Jei tikėsime įvairiais visuomenininkais, viešaisiais intelektualais, profesionaliais žmogaus teisių gynėjais, europarlamentarais ar net buvusiais saugumo generolais, didžiausią ekstremizmo pavojų Lietuvai kelia įvairūs dešinieji judėjimai. Tokiais paprastai vardijami nacionalistai, patriotai, skustagalviai, rasistai ir kiti, kuriems kairieji intelektualai masiškai klijuoja nacių ar fašistų etiketes. Apie kairįjį ekstremizmą, pastaruoju metu vis dažniau peraugantį į tiesioginį terorizmą, garsiai kalbėti nėra priimta, nors tai ir yra tikroji, sparčiai didėjanti grėsmė.
Prieš dvi savaites per Vokietijos geležinkelius nusirito teroro banga: stotyse, prie tunelių, prie bėgių perjungimo svirčių buvo aptikta dvi dešimtys bombų, kai kurios – tik tada, kai sprogo. Žmonių aukų kol kas pavyko išvengti, bet dėl policijos ir išminuotojų darbo teko atidėti per du tūkstančius traukinių reisų, taip sukuriant geležinkeliuose patį tikriausią chaosą, kurio teroristai ir siekė. Tik štai teroristai buvo ne kokie neonaciai, apie kuriuos Vokietijoje mėgstama viešai daugiausiai šnekėti, o kairieji ekstremistai.
Kairiųjų ekstremistų ir anarchistų terorizmas, drebinęs Vokietiją praėjusio amžiaus septintajame aštuntajame dešimtmetyje, vėl sugrįžta. Apie tai jau atvirai kalba policijos ir Konstitucijos apsaugos valdybos (Vokietijos saugumo) ekspertai. Tai, tegu ir nenoromis, priversti pripažinti ir politikai, nors vis dar kartoja tradicinius burtažodžius, kad „pernelyg anksti lyginti dabartinius išpuolius su „Raudonosios armijos frakcijos“ veiksmais“.
Nenoras suprantamas, nes visiškai neatitinka pastaruosius kelis dešimtmečius Europoje vyravusios tendencijos terorizmu kaltinti dešiniuosius ar po Rugsėjo 11-osios išpuolių – musulmonų teroristus. Tačiau faktai rodo priešingas tendencijas.
Šių metų Europolo ataskaitoje apie terorizmo grėsmes Europos Sąjungoje rašoma tiesiai: „2010-aisiais neužfiksuota nė vieno teroro akto, kurį būtų surengę dešinieji ekstremistai.“ Atvirkščiai – būtent dešiniųjų pažiūrų asmenys vis dažniau tampa kairiųjų ekstremistų teroro aukomis, kaip kad Švedijoje peiliu subadytas „White Power“ judėjimo dalyvis. Iš viso pernai kairieji ir anarchistai Europoje surengė 45 teroro aktus, per kuriuos žuvo šeši žmones. Tarp jų – Graikijos policijos karininkas, tapęs sąmoningo nužudymo auka, bei gyvi sudeginti trys atsitiktiniai banko tarnautojai, anarchistams protestuojant prieš vyriausybės taupymo politiką.
Didžiausią nerimą Europos teisėsaugai kelia faktas, kad, viena vertus, kairiųjų teroras jau ketvirti metai nepaliaujamai auga, vien per 2009–2010 metus išpuolių padaugėjo 12 nuošimčių, kita vertus, kairieji teroristai, anksčiau siekdavę išvengti žmonių aukų, imasi tiesioginio žudymo. Išpuolių, naudojant sprogmenis, per metus pagausėjo daugiau nei dvigubai.
Analizuojant kairįjį terorizmą, išskiriamos trys tendencijos: vis plačiau koordinuoti savo veiksmus tarptautiniu mastu; diskredituoti savo išpuolių taikinius, išvadinant juos fašistais; tiesiogiai fiziškai susidoroti su oponentais, pirmiausia – dešiniųjų judėjimų atstovais. Didelį nerimą sukėlė įvykiai Danijoje, kur, policijai surengus plataus masto kairiųjų ekstremistų areštus, paaiškėjo, kad šie kryptingai rinko asmeninio pobūdžio informaciją apie savo politinius oponentus, ketindami, kaip manoma, panaudoti ją planuojant ir rengiant teroro aktus.
Bendrosios europinio kairiojo terorizmo tendencijos akivaizdžios ir Lietuvoje. Balandžio pabaigoje Kaune grupė save antifašistais vadinančių banditų metaliniais strypais mieto centre sumušė ir suspardė VDU etnologijos doktorantą, rašantį mokslinį darbą apie skustagalvius Lietuvoje. Išpuoliui patekus į žiniasklaidos akiratį ir pradėjus linksniuoti „Antifa“ judėjimo pavadinimą, šio tarptautinio kairiųjų ekstremistų tinklo atstovai nedelsdami apšaukė teroro išpuolio auką „būsimuoju fašistuojančių skinų ideologu“. Tuo pat metu iš Prancūzijos atvykę „Antifa“ aktyvistai rodė lietuviškiems „antifams“ mokomąjį filmą apie veiksmingiausius smurto prieš kitaminčius būdus.
Dar po kelių mėnesių pirmiausia „Antifa“ interneto tinklalapis, o iš jo gavę medžiagą ir normalūs naujienų portalai ėmė skelbti asmeninio pobūdžio informaciją apie Kovo 11-osios eitynių dalyvius bei kitus asmenis, kuriuos „antifai“ priskiria prie „nacių“ bei „fašistų“. Labiausia taikyta į tuos, kurie tarnavo ar tarnauja Lietuvos kariuomenėje.
Čia į akis krinta du dalykai. Pirma, tokios asmeninės (įskaitant draugių bei pažįstamų vardus, mokslo ar darbo vietas) informacijos rinkimas yra neteisėtas. Antra – informacijos rinkimo profesionalumas. Be abejo, žinant asmens vardą ir pavardę, nėra sunku iš jo profilio „Facebooke“ išgraibyti nuotraukas ar draugų vardus, bet pirma tas pavardes reikia sužinoti. O vien iš per televiziją parodytų Kovo 11-osios eisenos vaizdų atpažinti dalyvį, iki akių apsimuturiavusį šaliku, švelniai sakant, sudėtinga.
Kyla pagrįstas įtarimas, kad „antifai“ arba turi konsultantų tarp patyrusių policijos (ar saugumo) operatyvininkų, arba gauna informaciją tiesiai iš teisėsaugos struktūrų. Jei taip, nėra ko stebėtis, kad, priešingai nei Danijoje, tokie galimą pasirengimą teroro aktams rodantys veiksmai nesukėlė jokio nei Lietuvos teisėsaugos, nei politikų dėmesio.