Net ir su empatija vertindamas Graikijos ekonominę ir finansinę padėtį negali atsistebėti premjero A.Tsipraso ir buvusio finansų ministro Y.Varoufakiso entuziastinga šypsena, dovanojama Europos televizijos žiūrovams prieš įžengiant į Briuselio kabinetus, kuriuose sprendžiamas šimtų milijardų vėjais paleistų eurų ir Graikijos išlikimo euro zonoje klausimas.

Šį į beviltišką situaciją patekusių politikų linksmumo fenomeną yra paaiškinęs vokiečių kilmės amerikiečių rašytojas K. Vonnegutas savo bestseleriu tapusioje knygoje „Žmogus be tėvynės“. Rašytojas praneša gerų naujienų apie viską pabaigą ir pasakoja, kaip planetos imuninė sistema bando atsikratyti žmonių: „Humoras yra beveik fiziologinis atsakas į baimę. Freudas teigė, kad humoras yra vienas iš kelių atsakų į frustraciją. <…> baimė labai dažnai sukelią juoką. “

Frustracijos apimta Graikijos politinė klasė, dėl kurios ilgalaikių neatsakingų politinių veiksmų šalis atvesta prie aklavietės, nepaisant plačių šypsenų, atrodo apgailėtinai.

Beveik niekada nesišypsanti Vokietijos kanclerė A.Merkel, praėjusią savaitę per savo 61-ąjį gimtadienį Bundestago tribūnoje priėmusi kuklią gėlių puokštę, padėkojo tik santūria šypsena ir  vėl kantriai įrodinėjo, kad Graikija turi būti gelbėjama ir tam reikės papildomų finansinių injekcijų.

Įvairiais vertinimais, siekiant Graikiją išsaugoti euro zonoje, iki 2018 metų reikės apie 75 mlrd. eurų. Tai trejų metų Lietuvos BVP prilygstanti suma. Po aštrių debatų Briuselyje pasiektas Graikijos gelbėjimo planas pačių graikų vadinamas naująja Versalio sutartimi. Pirmoji, kaip žinoma, Europą atvedė į Antrojo pasaulinio karo ugnį.

Prieš pasirašant Versalio sutartį Prancūzija pareikalavo iš Vokietijos 12,5 mlrd. JAV dolerių reparacijų. Tai tuomet buvo didesnė suma nei Vokietijos BVP. Kadangi Vokietija negalėjo sumokėti tokios sumos, sąjungininkai pareikalavo mokėti kasmet po 500 mln. dolerių, arba 4 proc. BVP. Kai 1923 m. Vokietija nepajėgė mokėti ir šios sumos, sąjungininkai okupavo jos Rūros sritį. Bet tai nieko nepakeitė.

Kitais metais, kaip ir 1928-aisiais, Vokietijos skolos buvo sumažintos, pratęsti jos terminai. Bet stagnuojant Vokietijos ekonomikai ir tai jai buvo neįveikiama našta. Todėl 1932 m. Vokietijos skolos buvo galutinai nurašytos. Po kelių mėnesių pažemintos Vokietijos kanclerio postą užėmė A.Hitleris.

Graikijos skolos šiandien siekia beveik 200 proc. jos BVP. Priešingai nei Veimaro Vokietija, Graikija neturi stiprios pramonės, kuri bent teoriškai galėtų generuoti pajamas valstybės skolai išmokėti.  Todėl visi Graikijos gelbėjimo planai, nenurašant didžiosios dalies skolų ir nepriverčiant jos nedelsiant atlikti skausmingas reformas, yra pasmerkti.

Vokietija neseniai atšventė pirmojo savo geležinio kanclerio 200 metų gimimo jubiliejų. Iš aristokratų šeimos kilęs, konservatyvus Prūsijos valstybininkas Otto Eduardas Leopoldas von Bismarckas-Schönhausenas dominavo Vokietijos ir visos Europos politikoje nuo 1860 iki 1890 metų. Karjeros pradžioje meistriškai sukonstravo kelis nedidelius karinius konfliktus, kurie leido suvienyti Vokietijos žemes ir pastatyti didelę Europos dalį ant klestinčios federalinės valstybės bėgių.

