Prancūzijoje, Italijoje, Graikijoje, Portugalijoje ir daugelyje kitų Europos Sąjungos šalių viešojo sektoriaus išlaikymas suvalgo vis didesnę biudžeto dalį ir ima lenkti net visuomet viešosiomis paslaugomis garsėjusią Švediją.

Pastarąjį dešimtmetį viešojo sektoriaus finansavimas ES nuolat auga, ir visai ne Švedijos ar kitų Skandinavijos šalių sąskaita. Jas vejasi, o kartais net lenkia kitos ES valstybės, pakilimo laikotarpiu užsimojusios nukopijuoti švediškąjį gerovės valstybės modelį ir ėmusios leisti vis daugiau pinigų viešajam sektoriui. Deja, ekonomistai sutinka, kad tai, kas išleidžiama dabar, yra ženkliai per daug ir valstybės tampa savotiškomis savo pačių įkaitėmis. Pavyzdžiui, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros agentūros duomenimis, ES valstybių viešojo sektoriaus išlaidų vidurkis šiuo metu siekia 43 proc., o štai Prancūzijoje viešasis sektorius per metus kainuoja net 56 proc. BVP, Italijoje – 50 proc., Graikijoje ir Ispanijoje – apie 45 proc. Didelių išlaidų sritys – pavyzdžiui, sveikatos priežiūros, švietimo ir socialinės apsaugos paslaugų teikimas – tenka nacionaliniams biudžetams, o štai centralizuotos ES išlaidos viešajam sektoriui siekia vos 122,9 mlrd. eurų, arba apie 1 proc. ES BVP.
Iki krizės daugelis valstybių žavėjosi Švedijos modeliu ir bandė jį taikyti savo šalyse, nes manyta, kad viešųjų išlaidų didinimas savo ruožtu skatina ekonomikos augimą. Tačiau dabar, atėjus laikui už tai susimokėti kreditoriams, darosi akivaizdu, kad nukopijuoti ir savo šalyje pritaikyti švediškąjį gerovės modelį ne taip paprasta. Visų pirma, didesnės viešosios išlaidos gali būti finansuojamos tik iš mokesčių. Vadinasi, arba reikia apkarpyti išlaidas, arba didinti mokesčius. Ir ekonomikos, priklausomos nuo viešojo sektoriaus finansavimo, atsidūrė savotiškoje aklavietėje.
Kaip teigia ekonomikos guru vadinamas Nourielis Roubini, tiek valstybės, tiek jose veikiančios konkrečios įmonės sunkmečiu didesnį šoką patiria būtent gausiai viešąjį sektorių finansuojančiose šalyse. Mat čia įmonės tikisi išlaukti sunkmetį, o daugiausia kapitalo išlaidų skiria darbo išteklius taupančioms technologijoms, kas reiškia, kad darbo vietų kūrimas tampa labai ribotas. Taigi, vietoje to, kad skatintų ekonomikos augimą, didelės viešojo sektoriaus išlaidos iš esmės ima ją lėtinti.

