyti skaičiuotuvus, vienu mygtuko paspaudimu konvertuojančius litus į eurus, kaip buvo daroma Estijoje.