O.Bismarckas pirmasis Europoje ėmėsi kurti ir gerovės valstybę. Valdė remdamasis puikiai veikiančia biurokratijos mašina ir kariškių elitu. Garsėjo kaip labai agresyvus ir dominuojantis jaunuolis, bet, gavęs gerą kosmopolitinį išsilavinimą, pasižymėjo vizionieriškumu, todėl sugebėjo tinkamai tvarkyti ir kasdienius valstybės reikalus.

Laisvai kalbėjo anglų, prancūzų, italų, lenkų ir rusų kalbomis. 1862 m. rugsėjo 30 dieną Prūsijos parlamente pasakė garsiąją kalbą, paragindamas naudoti „ugnį ir geležį, kad pasiektų vokiškų žemių suvienijimo tikslų. O.Bismarckas kalbėjo, kad Vienos sutartimi nubrėžtos Europos sienos nėra palankios Prūsijos valstybei. Nors veikė „ugnimi ir geležimi“, savo pergales suvienijant 21 valstybę į šiaurę nuo Reino upės vadino „minkšta taika“, be karinių paradų užimtuose miestuose.

Naujoji Šiaurės Vokietijos konfederacija veikė pagal Konstituciją, kuri buvo parašyta paties teisęstudijavusio O.Bismarcko. Pietinės Vokietijos žemės buvo suvienytos po pergalingo 1870–71 m. karo su Prancūzija. Naujoji Vokietijos imperija buvo 25 valstybių federacija.

„Geležinis kancleris“ susidūrė su didele vokiečių emigracija į JAV, todė 1880 metais jis įvedė socialinės apsaugos sistemą, privertė pramonininkus daugiau mokėti darbininkams, jo dėka atsirado sveikatos ir  nelaimingų atsitikimų draudimas, taip pat senatvės bei neįgalumo pensijos. Tai, ką sukūrė  O.Bismarckas, Vokietiją padarė klestinčia valstybe, o Graikiją pražudė. Kaip sakydavo šveicarų gydytojas ir filosofas Paracelsas, vaistą nuo nuodo skiria tik dozės dydis.

Graikijos ir euro zonos krizė atskleidė, kad valstybės sėkmės ir nesėkmės, jos pažanga ar merdėjimas ir degradavimas, net ir liberalios demokratijos valstybėse, kur politikai veiklos mandatą privalo gauti laisvuose rinkimuose, dažniausiai priklauso nuo šalies politinės  klasės gebėjimų ir padorumo.

Jei lietuviams ES yra labdaros ir paramos sinonimas, graikams – skurdo ir išnaudojimo. Tai lemia politinės klasės, kuriai priklauso ir žiniasklaida, formuojama visuomenės nuomonė. Iš senosios Europos lyderių perspektyvos, Graikija yra nenusisekusi valstybė, kurios ekonomika nieko, išskyrus alyvuogių aliejų ir paplūdimio barus, pasiūlyti negali. Nors ir būdama demokratijos lopšiu, bet pavėlavusi į europinį Apšvietos laikotarpį, Graikijos politinė klasė susimovė.

Vokiečiai dėl savo valstybės sėkmės galėtų būti arogantiški ir negailestingi, reikalauti pripažinti jų dominavimą Europoje, jei autoritetą dėl veikalo „XXI a. kapitalas“ įgijusi naujoji pasaulio ekonomistų elito žvaigždė prancūzas T.Pikkety nebūtų išrėžęs: „Vokietija yra puikus pavyzdys valstybės, kuri niekada nesumokėjo savo valstybės skolos – nei po Pirmojo, nei po Antrojo pasaulinio karo. Europa visada buvo kuriama pamirštant praeities skolas ir investuojant į ateitį.“

Patys vokiečiai pripažįsta, kad euro krizės metu elgiasi kaip save įsimylėję, save teisiais visada laikantys naujieji imperialistai, todėl pamiršta istorines pamokas, kurios kiekvienam vokiečiui turėtų priminti, kad teutonai visada sugebėdavo susiskurti daug priešų ir nuo to smarkiai nukentėti.

Tai, kas atsitiko Graikijoje, matyt, nutiks Italijoje ir Ispanijoje, o vėliau – ir Prancūzijoje. Tada Graikijos skandinimas gali atrodyti kaip labai neteisingas žingsnis. Šis argumentas leido A. Merkel Bundestage absoliučia balsų dauguma patvirtinti naująjį Graikijos gelbėjimo planą.  Istorijos pamokos įveikė ekonominį ir finansinį racionalumą.

