Jau kone antri metai Vakarų Europoje netyla diskusijos dėl viešųjų finansų ateities, vis dažniau sukrėsdamos ir finansų rinkas bei priversdamos akcijų indeksų vertes smarkiai svyruoti. Graikijos skola praėjusiais metais išsipūtė iki 143 proc. BVP, ir šalis jau kurį laiką stovi ties bankroto riba. Galingųjų ES valstybių vadovai visomis išgalėmis stengiasi, kad Graikijos ir kitų regiono skolininkių problemos nevirstų nauju užkratu, galinčiu sukelti dar vieną finansų sistemos krizę. Kodėl ir kaip galėtų nukentėti Lietuvos ūkis? Kokios mūsų šalies sąsajos ir kodėl mums svarbu, ar euro zona išlaikys finansinį stabilumą?
Šiemet euro zonos ekonomika nebeišlaikė 2010 m. pagreičio ir dar stiprų I ketvirčio augimą pakeitė prastesni vėlesni skaičiai. Prognozuojama, kad po 2009 m. 4,2 proc. BVP nuosmukio šiemet euro zona dar augs panašiu tempu kaip ir 2010 m., tai yra 1,7 proc., tačiau ekonomikos santykinė stiprybė – jau praeitis, ir 2012 m. ūkis gali kilstelėti tik 1 proc.
Ekonomistai nuogąstauja ne tik dėl ateinančių kelerių metų, bet ir dėl ilgėliau užtruksiančio itin lėto plėtros laikotarpio. Šiandien vyriausybių galimybės dar paskatinti ekonomiką yra ribotos, ir vertinant ilgalaikio ekonominio tvarumo požiūriu netgi būtų žalingos. Skolos jau ir taip išsipūtusios, biudžetų deficitas viršija Mastrichto kriterijaus reikšmę, tad ilgalaikė fiskalinės drausmės strategija tiesiog būtina ekonominiams disbalansams eliminuoti. Kitaip nebus padėta pagrindo ilgalaikei ir tvariai ūkio plėtrai.
Pagrindinis Lietuvos ekonomikos atsigavimo šaltinis po ekonominės krizės buvo užsienio prekyba, nes vidaus paklausa tiesiog nebuvo pajėgi pati sau pagelbėti. Gresianti euro zonos stagnacija brėžia ne itin šviesias perspektyvas ne tik mūsų, bet ir daugelio VRE šalių ekonominiam augimui. Lietuvos, kaip ir regiono kaimynių, ekonomika yra maža ir atvira. Tai reiškia, kad reikšmingą dalį bendrojo vidaus produkto sudaro užsienio prekyba: Lietuvoje eksportas sudaro 70 proc., o eksportas kartu su importu – beveik 150 proc. BVP. Į ES šalis keliauja 60 proc. viso mūsų eksporto ir per pastaruosius keturis ketvirčius jo apimtys išaugo apie 20 proc. Eksportas – vienintelis BVP komponentas, ne tik grįžęs, bet ir 10 proc. pralenkęs savo prieškrizinį lygį. Jis ir buvo ta svarbi jėga, lėmusi Lietuvos ūkio atsigavimą pastaraisiais metais. Tad kalbos apie galimą dar vieną ekonomikos sunkmetį gali būti naujas iššūkis mūsų ūkiui 2012 m.
Kitas poveikio mechanizmas – tarptautinės finansų rinkos. Ties bankroto riba balansuojančios Graikijos vyriausybės skolos vertybinių popierių kainos smukusios iki sunkiai suvokiamo lygio. Šiandien už Graikijos dvejų metų vyriausybės obligacijas rinkos reikalauja maždaug 80 proc. metinės grąžos, kai normaliu atveju palūkanų norma galėtų siekti apie 2–3 proc. Didelių palūkanų norima ir už Portugalijos vyriausybės obligacijas, o atitinkamų Ispanijos ir Italijos vyriausybės vertybinių popierių kainos laikosi ties adekvatesniais lygiais veikiausiai ne be Europos centrinio banko papildomų intervencijų finansų rinkoje. Tvyrant tokioms nuotaikoms, vargu ar Lietuvos vyriausybei būtų lengva skolintis lėšų tarptautiniuose vandenyse, o toks potencialus poreikis išlieka, nes mūsų šalies biudžeto įplaukos vis dar atsilieka nuo pajamų ir trūkumą reikia kažkuo padengti.
Sudėkime dvi aplinkybes: lėtesnis ekonomikos augimas, galintis lemti mažesnes, nei planuota, biudžeto įplaukas, bei didesnis skolinamų lėšų poreikis ir išaugęs nepasitikėjimas rinkose, ir turime situaciją, primenančią 2009-uosius. Žinoma, turint omenyje šiandienos ekonomikos būklę, 2009 m. scenarijus atrodo pernelyg drastiškas. Kalbame ne apie naują ekonomikos nuosmukį, o tik apie augimo sulėtėjimą. Tad, tikėtina, nepamatysime tokio BVP kritimo kaip 2009-aisiais, tačiau esama nemažai rizikos, kad plėtra gali likti gana „plokščia“.
Spalio 26 d. buvo nuspręsta nurašyti 50 proc. Graikijos skolos ir išplėsti Europos finansinio stabilumo priemonių paketo dydį iki 1 trln. eurų. Tai turėtų bent jau kuriam laikui grąžinti pasitikėjimą į finansų rinkas, tačiau tai, kad bankų sistemai gali prireikti apie 106 mlrd. eurų papildomo kapitalo, nežada ramios ateities. Rinkos greičiausiai liks dirglios ir įnoringos, tad šiuo metu tikrai nėra palankus laikas skolintis lėšų net ir tokioms santykinai mažiau įsiskolinusioms šalims, kaip Lietuva, tad griežtesnė biudžeto politika būtų itin sveikintina.