Kėdainių krematoriumas

Lietuvoje kremuojama apie dešimtadalį mirusiųjų, Čekijoje – 80 proc., Europoje – 55 proc. Kai Kėdainiuose atsirado krematoriumas, šią paslaugą kasmet renkasi vis daugiau velionių artimųjų. Vis dėlto tradicijos kinta lėtai, pasirinkimas, kaip būti palaidotam, visai nepriklauso nuo amžiaus ar išsilavinimo, todėl vargu ar viena kita karta pakeis lietuvių požiūrį į atsisveikinimo su mirusiuoju apeigas.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Pirmasis įrašas apie kremavimą Didžiojoje Britanijoje padarytas 1885-aisiais, kai, be ponios Jeanette Pickersgill, buvo kremuoti dar dviejų žmonių palaikai iš 596 tūkst. mirusiųjų tais metais. Po daugiau kaip šimtmečio, 2010-aisiais, trys ketvirtadaliai iš 566 tūkst. mirusių britų buvo kremuoti. „The Economist“ pabrėžia, kad didelė dalis mirusiųjų kremuojama turtingose šalyse, bet tokį pasirinkimą daugiausia lemia religija ir kultūra.

Lietuvoje vienintelis krematoriumas, neskaičiuojant 1936-aisiais įkurto Kaune, pradėjo veikti 2011 m. pabaigoje, tačiau dar iki jo pastatymo atsirasdavo žmonių, kurie artimųjų palaikus gabeno į arčiausiai esančius Lenkijos ir Latvijos krematoriumus.

Kai maždaug prieš 15 metų Kauno laidojimo paslaugų įmonė „Liūdinga“ pradėjo teikti kremavimo paslaugą Viškuvo ar Rygos krematoriumuose, klientų buvo vienetai, vos keli per metus, o dabar pageidavimų kremuoti velionio palaikus nuolat daugėja.

„Kremavimą vis dažniau renkasi ir jaunesni, ir vyresni žmonės, jų priežastys būna visiškai skirtingos. Vienų šeimos kape nebėra vietos, kiti gyvena užsienyje ir negali nuolat lankyti artimųjų kapų Lietuvoje. Be to, jei artimieji renkasi tik kremavimą, nenori ilgų atsisveikinimų, turi kapą, kuriame laidos pelenus, tokiu atveju kremuoti yra pigiau“, – sako „Liūdingos“ vadovė Vanda Liniauskienė.

Kėdainių krematoriumą valdančios bendrovės „K2 LT“ direktorius Vytenis Labanauskas neigia stereotipą, neva kremavimą dažniau renkasi jaunesni, labiau išsilavinę miestų gyventojai. Pasak jo, šios grupės atstovai tokį būdą priima atviriau, tačiau tai anaiptol nereiškia, kad vyresni kaimo gyventojai pasisako tik už pas mus vis dar tradicinį palaikų laidojimą.

„Stereotipą, kad šis pasirinkimas priklauso nuo amžiaus ar išsilavinimo, galima paneigti. Sprendimą lemia asmeniniai įsitikinimai, estetikos motyvai ir daug kitų dalykų, net ekologinis požiūris. Atsiranda plačiau mąstančių žmonių, kurie galvoja, ką paliks po savęs, kokios medžiagos po palaidojimo išsiskirs žemėje. Jie supranta, kad procesas, kuris žemėje po mirties vyks dar 25 metus, krematoriume užtrunka 2,5 valandos. Vyresniems žmonėms, kurie jau galvoja apie gyvenimo pabaigą, kremavimas nėra jokia mistika ar tabu.

Mūsų kultūroje mirtis tarsi neegzistuoja: gimėme, augame, o paskui kažkur dingsime. Tačiau vyresni žmonės supranta, kad gyvenimas turi pradžią ir pabaigą, todėl apie tai mąsto.

Mūsų kultūroje mirtis tarsi neegzistuoja: gimėme, augame, o paskui kažkur dingsime. Tačiau vyresni žmonės supranta, kad gyvenimas turi pradžią ir pabaigą, todėl apie tai mąsto, jie atvažiuoja į ekskursijas pažiūrėti, kaip atrodys jų išėjimas, net būdami išsirinkę drabužius sako, kad reikės keisti garderobą, nes mada pasikeitė“, – komentuoja V.Labanauskas.