Bet ir naujieji Europos bismarckai būna skirtingi. A.Merkel – ilgai svarstanti ir sunkiai, bet užtikrintai pasiektu kompromisu priimanti sprendimą, sugebanti įtikinti net ir didžiausius politinius oponentus, mokanti valdyti savo emocijas ir taip išlaikyti Europos ekonominį ir finansinį variklį Vokietiją gerai išdiskutuotų ir teisingų sprendimų kelyje.

Prezidentė D.Grybauskaitė, kieta ir negailestinga politikams ir valdininkijai, bet kurią akimirką, net ir turgaus tarpuvartėje yra pasiryžusi duoti greitų ir paprastų receptų, kaip spręsti kokią nors problemą. Prezidentė yra pasiruošusi žurnalistams greitakalbe išrėžti savo tiesą, prie kurios vėliau teks tiek jos sąjungininkams, tiek priešininkams prisitaikyti, o galiausiai ir pačiai prie savęs, nes negalės prisipažinti suklydusi, kaip tai nutiko su pirmąja paviršutiniška reakcija į valdininkų ir mokslininkų parengtą socialinio valstybės modelio keitimą.

Tad ir daug nuveikusi valstybės politikos racionalumo ir kokybės labui Prezidentė gali numarinti gerą politinę iniciatyvą. Šiandien svarstomas naujas Darbo kodeksas ir su juo susijęs visas socialinis modelis ir yra mūsų bandymas išvengti tos aklavietės, kurioje yra atsidūrusi Graikija.

Vokietijoje nerasi aukšto rango politiko, kuris sutiktų bet kur ir bet kada atsakyti į žurnalistų klausimus. Vieni prieš atsakydami nori įsigilinti, pasitarti ir pagalvoti. Kiti bijo prisikalbėti ir nebeprisiminti to, ką yra pasakę. Treti suvokia, kad dažnai tiesiog neturi ką pasakyti.

Prezidentės elgesio modelį viešojoje erdvėje pamėgdžiojantis premjeras A.Butkevičius, matyt, dėl kitokios jo atminties struktūros ir pajėgumų dažnai komiškai įklimpsta, nes taip pat nori būti greitas ir tiesus bei atviras, kalba visur ir daug, todėl nenuostabu, kad dažnai pamiršta, ką pasakęs.

Graikijos pasitraukimas iš euro zonos vien Vokietijai kainuotų apie 60 mlrd. eurų. Be to, reikėtų milijardinės humanitarinės pagalbos ir neišvengiamai nurašyti kitas skolas. Euras nėra tik pinigas, tai ir tolesnės ES integracijos variklis. Graikijos išmetimas ES padarytų labai pažeidžiamą. Ją pašalinus, kiltų klausimas ir dėl Italijos ar Ispanijos.

Jei Graikija būtų priversta išstoti iš euro zonos ir ES, ji taptų pikta, pažeminta, ekonomiškai sunaikinta ir politiškai nestabilia valstybe. Matyt, lengvai atsiduotų V.Putino globai, sustiprindama jo antieuropinę stovyklą. Drachmos įvedimas Graikijos problemų neišspręstų, nes savo valiutą reikėtų smarkiai nuvertinti, importinės prekės labai pabrangtų, didelė visuomenės dalis pasinertų į skurdą, verslo įmonės bankrutuotų, infliacija išaugtų ir tai būtų katastrofa šaliai, kurios ekonomika ir taip po 2007 m. jau yra smukusi 25 procentais.

Tai gerai supranta tiek visos Europos, tiek Graikijos politinė klasė. Todėl Graikija niekad nebus pašalinta iš euro zonos, kol pati to nepanorės imdamasi aktyvių veiksmų. Todėl ir vyksta žaidimas blefuojant ne prasčiau už pokerio sukčius. Graikija, nors ir peržengusi visas ribas, pirmiausia Vokietijos yra skatinama likti euro zonoje. Vokietijos ir visos Europos Bismarckas A.Merkel ieškos bet kokių būdų, kaip išvengti galimų tarpeuropinių santykių įtampos ir konfliktų. To bus bandoma išvengti bet kokia kaina. A.Merkel sugeba vesti derybas sėdėdama viename kambaryje po 11 valandų ir iš šio kambario išeiti kaip nugalėtoja.

Kaip įvykiai Europoje klostysis toliau?

