Scanpix nuotr.

Neaukštas, tvirtai sudėtas vyras, dešine ranka nešantis septynmetį sūnų, bėga Serbijos laukais Vengrijos sienos link. Kitoje rankoje Osama Abdulas Mohsenas tvirtai laiko asmeninių smulkmenų prikrautą maišelį su vokišku užrašu „Bio macht schön“ („tampi gražus su organika“), o jo juodo švarko pamušale yra įsiūta 600 JAV dolerių.

Rima JANUŽYTĖ

Antklodę iš Osamos Abdulo Mohseno ir jo sūnaus Saido kažkas nukniaukė Ser­bijoje, bet tai niekis – jie jau prie pat Ven­grijos, iš kurios, jei neįklius policijai, galbūt pa­vyks nusigauti iki Švedijos arba Danijos. Ta­čiau kelią jiems pastoja ne policija, o jauna sportiška Vengrijos operatorė. Ji vikriai pakiša 53 me­tų vyrui koją, o šiam su sūnumi pargriuvus, dar jį apspardo.

Ši istorija – vienas ryškesnių pernykščių su pabėgėliais susijusių vaizdų, ko gero, niekam nepraslydusių pro akis ir sukėlusių arba užuojautą ir pasipiktinimą, arba piktdžiugą: girdi, taip jiems visiems ir reikia.

O.A.Mohseno ir Vengrijos operatorės drama vyko pernai rugsėjo 8-ąją – dar gerokai iki Pa­ry­žiaus atakų, naujamečių įvykių Kelne, lietuvio ber­niuko nužudymo Švedijoje, iki tol, kol Lie­tu­voje aplodismentais sutikta pirmoji irakiečių pa­bėgėlių šeima vėliau Lietuvą padavė į teismą. Ga­liausiai – iki šiomis dienomis Švediją sukrėtu­sios žmogžudystės Molndalo pabėgėlių centre, kuriame laikiną prieglobstį gavęs paauglys mirtinai subadė 22 metų šio centro darbuotoją. O juk dar prieš kelias dienas Švedijos nacionalinės policijos komisaras Danas Eliassonas paskelbė, kad kovai su terorizmu, pabėgėlių deportacijai ir pabėgėlių centrų apsaugai pasitelkiamos pa­pildomos 4,1 tūkst. pareigūnų pajėgos.

Kiekvienas su pabėgėliais tiesiogiai ar netiesiogiai susijęs įvykis Europoje dabar yra po didinamuoju stiklu, o europiečiai vis labiau skyla į tuos, kuriems gaila, ir tuos, kurie nekenčia.

Neapykantos įstatymai

Danijoje šį pirmadienį buvo apsispręsta balsuoti dėl prieštaringai vertinamo įstatymo, ku­riuo vadovaujantis tokių kaip O.A.Mohsenas švarko pamušalai ir maišeliai su daiktais būtų perkratyti ir galbūt konfiskuoti: danai norėtų, kad 1300 eurų viršijančios pabėgėlio santaupos bū­tų „paimtos“ prieglobsčio prašytojo reikmėms patenkinti.

O.A.Mohsenui labai pasisekė – nei į Daniją, nei į Švediją jis nepateko. Taiklūs vengrų operatorės spyriai Sirijos fizinio lavinimo mokytojo ir profesionalaus futbolo trenerio likimą pakreipė lai­minga vaga: dirbti jį pakvietė viena Ispanijos ko­manda, pasiūliusi jam ir jo sūnui galimybę pra­­dėti gyvenimą iš naujo.

Pagalbos ranką šiam sirui ištiesė Miguelis An­ge­las Galanas – Ispanijos futbolo trenerių aso­­cia­cijos prezidentas, kurį sukrėtė per „YouTube“ pa­matytas su vaiku ant žemės parkri­tusio ir spardo­mo pabėgėlio vaizdas. „Iš karto supratau, ką turiu daryti. Supratau, kad mes – kolegos, kad jis yra vienas iš mūsų“, – Vo­kietijos žurnalui „Der Spie­gel“ pasakoja M.A.Ga­lanas, kuris per praėju­sias Kalėdas net nupirko Osamai lėktuvo bi­lie­tą, kad jis galėtų pasimatyti su Sirijoje likusia šei­ma.

Du O.A.Mohseno sūnūs ir jų motina tebegyvena Sirijoje, bet Osama viliasi, kad su juo Eu­ro­­poje atsidūręs Saidas kada nors vėl gyvens drau­­ge su savo mama ir broliais.

Ir nors jiems pasisekė labiau nei tūkstančiams kitų pabėgėlių, laimę temdo Ispanijos imi­gra­cijos įstatymai, kurie šiai šeimai kol kas ne­gai­les­tingi: norėdama atvykti į Ispaniją, Osa­mos žmo­na turi pateikti dokumentus, įrodančius, kad ji ir du jos vaikai yra Osamos šeimos na­riai. Taip pat ji turi pateikti ES galiojančius iden­tifikacijos dokumentus, kuriuos jai gali iš­duoti tik Sirijos ambasada Ankaroje. Tačiau Tur­kija jos į savo teritoriją neįsileidžia. Taigi vy­rą ir sūnų ši moteris kol kas matys tik per šventes.

