Europos Sąjungos narės atsitokėjo ir pripažino patekusios į aklavietę, iš kurios pasitraukti galima tik sugalvojus naujas žaidimo taisykles. Tad šiemet ES laukia drastiški pokyčiai, kuriuos savo kailiu pajusime ir mes.

Jau kovo mėnesį gali būti sukurta seniai aptarinėjama “dviejų greičių” Europos Sąjunga: dalis ES narių pasiryžusios sudaryti naują, daug griežtesnę ir mažiau savarankiškumo numatančią sutartį. Kitos ketina rinktis daugiau laisvės ir judėti “savu dažniu”. Abiem atvejais tokios ES, kokia gyvavo dar pernai, nebebus.

Mat toji Sąjunga, kurios tikslas kadaise buvo suvienyti skirtingas valstybes ir sukurti aukščiausio lygio ekonominę ir politinę bendriją, tapo jei ne pasauliniu pajuokos objektu, tai bent jau galvos skausmu pačioms ES narėms. Prie bedugnės krašto atsidūrė dar neseniai prestižinė bendra jos valiuta euras. Susvyravo kadaise pavyzdinė bankų sistema. Europą palieka anksčiau čia strimgalviais plūdę investuotojai. Galiausiai beveik visos ES šalys šiurkščiai pažeidinėja savo pačių susikurtas taisykles: viršija visus įmanomus skolų ir biudžeto deficito limitus, o kai kurioms valstybėms gresia visiškas nemokumas.

Euro nutarta nemarinti

Į tokią absurdišką padėtį patekę ES šalių politikai pernai buvo prigalvoję įvairiausių būdų, kaip išplaukti apysausiems. Iš pradžių mėnesių mėnesiais postringauta apie paramos fondus, stebuklingai veikiančius biudžetų apkarpymus ar mokesčių didinimą. Vėliau dramatizmo vis daugėjo, pavyzdžiui, už euro zonos ar ES borto buvo siūloma išmesti tokias nepatogias varguoles, kaip Graikija ar Portugalija, ir apsivalius iš vidaus toliau ilgai bei laimingai gyventi, nekreipiant dėmesio į tų varguolių tolesnį likimą. Vėliau susivokta, kad didžiųjų ES šalių bankai yra “sumerkę” didžiules sumas į šių merdinčių valstybių obligacijas, tad brutaliai jų atsikratyti ne tik ne paprasta, bet ir labai rizikinga.

Atsirado tikinčių, kad tokiu atveju trauktis iš euro zonos verta stipriausios ekonomikos šalims – Vokietijai ar Prancūzijai. Abiejų valstybių finansininkai net suskaičiavo, kiek kainuotų sugrįžti prie markės ar franko, ir konstatavo, kad tai gali būti net naudingiau, nei vis brangiau mokėti už naujas paskolas beviltiškaisiais eurais.

Tačiau tiek Vokietija, tiek Prancūzija puikiai suvokia, kad turėti bendrą valiutą pasaulio rinkoje yra labai naudinga, o grįžimas prie nacionalinių valiutų pakirstų ir eksportą, ir pramonę, tad ilgainiui jos prarastų konkurencingumą. Tad Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, jau vadinami tiesiog “Merkozy”, ryžosi Europos Sąjungą suimti į nagą ir įvesti savas, joms naudingiausias taisykles.

Gruodžio viduryje po ilgų derybų jiems pavyko įtikinti didžiąją dalį ES narių, kad kitos ar bent jau geresnės išeities nėra, ir pasiūlė keisti iki šiol galiojusią palyginti griežtą Lisabonos sutartį nauju susitarimu, įteisinsiančiu tikrą diktatą.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/progozes-2012) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.