Dėl ko protestuoja graikai

Taigi, vienaip sunkmetį išgyvena švedai ar britai, visai kitaip – graikai ar ispanai. Ir tai priklauso ne tik nuo valstybės ekonomikos modelio, bet ir nuo visuomenės mentaliteto, kuris irgi negali pasikeisti per vieną dieną. Štai kodėl švedai nestreikuoja, net jei mažinamos viešosios išlaidos (įskaitant ir socialines), o, tarkime, graikai nuolat stovinuoja ties parlamento rūmais su degančiomis vėliavomis ir pasirengę bet kurį politiką apmėtyti kiaušiniais, net jei Velykos jau praėjo.
Paaiškinti tai galima paanalizavus šių valstybių ekonomikos modelius ir jų nulemtą gyventojų mentalitetą. Savo ekonomikos modeliais kardinaliai skiriasi jau minėta Švedija, ją nesėkmingai kopijuoti mėginusi Prancūzija, Graikija ir, tarkime, liberaliomis idėjomis besivadovaujanti Didžioji Britanija, puikiai įkūnijanti liberalųjį valstybės modelį. Šio modelio valstybėse valdžios institucijos minimaliai kišasi į socialinę sferą. Valstybė čia globoja tik tuos socialinius gyventojų sluoksnius, kurie patys negali savimi pasirūpinti. Tokia socialinė pagalba yra minimali, skirstoma konkretiems adresatams ir griežtai kontroliuojama.
Kitas, visai priešingas variantas – vadinamosios redistribucinio (perskirstymo) modelio valstybės, tokios kaip Švedija.
Čia valdžia paprastai išsikelia labai ambicingus tikslus socialinės politikos srityje, siekiant išlyginti gyventojų galimybes gerovei pasiekti, taikant platų pajamų perskirstymą. Nors XX a. paskutinį dešimtmetį Švedija išgyveno didelę ekonominę recesiją ir kai kurios socialinės garantijos gyventojams ir šeimoms buvo apribotos, tai beveik nepalietė viešųjų paslaugų, kurios visą laiką buvo švediškosios gerovės pavyzdys.
Pavyzdžiui, Švedijoje socialinės išlaidos (t.y. lėšos, skiriamos socialinėms reikmėms, tokioms kaip sveikata, mokslas, pašalpos) ir prieš dešimtmetį, ir dabar svyruoja apie 30 proc. BVP. Didžiojoje Britanijoje – tas pats, jos mažesnės, bet stabilios. O štai Prancūzija, Ispanija, Graikija įpratino gyventojus prie vis didėjančio socialinių išlaidų kąsnio. Pavyzdžiui, Graikijoje socialinės išlaidos prieš 10 metų siekė apie 22 proc., dabar – apie 44 proc. Ir kai prabylama apie jų radikalų mažinimą, natūralu, kad kyla pasipiktinimas.
Štai kodėl nestreikuoja nei britai, nei švedai. Pirmieji susitaikė su sunkmečio reformomis, nes jos neprieštarauja jų įsivaizdavimui, kaip turi būti valdomas šalies ūkis Antrieji per daug nepajuto biudžeto apkarpymų, tad ir protestuoti nebuvo didelio reikalo. Užtat švediškąjį modelį pas save kopijuoti bandžiusios valstybės dabar kenčia ne tik nuo didžiulių skolų, bet ir nuo nesibaigiančių protestų.
ES statistikos agentūros “Eurostat” duomenimis, trečdalis Graikijos žmonių, nepaisant neva labai palankios socialinės politikos, gyvena žemiau skurdo ribos. Benamių nuo 2009 m. padaugėjo 25 proc. Be to, yra didelis visuomenės pasipriešinimas valstybės išlaidų karpymui mažinant socialinę paramą ir viešąsias paslaugas. Neseniai atlikta apklausa rodo, kad 95,7 proc. graikų mano, jog taupymo politika yra per žiauri.
Visa tai – dėl to, kad Švedija savo viešąjį sektorių užsiaugino nesiskolindama, o generuodama pajamas šalies viduje. O štai tos valstybės, kurios bandė viešąjį sektorių padidinti “į skolą”, dabar moka labai didelę kainą.

