Pastaruoju metu vis dažiau skelbiama, kad euro zonos dienos suskaičiuotos. Šis nerimas ir skepticizmas yra grindžiami silpnu ir nevienodu tempu vykstančiu atsigavimu po ekonominės krizės. ES senbuviai išgyvena sunkmetį, o silpnas optimizmo užuomazgas naikina vis didėjančios struktūrinės problemos ir įtampa finansų rinkoje, kurią sukėlė nerimas dėl greitai augančių valstybių skolų.

Nemažai prie europesimizmo prisidėjo vadinamosios PIIGS šalys – Portugalija, Italija, Airija, Graikija ir Ispanija, kurioms pasaulio ekonomistai prognozuoja dešimtmečius truksiančios defliacijos ir ekonominės stagnacijos kokteilį. Stipresnių ES šalių narių, orientuotų į eksportą ir produktyvią gamybą, pastangos vargu ar galėtų kompensuoti susidariusį balastą. Todėl artimiausiais metais euro zonos padangėje prošvaisčių gali būti nedaug, o atotrūkis nuo kitų agresyviai augančių regionų dar labiau išryškėtų.

Per pastarąjį dešimtmetį vidutinis euro zonos augimo tempas tesiekė 1 proc., o nedarbo lygis nenusileisdavo žemiau nei 8 proc. Atskirų valstybių rezultatai apžvelgiamu laikotarpiu yra dar prastesni. Pavyzdžiui, vidutinis Vokietijos ekonomikos augimo tempas sudarė apie 0,5 proc. (prieš įstojimą į bendrą ekonominę ir valiutos sąjungą šalis vidutiniškai augdavo po 2,5 proc. per metus), Italijos sukurtas bendrasis vidaus produktas pernai beveik nesiskyrė nuo 1999 m. rodiklio. Prancūzijos konkurencingumas, palyginti su Vokietija, įvairiais vertinimais, smuko apie 15–20 proc., kaip atskaitos tašką imant euro cirkuliacijos pradžią. Agresyvi Azijos rinkų plėtra gali dar labiau pabloginti euro zonos konkurencingumo pozicijas.

Prasiskolinusios ES šalys bus priverstos vykdyti griežtą į išlaidų mažinimą orientuotą politiką. Todėl tikėtis spartesnio vartojimo arba investicijų į pagrindinį kapitalą plėtros tempų artimiausiais metais nevertėtų. Perspektyva tapti atsilikėliais mažiausiai džiugina Vokietiją, kuri ir taip priversta apmokėti didžiąja dalį silpnesnių narių sąskaitų. Tačiau kantrybės dar vienam dešimtmečiui gali ir neužtekti.

Nenuostabu, kad šalia bendrų euro zonos augimo ir konkurencingumo didinimo strategijų verda aktyvios diskusijos apie atsiskyrimo nuo euro zonos pliusus ir minusus. Iš tiesų, Vokietijos pinigų nepriklausomybės atgavimas yra reali galimybė didžiausiai Europos ekonomikai skatinti ne kitų ES narių, o savo gyventojų gerovę. Nepriklausoma ekonominė ir monetarinė politika taip pat leistų gerokai padidinti vidaus vartojimą ir sumažinti nedarbo lygį, kuris per pastarąjį dešimtmetį ūgtelėjo apie 50 proc.

Kitas radikalūs pasiūlymas dėl euro zonos pertvarkos – atimti euro klubo narystės korteles iš prasižengusių šalių. Nors padaryti tai būtų nelengva, techniškai vis dėlto įmanoma. Šis žingsnis ne tik sustiprintų euro zonos pozicijas, bet ir pagerintų daugelio išėjusių šalių ekonominę padėtį.

Dar viena vizija – kurti kelių valiutų zoną. Šis pasiūlymas paremtas didžiuliais dabartinių euro zonos narių struktūriniais skirtumais. Užsienio prekybos struktūra, darbo rinkos lankstumo indikatoriai, realių efektyvių valiutų kursų kaita bei kiti statistiniai rodikliai rodo aiškų euro zonos skilimą į du pagrindinius blokus. Pirmąjį sudaro Vokietiją ir Austrija, o kitą – Belgija, Prancūzija, Nyderlandai. Toks pinigų sąjungos suskaidymas palengvintų ekonominę kooperaciją, leistų efektyviau siekti bendrų ekonominių tikslų ir didintų viso regiono potencialą.

Ir kraštutinis variantas – visų euro zonos narių nacionalinių valiutų atkūrimas. Šis scenarijus dažnai klaidingai sutapatinamas su Europos Sąjungos irimu. Bet ir dabar Ekonominė bendrija apima gerokai daugiau valstybių nei euro zona, ir nacionalinės valiutos egzistavimas joms netrukdo. Taigi Europos regiono gali laukti didžiuliai pokyčiai ekonominiame ir politiniame žemėlapyje.