Pagal vieną scenarijų, euro zonos valstybės turi integruoti savo ekonominę ir finansinę politiką aukštesni  lygiu, bet tai nereiškia, kad nepaklusnieji sukčiai nebus nubausti. Euro zonos finansų ministrai turi nuspręsti, ar žmonių indėliai bankuose bus apdrausti visoje euro zonoje. Svarstoma ir tai, kad euro zonos grupėje būtinai turi atsirasti nuolatinis nacionalinių biudžetų prižiūrėtojas, kuris turės teisę kištis į jų sudarymą.

„Der Spiegel“ žurnalistai pranešė, kad Europos Komisijos seifuose saugomas 1000 puslapių dokumentas, kuriame yra užpildytos tos teisinės spragos, kurios buvo sąmoningai paliktos ES steigimo sutartyse dėl pašalinimo iš euro zonos tų valstybių, kurios nesilaiko susitarimų ir taisyklių. ES steigimo sutarčių papildymuose bus numatyta ir tai, kaip euro zonos narės gali tapti nemokios nepadarant jų priklausomomis nuo kitų valstybių pagalbos ar be grasinimo pašalinti iš euro zonos.

Šiandien Europai reikia tokio lyderio, kuris galėtų suvienyti skirtingas tautas į vieningą stiprią Europą ne tik geografiškai, bet ir politiškai, ekonomiškai ir finansiškai. Europai reikia naujojo Bismarcko. Europos miestams reikia didesnė vienybės, bendros fiskalinės, biudžetinės tvarkos sutvarkant Senąjį žemyną taip, kad jame išliktų ir gerovės valstybė, ir būtų sukurtos galimybės tolesnei plėtrai bei lyderystei globaliame pasaulyje.

Reikia dilesnio ES valstybių suvienijimo jos ekonominiam ir politiniam pajėgumui išlaikyti ir auginti. Tautinių valstybių ambicijos ir jų istorijos romantizavimas yra rimtos kliūtys federalinės Europos ateičiai. O. Bismarckas didelę Europos dalį suvienijo krauju ir plienu. Šiandienėje Europoje tai neįmanoma. Šiandien nereikia perbraižyti Europos valstybių sienų, reikia nutrinti jos bankines, biudžetines, mokestines sienas sukuriant atsakingą ir savitarpio finansinės pagalbos tvarką, leisiančią gyventi taikoje ir gerovėje.

Lietuvai būtina stipri ir vieninga, labiau nei šiandien politiškai, ekonomiškai ir finansiškai integruota Europa. Pirmiausia tik stipri politiškai ir ekonomiškai Europa galės būti mūsų ekonominės ir socialinės pažangos garantija. Antra, tik sugebanti išlaikyti liberalios demokratijos, žmogaus teisių apsaugos vertybes Europa gali apsaugoti nuo Rusijos okupacijos ar ekonominės įtakos.

Trečia, tik žengiančioje tolesnės integracijos keliu ES atsirastų ir rimtesnių gynybinių pajėgų, kurios šalia NATO pajėgų saugotų nuo grėsmių iš Rytų.

Stiprios Europos siekiančiai Lietuvai ir pačiai reikia būti stipriai. Mūsų jėgą lems pirmiausia mūsų politinės klasės pajėgumas ir sugebėjimai. Mums reikia tokios politinės klasės kaip Vokietijoje, bet ne kaip Graikijoje. Vargu ar galime tikėtis, kad Lietuvos rinkėjai sugebės, bulvarinė žiniasklaida padės atskirti šias politines klases.  Bet šalies pažanga, jos saugumas pirmiausia susijęs su politinės klasės gebėjimais.

Prezidentės Dalios Grybauskaitės 6 metų valdymo laikotarpis gali būti lyginamas su Bismarcko valdymu. Prezidentė su valstybės valdymo biurokratine sistema stengėsi elgtis taip pat, kaip ir geležinis Vokietijos kancleris. Iš ministrų buvo reikalaujama kompetencijos ir išsilavinimo, mokėti užsienio kalbas. Bet yra padaryta ir rimtų klaidų paskiriant į aukštus valdininkų postus asmenis, kurie visiškai netiko pareigoms. Taip yra todėl, kad Lietuvoje, kaip ir sovietų okupacijos metais, ieškoma ne geriausio valdininko, o paklusniausio. Todėl iki O.Bismarcko dar toli.