Neseniai vienos Europos Sąjungos senbuvės premjeras piktai mestelėjo: “Klystate, jei manote, kad dabartiniai politikai nežino, ką būtina daryti. Jie tą puikiai žino. Jie tik nežino, kaip laimėti rinkimus padarius tai, ką padaryti būtina”.

Šiuo jausmų protrūkiu patyręs politikas išdavė tai, apie ką, kiek teko patirti įvairiomis aplinkybėmis, vis dažniau susimąsto Europos politiniai sluoksniai, nors garsiai to pasakyti dar nelabai drįsta: Europa tapo prie gero gyvenimo pripratusių, tad pokyčių nenorinčių masių įkaite.

Politikai mato ir suvokia, kad dabartinė Europos socialinė gerovė yra netvari, dabartiniai europiečiai gyvena ateities kartų sąskaita, ta žmonių karta, kuri sukūrė dabartinį klestėjimą, išmiršta, o jos vietą užima europinei kultūrai, jos darbo etikai visiškai svetimi imigrantai (Briuselyje populiariausias berniukų vardas – Mohamedas). Politikai mato, kad dalis istoriškai tingesnių ir visuomet prasčiau gyvenusių Europos valstybių, išnaudodamos ES demokratinės sistemos trūkumus, atvirai parazituoja darbštesniųjų ir turtingesniųjų sąskaita, o savo begėdiškumą ir nenorą gyventi pagal pajamas dangsto aiškinimu, esą rinkėjai tokio taupymo nesupras. Politikai mato, kaip tiek Europos kaimynės, tiek toliau esančios svarbios prekybos partnerės išnaudoja ES bendros politinės valios stoką, bet nedrįsta tam priešintis, nes dar labiau bijo, kad kuri nors istoriškai galingesnė Europos šalis neįgytų per daug įtakos.

Mokėti už tokį politinį minkštakūniškumą tenka labai brangiai tiesiogine šito žodžio prasme. Milijardinės pagalbos bankrutuojančiai švaistūnei Graikijai gelbėjimo ratas galėjo būti nepalyginamai mažesnis, jei būtų mestas greitai, be ilgų aptarinėjimų ir svarstymų. Tačiau vokiečiams ant nosies buvo vietos rinkimai, pagalba graikams buvo nepopuliari tarp rinkėjų, tad kanclerė Angela Merkel delsė. Rezultatas – ir rinkimai pralaimėti, ir pinigų daugiau duoti reikės, ir euras, dėl kurio stengtasi, atsidūrė ties pavojinga riba.

Tad nenuostabu, kad privačiuose pokalbiuose su “senaisiais” europiečiais vis dažniau prasprūsta jų giliai užslėptas, bet vis didesnis pavydas stiprios rankos politikams ir jų valdomoms valstybėms: “A.Lukašenka diktatorius, bet turi valios ir daro, ką reikia, o mes kelinti metai tūpčiojame, nes reikia retos rūšies varliukų teises ginti”; “V.Putinas diktatorius, bet jo pažadais galime tikėti, nes jam nereikia pataikauti rinkėjams”; “M.Saakašvilis turi bėdų dėl demokratijos, bet kokias reformas jis daro!”

Lietuva, kaip rodo apklausos, irgi nori stiprios rankos vadovo. Tiesa, pas mus jo labiau nori masės, o ne politikos lyderiai, o Europoje labiau lyderiai, bet ne masės. Tačiau tendencija akivaizdi.