Teks sukti vokiškuoju pavyzdžiu

Ekonomistai Carmen Reinhart ir Kennethas Rogoffas, nagrinėdami 44 šalių duomenis, nustatė neigiamą priklausomybę tarp ekonomikos augimo ir valdžios sektoriaus skolos lygio. Tyrimas parodė, kad didelių skolų slegiamos šalys vystosi lėčiau nei valstybės, kuriose skolos ir BVP santykis mažesnis. Kaip teisingai prieš porą šimtmečių sakė Thomas Paine’as, valdžios skola turi būti matuojama ne milijonais arba milijardais, o mokesčiais, kuriuos reikės surinkti, siekiant ją grąžinti kreditoriams.
Dideli įsipareigojimai neigiamai veikia taupymo lygį, o fiskalinio konsolidavimo priemonės paprastai sumažina ir vartojimą, – juk valstybės skolas grąžina visi šalies gyventojai. Prasiskolinus viešajam sektoriui, vyriausybės yra privestos didinti mokesčius namų ūkiams ir verslui, tuo apkarpydamos jų galimybes. Ekonominiai modeliai rodo, kad blogiausią įtaką BVP daro su darbu susijusių mokesčių didinimas. Didesnis darbo pajamų apmokestinimas labiausiai nuskriaudžia vieną pragyvenimo šaltinį turinčius darbuotojus. Kita vertus, aukštesni mokesčiai kapitalui sumažina šalies patrauklumą steigti arba plėsti verslą ir gali neigiamai paveikti darbo vietų kūrimo procesą.
Mažesnė blogybė yra nekilnojamojo turto mokesčio arba pridėtinės vertės mokesčio tarifų didinimas. Tačiau besivystančiose valstybėse PVM didinti rizikinga, nes tai tiesiogiai pakerta skurdesnius gyventojus, kurių dalis kur kas didesnė nei turtingesnėse šalyse.
Paprastai sakant, esminis skirtumas tarp pastarosios ir kitų paminėtų šalių yra tai, kad naudos gyventojams iš tokių didelių išlaidų viešajam sektoriui – ne per daugiausiai. Mat nei Graikijai, nei Ispanijai, nei Italijai ar tai pačiai Prancūzijai, bandžiusioms imituoti švediškąjį modelį, nepavyko sukurti tokių pačių gerovės valstybių, nes jos, nors viešosioms reikmėms išlaidauja taip kaip Švedija, bet nesugeba generuoti pakankamai lėšų šioms reikmėms tenkinti. Rezultatas makabriškas: valstybės klimpsta į skolas tam, kad galėtų vis didesnę biudžeto dalį skirti viešajam sektoriui.
Dėl to, kad viešasis sektorius tapo svarbiausiu tikslu ir tuo pačiu priemone, gerovės valstybėmis tapti panorusios šalys vis labiau praranda konkurencingumą. Tokiose šalyse laipsniškai mažėja eksportas, auga nedarbas.
Šios valstybės deklaruoja, kad kiekvienas pilietis turi vienodą teisę į būtinas paslaugas nepriklausomai nuo finansinės situacijos. Tačiau jos nekelia klausimo, kokio lygio paslaugas jos išgali sau leisti ir ar tikrai išlaidos socialinėms reikmėms nėra išlaidavimas? Tokiose šalyse kaip Graikija, Ispanija ar ta pati Prancūzija, kur egzistuoja ne tik centrinė valdžia ir savivalda, bet dar ir atskira regioninė, bendruomenių ir kitokia valdžia, kurios tikslas – kuo geriau atstovauti visų gyventojų interesus, tūkstančiui gyventojų dabar tenka 90 ar dar daugiau viešojo sektoriaus darbuotojų.
Taigi, regis, kas Švedijos – Švedijai. Didžiosios Britanijos pavyzdys tokioms šalims kaip Graikija irgi sunkiai įsivaizduojamas – per daug skiriasi visuomenės mentalitetas, per daug sunku patikėti, kad valstybė beveik nesikiša ir nepalaiko “sunkią akimirką”. Tad, matyt, skaudžiai nudegusios per pastarąją krizę, euro zonos šalys turėtų pavyzdžiu imti laikyti Vokietiją.
Šioje valstybėje išlaikytas puikus balansas tarp ekonominio augimo ir viešojo sektoriaus finansavimo. Nedarbas Vokietijoje per dešimtmetį nėra buvęs didesnis nei 7 proc. Be to, jei tokių didelių ekonomikų kaip Ispanija ar Prancūzija eksportas pastaruoju metu mažėja, tai Vokietijos – ir vėl auga.