2012 m. Kėdainiuose atlikta 1,4 tūkst., 2013-aisiais – 2,1 tūkst., 2014 m. – beveik 2,5 tūkst., o pernai – 3,5 tūkst. kremacijų. Tačiau kelerius metus smarkiai didėjęs kremavimo paslaugos poreikis šiemet stabilizavosi. Kremuojama maždaug 10 proc. tais metais mirusiųjų, apie 300 kiekvieną mėnesį. Todėl „K2 LT“ direktorius V.Labanauskas svarsto, kad tokia dalis, svyruojanti apie 10 proc., gali ir nebesikeisti:„Latvijoje kremavimo dalis yra 15 proc. ir ji nesikeičia jau daug metų. Galima manyti, kad Lietuvoje ji nusistovės taip pat, kaip ir kaimyninėje šalyje.“

Tačiau visuomenės apklausų rezultatai rodo, kad kremavimas turėtų tapti dažnesne paslauga. Pavyzdžiui, 2002-aisiais kremuotis po mirties pageidavo tik vienas iš dešimties apklaustųjų, 2008-aisiais kremavimą palankiai vertino 18 proc. gyventojų, o prieš porą metų „K2 LT“ atlikta apklausa parodė, kad už kremavimą arba labiau už kremavimą pasisako 36 proc. gyventojų.

Lietuvoje vyraujanti religija kremavimui neprieštarauja, gyventojai jį vertina palankiai, baltų kultūrai būdingas kremavimas istoriškai lietuviams nėra jokia naujiena – tarpukariu jis net tapo savotiška mada: ne vienas menininkas ar mokslininkas skelbė, kad po mirties pageidauja būti sudegintas. Tad kodėl Lietuvoje šį būdą renkasi tik dešimtadalis velionių artimųjų, o kitose Europos šalyse – daugiau kaip pusė, Čekijoje – net 80 proc., Japonijoje – beveik visi?

V.Labanauskas svarsto, kad ant uolų įsikūrusioje Japonijoje žemė yra brangi vertybė, o netankiai apgyventoje Lietuvoje, ypač rajonuose, žemės kapinėse dar netrūksta. Vis dėlto kai kur Europoje jau ieškoma alternatyvų, kaip „sutaupyti“ kapinių ploto.

„Europoje yra valstybių, kur sprendimas priimtas jau seniai: kapinių teritorija nedidinama, todėl stengiamasi kuo geriau išnaudoti esamą plotą, pavyzdžiui, įrengiami kolumbariumai. Mūsų kaimynai latviai, kurių ploto situacija panaši į mūsų, žemę taip pat laiko brangiu ištekliu, kurį galima panaudoti ir kitoms reikmėms, todėl ten, jei nori palaidoti kūną, turi mokėti brangiau, nes urnai reikia mažiau vietos, – lygina V.Labanauskas. – Lietuvoje apie tai dar nekalbama, rajonuose žemės yra, nors didmiesčiuose kapinėms plėstis sudėtinga, savivaldybė turi investuoti į jų ploto didinimą, paskui kurti infrastruktūrą. Taigi reikia politinio sprendimo, ar toliau plėsime kapines laidojimui, ar imsimės panašių priemonių kaip visa Europa.“

Lietuvoje urna su velionio pelenais dažniausiai laidojama žemėje, nors „apskaitos“, ką artimieji veikia su pelenais, gavę urnas, Lietuvoje nėra. Pasitiko, kad iš užsienio grįžę artimieji turi važiuoti per visas rajono kapines ir vartyti archyvus.

Vis dėlto Bažnyčia ir įstatymai pelenus, kaip ir kūną, numato palaidoti amžino poilsio vietoje, kapinėse, kape ar kolumbariume. Žinoma, pagal velionio valią artimieji su jo pelenais elgiasi ir kitaip. Bet jei pelenai bus išbarstyti, pavyzdžiui, paplūdimyje, aplinkiniai tokią velionio valią gali palaikyti ir chuliganizmu.

Mirusiojo atminimą galima įamžinti ir papuošalu, tiksliau, deimantu. JAV įsikūrusi, bet filialų ir Europoje turinti bendrovė „LifeGem“, kurios šūkis – „Iš pelenų į deimantus“, gali įamžinti artimojo atminimą brangakmenyje. Ilinojaus valstijoje įsikūrusi laboratorija iš velionio

pelenų ar plaukų sruogų per kelis mėnesius pagamina bespalvį, mėlyną, geltoną, raudoną ar žalią deimantą. Žiedas su deimantu iš velionio pelenų, priklausomai nuo „akies“ dydžio, karatų ar spalvos, kainuoja nuo 3 iki 25 tūkst. JAV dolerių.

V.Labanauskas sako, kad jei Lietuvoje atsirastų žmonių, norinčių mūvėti žiedą su artimojo pelenais, tokiam klientui neatsakytų, juk viskas įmanoma. Kėdainių krematoriumas siūlo paprastesnį variantą – medalioną su žiupsneliu pelenų.

Mados, kartais ir ekstravagantiškos, neaplenkia ir laidojimo paslaugų verslo. Jo naujovės kasmet būna pristatomos laidojimo paslaugų parodoje „Tanexpo“, kuri šiemet vyko Bolonijoje.

„Ir šioje srityje fantazija beribė – nuo virtualių kapinių, kurios jau yra ir Lietuvoje, ar įvairiausių urnų iki transporto priemonių su muzika ir šviesomis, karstų su garso įranga, jei velionis buvo melomanas“, – naujoves apžvelgia V.Labanauskas.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA