Europos Komisijos sprendimas pradėti oficialų galimo “Gazpromo” piktnaudžiavimo savo monopoline padėtimi Europos Sąjungos vidaus rinkoje tyrimą liudija, kad Europa pakilo į bekompromisę kovą su Rusijos dujų milžinu ir už jo stovinčiu Kremliumi.

Stebėtina, bet Europos Komsijos tyrimas, kurį atlieka Konkurencijos direktoratas, užklupo tiek patį “Gazpromą”, tiek Kremlių visiškai netikėtai. Toks įspūdis, kad Maskvoje visi spėjo pamiršti pernai rugsėjį per “Gazpromo” ir jo antrines ir susijusias įmones Europoje nusiritusią kratų bangą, kurios metu to paties Konkurencijos direktorato atstovai pasiėmė kalnus dokumentų, atskleidžiančių “Gazpromo” taikomą verslo praktiką. Gal rusai patikėjo savo pačių tikinimais, esą Europos Komisijos tikrintojai nieko neras, gal nutarė, kad euro zonos skolų krizės kamuojama Europa nedrįs stoti į kovą su vienu pagrindinių dujų tiekėjų. Kad ir kaip ten būtų, Maskvoje žiauriai apsiriko – Europa iškasė karo su “Gazpromo” monopolija kirvį.
Čia reikia suvokti esminį dalyką – EK Konkurencijos direktoratas oficialius tyrimus dėl monopolininkų pradeda tik tada, kai faktinis tyrimas ir įrodymų rinkimas jau būna iš esmės baigtas, o tyrėjai nebeturi abejonių, kad byla ir dažnai neišvengiamas teisinis ginčas pasibaigs Europos Komisijos naudai. Oficialaus tyrimo metu kaltinimų ir įrodymų mastas gali tik padidėti, bet nesumažėti.
Šią EK Konkurencijos direktorato praktiką savo straipsnyje „The Wall Street Journal“ aprašo vienas geriausių ES antimonopolinio reguliavimo energetikoje ekspertas, Jungtinės Karalystės teisininkas Alanas Riley, kartu nurodydamas, jog EK Konkurencijos direktoratas niekada nepasiduoda ir nuo pat 1958-ųjų, kai įsigaliojo ES antimonopolinės taisyklės, nėra pralaimėjęs nė vieno tyrimo. Jis taip pat nurodo, kad didžiausią pavojų Gazpromui dabar gali sukelti naujosios ES narės, jeigu jos savo iniciatyva pradės paralelinį Rusijos dujų monopolininko veiklos tyrimą, apimantį 1994–2004 metus – kai Vidurio ir Rytų Europos šalys dar nebuvo ES narės (tad šis laikotarpis negali būti apimtas EK Konkurencijos direktorato tyrimo), bet jose jau galiojo analogiškos ES antimonopolinės taisyklės.
Toks tyrimas, pasak A.Riley, galėtų gerokai padidinti “Gazpromo” finansinės atsakomybės mastą. Šiuo metu kalbama apie 10 proc. metinių pajamų už į ES tiekiamas dujas dydžio baudą, bet įrodžius, kad “Gazpromas” piktnaudžiavo savo monopolija daug metų iš eilės, bauda galėtų išaugti iki 30 proc. metinių pajamų. Tai reikštų dešimtis milijardų eurų. O jeigu prisidėtų privatūs “Gazpromo” dujų vartotojai, kurie, pasisamdę advokatų firmas ir remdamiesi Europos Komisijos tyrimu, pateiktų privačius ieškinius, tada, profesoriaus A.Riley teigimu, Rusijos monopolininkui būtų visai riesta – skubiai privačiai susitarti su nukentėjusiaisiais ir gera valia atlyginti nuostolius išeitų kur kas pigiau nei „kietai“ bylinėtis su niekada nepralaiminčia Europos Komisija, kurios aukų sąraše tokie pasauliniai milžinai kaip “Microsoft”, “Intel”, “Honeywell”, “General Electric”, iš energetinių koncernų – Italijos ENI, Vokietijos RWE, Belgijos “Distrigaz”.
