Orientyrų būtinoms reformoms gali pasiūlyti Šiaurės šalys.

Gerovės valstybė Vakaruose susiduria su rimtais iššūkiais. Štai įtakingas leidinys „The Wall Street Journal“ netgi skelbia, kad europietiškas gerovės valstybės modelis patyrė bankrotą. Viena vertus, kalbama apie tai, kad užklupus finansų krizei šalys privalo smarkiai apkarpyti savo išlaidas ir sumažinti pernelyg dosnias ir realių valstybės galimybių jau nebeatitinkančias išmokas. Kita vertus, kalbama ir apie paties gerovės valstybės modelio išsigimimą.
Dar 1991 m. paskelbtoje enciklikoje „Centesimus Annus“ tuometis popiežius Jonas Paulius II perspėjo, kad tiesioginis valstybės kišimasis, atpalaiduojantis visuomenę nuo atsakomybės, paverčia piliečius vangiais, o išpūstos viešosios struktūros, kurioms išlaikyti reikia milžiniškų lėšų, vadovaujasi išimtinai biurokratine logika ir dažnai pamiršta savo pirminę paskirtį – rūpintis žmonėmis.
Be to, gerovės valstybės pirminė idėja skelbė apie būtinybę rūpintis labiausiai pažeidžiamais visuomenės sluoksniais, taip siekiant ne tik užtikrinti jiems orų gyvenimą, bet ir išvengti potencialių įtampos židinių visuomenėje. Tačiau ilgainiui gerovės valstybės teikiamais pranašumais mielai ir plačiai ėmė naudotis net ir tie, kuriems ta pagalba visiškai nėra būtina. Trumpai tariant, valstybės išlaikytinių nuolat daugėjo, o gerovės modeliu imta piktnaudžiauti.
Didžiosios Britanijos gerovės valstybės modelio kūrėjas lordas Williamas Beveridge‘as tikėjo idealu, kad jo sukurta sistema padės kovoti su penkiomis pamatinėmis visuomenę kamuojančiomis blogybėmis – stygiumi, neišprusimu, skurdu, ligomis ir tinginyste. Akivaizdu, kad šiame fronte pasiekta daug laimėjimų, kalbant tiek apie prekes ir paslaugas, kuriomis gali mėgautis vis daugiau piliečių, tiek apie visuotinį švietimą ar skurdo sumažinimą.
Tačiau moneta turi ir antrą pusę, o ji byloja, kad tūkstančiai žmonių, pasinaudodami gerovės valstybe, tiesiog nusprendė gyventi iš kitų piliečių kišenės. Visa tai reiškia ne tik dirbančiųjų išnaudojimą, bet ir apie moralinį nuosmukį, kai taip besielgiantis žmogus, maža to, kad nejaučia jokių sąžinės priekaištų, tačiau netgi manosi turįs prigimtinę teisę gyventi iš svetimo gero. Puikus to pavyzdys – per BBC antrąjį kanalą rodytas Johno Humphryso dokumentinis filmas „Gerovės valstybės ateitis“. Autoriui apsilankius vienoje jaunimo programoje Londone ir pasiteiravus jaunuolių, ar jų tėvai dirba, rankos nepakėlė nė vienas.
Taigi faktas akivaizdus: W.Beveridge‘o svajonė apie tai, kad gerovės valstybė padės išnaikinti tinginystę ir veltėdžiavimą, nepasitvirtino. Kai kuriais atvejais gautas netgi priešingas rezultatas. Tai ypač pasakytina apie tuos gerovės valstybės modelius, pagal kuriuos didžiausias dėmesys buvo skiriamas ne kuo greitesniam žmogaus grąžinimui į darbo rinką, jo perkvalifikavimui, o paprasčiausiam išmokų dalijimui.

Etikos nuosmukis

Gerovės valstybė turėjo neigiamą poveikį darbo etikai. Anksčiau buvo tvirtai tikima, kad norint kažką gauti privalu kažką duoti, o dabar neretai manoma, kad individas nusipelnė gauti net ir tuo atveju, jei nė nebando prisidėti prie bendros gerovės. „The Telegraph“ apžvalgininkas Philipas Johnstonas teigia, kad anksčiau individus, stokojančius vidinės motyvacijos dirbti ir stengtis, motyvuodavo baimė patirti gėdą prieš savo artimuosius ar kaimynus. Tačiau, pasak jo, gerovės valstybė šią išorinę motyvacijos sistemą sugriovė praktiškai įtvirtindama nuostatą, kad gyventi iš išmokų yra visai natūralus ir nesmerktinas dalykas. Negana to, tai netgi gudru.
Gerovės valstybė ilgą laiką buvo pristatoma kaip priemonė nuo revoliucinių idėjų atitraukti darbininkų klasę ir priversti ją susitaikyti su kapitalizmu. Buvo teigiama, kad gerovės valstybė padės kovoti su skurdu. Tačiau statistika rodo, kad viltys ne visai pasiteisino. Taip, nuo 1950 iki 1968 m. skurdo lygis JAV sumažėjo beveik 17 procentinių punktų – nuo beveik 30 iki 13 proc. Tačiau vėliau pažanga sustojo, be to, sparčiai ėmė gausėti vadinamųjų latentinių vargšų, kurie gyventų skurde, jei ne valstybės parama. Visa tai rodo, kad gerovės valstybė, viena vertus, kovoja su skurdu, kita vertus, skatina žmonių priklausomybę nuo biurokratinių valdžios institucijų, dalijančių išmokas.
Iš tiesų gerovės valstybė daro didžiulę klaidą dalydama išmokas, bet ne paskolas. Pastarąją žmogus turi grąžinti arba bent jau už ją atidirbti, o už išmoką nieko nesitikima. Galbūt tai tik skambūs žodžiai, tačiau iš tikrųjų taip nuvertinamas ir pats išmokos gavėjas: nesitikima, kad jis kada nors sugebės grąžinti tai, ką jam suteikė valstybė, perskirstydama per mokesčius surinktus pinigus. Žmogus pripratinamas pasyviai priimti tai, ką gauna, ir nejausti jokios atsakomybės ar pareigos už tai atsilyginti. Taigi gerovės valstybė tam tikrais atvejais gali būti netgi pavojinga ir destruktyvi.
Žurnalo „Forbes“ bendradarbis tėvas Roberto Sirico teigia, esą gerovės valstybė didžiausią pavojų kelia savo tuščiais pažadais, kad politinėmis priemonėmis įmanoma sukurti saugų ir stygiaus nepatiriantį pasaulį. Dabartinė gerovės valstybės krizė, pasak kunigo, įrodo, kad tokiais pažadais įtikinti žmonės sunkiai geba prisitaikyti prie naujų aplinkybių ir įveikti krizę. Kaip pavyzdys gali būti pateiktas išaugęs savižudybių skaičius Graikijoje.
Svarbus ir dar vienas aspektas: europinis gerovės valstybės modelis atvedė prie ekonomikos stagnacijos ir padidėjusio nedarbo. Ilgą laiką iki euro įvedimo nacionalinės vyriausybės gerovės valstybės krizę maskavo deficitiniais biudžetais ir nacionalinių valiutų devalvacija. Skolinti pinigai padėdavo apmokėti gerovės valstybės išlaidas, kurių didžiąją dalį sudarydavo išmokos bedarbiams. Šiuos be darbo paliko itin nelanksti darbo rinka.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.