Tikriausiai tokių didelių permainų ir sukrėtimų, kokius XX a. pirmoje pusėje išgyveno europiečiai, niekas iki tol istorijoje nematė. Apie tai – Stefano Zweigo knyga “Vakarykštis pasaulis: europiečio prisiminimai”, kurios ištrauką pateikiame.

Stefan Zweig

Atplėštas nuo visų šaknų ir net nuo žemės, kuri tas šaknis maitino, – štai toks aš esu laiko platybėse. 1881 metais gimiau didelėje ir galingoje imperijoje, Habsburgų monarchijoje, bet veltui ieškotumėte jos žemėlapyje: ji dingo be pėdsakų. Užaugau Vienoje, dviejų tūkstančių metų senumo supranacionalinėje metropolijoje, ir turėjau ją palikti kaip nusikaltėlis, kai ji dar nebuvo pažeminta iki Vokietijos provincijos miesto. Mano literatūriniai kūriniai ta kalba, kuria juos rašiau, buvo paleisti pelenais kaip tik toje šalyje, kur mano knygos tapo milijonų skaitytojų draugais. Tad likau be vietos, visur esu tik svetimšalis, geriausiu atveju svečias, o ir tikrąją tėvynę, kurią išsirinko mano širdis, Europą, praradau, kai ji antrąkart pradėjo savižudiškai naikintis pražūtingame kare. Prieš savo valią tapau liudytoju paties siaubingiausio proto pralaimėjimo ir paties pasiučiausio brutalumo triumfo laiko tėkmėje; niekada – sakau tai be jokio pasididžiavimo, priešingai, labai gėdydamasis – viena žmonių karta neišgyveno tokio moralinio nuopuolio iš tokių dvasios aukštybių, kaip mūsoji. Per mažytį laiko tarpelį, nuo tada, kai man pradėjo želti barzda, iki dabar, kai ji jau ima žilti, per tą pusę amžiaus įvyko daug daugiau radikalių permainų ir pokyčių, negu jų kada nors išgyveno dešimt žmonių kartų, ir kiekvienas iš mūsų jaučia: jų įvyko beveik per daug!
Mano Dabar taip skiriasi nuo kiekvieno mano Vakar, mano skrydžiai nuo mano nuopuolių, kad man kartais atrodo, jog aš gyvenau ne vieną, o daug visiškai skirtingų gyvenimų. Nes dažnai nutinka, kad kai negalvodamas pasakau “mano gyvenimas”, nejučia paklausiu save: “Kuris gyvenimas?” Ar prieš Pasaulinį karą? Prieš Pirmąjį ar prieš Antrąjį? Ar dabartinis gyvenimas? Arba štai susigriebiu, kad sakau “mano namai”, ir ne iš karto susigaudau, ką turiu galvoje: ar namą, kuriame gyvenau Bate, ar tą, kuriame gyvenau Zalcburge, ar tėvų namus Vienoje. Sakau “pas mus” ir išgąstingai prisimenu, kad seniai nebepriklausau prie savo tėvynainių, lygiai taip ir prie anglų arba amerikiečių, su tėvyne nebesu organiškai susijęs, o čia, naujoje žemėje, taip ir nesuleidau šaknų; pasaulis, kuriame užaugau, dabartinis pasaulis ir tas, kuris plyti tarp jų dviejų, mano jausmuose vis labiau atsiskiria ir virsta visiškai skirtingais pasauliais.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-17-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.