Pirmosiomis dienomis po Europos Komisijos smūgio besiblaškęs “Gazpromas” prisipažino, kad jis, tiesą sakant, jau kuris laikas patyliukais mokėjo žalos, kilusios dėl jo piktnaudžiavimo monopoline padėtimi, atlyginimą kai kurioms ES energetinėms kompanijoms. Taip per pirmąjį šių metų ketvirtį “Gazpromas” grąžino 1,9 mlrd. eurų viršpelnio, didžiąją šių pinigų dalį – Vokietijos kompanijai E.ON. Iki metų galo turėtų būti grąžintas dar milijardas eurų, savo laiku “Gazpromas” susižertų nustačius neteisingai dideles dujų kainas. Tai rimtas smūgis “Gazpromui”, kuris ir taip dėl sumažėjusios dujų paklausos Europoje šiemet per pirmąjį ketvirtį prarado 11,1 mlrd. eurų, palyginti su pernai, arba ketvirtadalį planuotų pajamų. ES ekspertų vertinimu, toks lėšų trūkumas, neleidžiantis įsisavinti naujų verslovių, jau kelia pavojų, jog “Gazpromui” netrukus ims trūkti dujų, reikalingų patenkinti visų vartotojų poreikius. Prieš mėnesį “Gazpromas” paskelbė įšaldantis visus darbus kadaise didžiules viltis kėlusioje “Štokmano” verslovėje Barenco jūroje – projektas, iš kurio neseniai pasitraukė Norvegijos “Statoil-Hydro”, rusams tapo per brangus. Pastaruoju metu bendradarbiauti su “Gazpromu” atsisako ne tik norvegai – spaudimas jam vyksta visoje Europoje. Pernai Vokietijos RWE nutraukė derybas su “Gazpromu” dėl daugiau nei dešimties dujomis kūrenamų elektrinių modernizavimo, o Angelos Merkel vyriausybė atmetė siūlymą tiesti trečią ir ketvirtą dujotiekio “Nord Stream” linijas, taip didinant rusiškų dujų dalį Vokietijos rinkoje.
Rusijos prezidento Vladimiro Putino, pirma savo įsaku paskyrusio “Gazpromui” valstybinę apsaugą nuo Europos Komisijos tyrimo, o paskui užsiminusio, esą rusiškos dujos bus nukreiptos iš Europos į Azijos rinkas, grasinimai europiečiams įspūdžio nedaro. Visi žino, kad Rusija paprasčiausiai neturi techninių galimybių greitai atsisakyti dujų tiekimo Europai – susitarimo dėl dujotiekio tiesimo į Kiniją, kurį planuota pasirašyti dar pernai pavasarį, nėra iki šiol, suskystintų dujų terminalą, per kurį dujas būtų galima tiekti į Japoniją, irgi dar reikia pastatyti. Juoba kad japoniški kontraktai savo dydžiu neprilygtų europietiškiesiems. Svarbiausia, pinigų už dujas Rusijai reikia šiandien, o ne rytoj ar po penkerių metų. Todėl Europos Komsijos kovos su “Gazpromu” strategija, kurios tikslas, kaip praeitą savaitę sakė Vilniuje viešėjęs EK energetikos komisaras Giuntheris Oettingeris – kad visoje Europos Sąjungoje dujų kaina būtų daugmaž vienoda, turi visas sąlygas būti pasiteisinta. Žinoma, gal teks kiek palaukti, kol “Gazpromas” įsitikins kovos su Europa beprasmiškumu, bet rezultatas turėtų būti labai naudingas Lietuvai.

Audrius Bačiulis
Įkirta
Europos Komisija oficialius tyrimus dėl monopolininkų pradeda tik tada, kai faktinis tyrimas ir įrodymų rinkimas jau baigtas, o tyrėjai nebeturi abejonių, kad byla baigsis Europos Komisijos naudai.