Taisyklės toliau griežtėja

Kiekvieną dieną didėjantis pabėgėlių srautas migracijos įstatymus daugelyje ES šalių tik griež­tina. O vis daugiau Šengeno zonos šalių ima riboti judėjimą per sienas – net Vokietija, istoriškai laikoma viena entuziastingiausių laisvo judėjimo šalininkių. Gali būti, kad greitai Europoje bus daugiau sienų ir užkardų nei šaltojo karo metais.

Pernai rugsėjo 15 d., praėjus savaitei po sėkmingai pasibaigusios O.A.Mohseno kelionės, Vengrija baigė statyti sieną su Serbija, per kurią pernai į Europą pateko daugiausia pabėgėlių.

Gruodžio pabaigoje tvora iškilo ir Ko­pen­ha­gos Kastrupo traukinių stotyje, iš kurios pabėgėliai Oresundo tiltu plūsdavo į Švediją. Sie­no­mis ar naujais pasienio kontrolės punktais nuo pa­­bėgėlių apsistatė Austrija, Suomija, Ny­der­landai ir Slovakija.

Tiesa, sienos duoda ne tiek daug naudos, kaip tikimasi: pabėgėliai – tarsi plati upė, kuri, už­tvenkta vienoje vietoje, pakeičia savo vagą ir ran­da kelią kitur. O jei neranda, pralaužia už­tvan­ką ir teka kaip seniau.

Antai 2012 m. pastatytos Graikijos ir Bul­ga­rijos sienos su Turkija yra tik butaforija – migran­­tai lipa, plaukia, rizikuoja sulaukti kulkų, bet vis tiek veržiasi į Europą per kiekvieną įmanomą plyšį.

Agentūros „Frontex“ duomenimis, kasdien į ES atvyksta po 2 tūkst. migrantų. Pusė jų plūsta iš Šiaurės Afrikos – Libijos, Alžyro, Tuniso, kiti atei­­na per Turkiją. Vien pernai per 9 mėnesius, „Fron­tex“ duomenimis, į ES šalis atvyko 710 tūkst. migrantų. Maždaug pusė visų pabėgėlių – 350 tūkst. žmonių – atvyko per Graikijos salas.

ES subyrės per du mėnesius?

Europos Tarybos vadovas Donaldas Tuskas per­­spėja, kad jau po poros mėnesių Šengeno zo­na visai subyrės, nebent būtų griežtai ir tiksliai įgy­vendintos migrantų priėmimo, pasidalijimo ir ES sienų kontrolės reformos. Svarstoma, kad at­ši­l­us orams į Europą plūstelės nauja migrantų ban­­ga, o iš viso šiemet Europą pasieks iki 1,3 mln. mig­rantų, besitikinčių pabėgėlio statuso ir prieglobsčio.

Stiprėjantis nepasitenkinimas migrantų antplūdį patyrusiose valstybėse perauga į kone atvirą pasipriešinimą naujai kvotų sistemai.

Šiemet referendumą dėl likimo ES rengianti Jung­tinė Karalystė sako paprasčiausiai nepriimsian­ti jai numatytų 90 tūkst. pabėgėlių. Italija pa­siekė, kad Dublino susitarimo taisyklė dėl mig­rantų likimo toje šalyje, kurią jie pasiekė pirmą­ją, būtų panaikinta, o tai reiškia, kad Italija sie­kia tūkstančius pabėgėlių nukreipti į Europos rytus.

Didėjanti panika kartais ima priminti lengvo absurdo filmą, o Europą daro panašią į kvanktelėjusią senutę, iš balkono pilančią vandenį ant po langais triukšmaujančio jaunimo. Per kelis mėnesius ji neatpažįstamai suseno, o jos nervai visiškai pakriko.

Dėl realių ir išsigalvotų grėsmių bei baimių Europoje atsiranda vis daugiau naujų, anksčiau čia neįsivaizduotų įstatymų ir taisyklių. Štai vieno Belgijos pajūrio miestelio meras pasiūlė į viešuosius baseinus nebeįleisti pabėgėlių vyrų, nes vietinės moterys ėmė skųstis, kad šie į jas spokso arba fotografuoja mobiliaisiais telefonais. Danijoje vienas naktinis klubas nutarė ne tik vadovautis „Face control“ taisykle, bet ir įsitikinti, kad kiekvienas klubo lankytojas pabėgėlis moka bent vieną užsienio kalbą.

O.A.Mohsenas čia būtų mielai laukiamas – jis kalba angliškai, o per kelis mėnesius jau spėjo pramokti ir ispaniškai. Tačiau daugybė jo tautiečių Europą atranda ir pažįsta visai kitokią, nei įsivaizdavo. O galbūt ir patys pabėgėliai ją keičia taip, kad gyventi čia greitai nebenorės ne tik atvykėliai, bet ir patys europiečiai.