Europos lyderių debatuose vis dažniau girdėti abejonių, kad ES struktūrinių fondų parama yra tinkamai naudojama ją investuojant į begalinius, dažnai beprasmius infrastruktūrinius projektus, taip auginant valstybių ir savivaldybių skolas.

Lietuvoje per pastaruosius dešimt metų savivaldybių skolos padidėjo penkis kartus ir šių metų liepos 1 d. viršijo du milijardus litų. Lėšos ES projektams vykdyti sudaro daugiau nei pusę daugelio savivaldybių skolos, o kai kuriose savivaldybėse – ir visą šimtą procentų.

Prieš kelias savaites Lietuvoje viešėjęs Europos centrinio banko (ECB) vadovas Mario Draghi tikėjimą, kad klestėjimas sugrįš, laiko vienu svarbiausių sprendinių lėtai atsigaunančiai Europos ekonomikai. „Nepakankamai vilties – pagrindinė Europos ekonomikos kliūtis, o visa kita – tik jos padariniai“, – interviu LRT televizijos laidai „Pasaulio panorama“ tvirtino M. Draghi.

Svarbu, ką galime padaryti, kad grąžintume pasitikėjimą. O atsakymas – naudoti įvairių strategijų kombinaciją. Vien tik monetarinė politika sukuria būtinas, bet nepakankamas sąlygas atkurti pasitikėjimą ir išbristi iš krizės. Reikalinga ir tinkama fiskalinė politika, tinkamos struktūrinės reformos, – dalijosi savo įžvalgomis Europos centrinio banko vadovas.

Praėjusią savaitę „Der Spiegel“ paskelbtas interviu su Vokietijos centrinio banko vadovu Jensu Weidmannu. Pagrindinis Europos ekonomikos flagmano bankininkas aštriai kritikuoja Europos centrinio banko prezidentą M.Draghi ir tvirtina, kad mes dar nepergyvenome krizės ir visiškai neatlikome būtinų reformų, kurios būtinos norint išvengti dar didesnio kritimo į duobę. ECB pažadas supirkti nelikvidžias Europos bankų bendrovių obligacija tėra viso labo simptomų, o ne ligos gydymas. Neatliktos būtinos reformos Europai vėl grasina naujomis krizėmis ir tolesniu konkurencingumo pasaulyje praradimu.

Vokietijos centrinio banko vadovas siūlo blaivesnį požiūrį. Jis pateikia nemažai duomenų, įrodančių, kad nedaug valstybinių viešojo sektoriaus investicijų buvo prasmingos ir davė reikšmingų ekonominių bei socialinių rezultatų. Tai galioja tiek į gilią krizę patekusioms ES valstybėms, tiek krizę lengvai pergyvenusiai Vokietijai. Ekonomikos augimas ir darbo vietų kūrimas yra išimtinai privataus verslo nuopelnas. Štai kur reikia investuoti – skatinant privatų verslą kurti būtiną infrastruktūrą.

Vokietijos pagrindinis bankininkas įsitikinęs, kad valstybių administravimo sistemų tobulinimas ir efektyvinimas yra daug svarbiau nei naujų gatvių ir tiltų statyba. Jei statybos leidimo, įvairių licencijų jūs turite laukti kelis mėnesius, tai jūsų neskatina tapti aktyviu ir daug investuojančiu verslininku. J.Weidmanno manymu, valstybių biudžetai turi būti subalansuoti, darbo rinka turėtų būti daug lankstesnė, o bankai privalo finansuoti verslo projektus. Subalansuotas biudžetas ir teisingos valstybės investicijos kryptys yra tikrojo tvaraus ekonominio augimo prielaida. Ir priešingai – perteklinės investicijos į infrastruktūra, viešosios statybos, kurios neduoda tiesioginės naudos, anksčiau ar vėliau ne vienoje ES valstybėje sukels naujas finansines krizes, nes tos investicijos arba apskritai neatsiperka, arba atsiperka netiesiogiai. O euro zonos valstybės turi blaiviai suvokti pareigą pritaikyti savo ekonomikas, padaryti jas efektyvias stiprinant euro zoną ir gebėjimą konkuruoti pasaulyje.

Visas šias Lietuvos valstybės modernizavimui, jos ekonomikos stiprinimui, viešojo sektoriaus reformavimui ir efektyvinimui, visavertiškam įsiliejimui į euro zoną būtinas diskusijas Lietuvos politikai ir dauguma viešosios erdvės nuomonių formavimo lyderių nori pakeisti karo eskalavimo ir Rusijos „auklėjimo“ ar antilenkiška, praeities romantizavimo retorika. Tai atsilikusios ir stipriai sergančios valstybės požymis. Taip pigiu retorikos aštrumu norima kompensuoti mūsų ekonominį ir karinį silpnumą. Nepajėgiant rasti tinkamų ir efektyvių sprendimų, kaip sutvarkyti šalies vidinį gyvenimą, visa politinė energija kreipiama į išorę. Politinių partijų kūrybinės jėgos išsekusios, buvimas prie lovio ar amžina primityvi kova dėl vietos prie jo vargina, per didelis kiekis interesų ir trumpalaikių sprendimų apsunkina ne mažiau nei cepelinai su spirgais. Politiniai gebėjimai apsiriboja didesnių mokesčių įvedimu, valstybės skolos auginimu.

Kokią dalį savo šiandieninės gerovės esame pasiryžę paaukoti vardan ateities ir vardan tų, kurie norėtų gyventi Lietuvoje? Dauguma lietuvių manė, kad išsikovojus nepriklausomybę, Komunistų partiją pakeitus į tris dešimtis lietuvių politinių partijų, Leniną – į Vytautą, Spalio revoliuciją – į Žalgirio mūšį, gerovė ateis savaime ir daug kas susitvarkys. Daug kas ir susitvarkė, tik neatrodo, kad tuo visi būtų labai patenkinti. Gerovės siekimas yra užprogramuotas žmogaus DNR. Sovietmečių šį žmogiškąjį pradą komunistinė ideologija buvo uždraudusi ir reikėjo siekti kitų dalykų. Visi ištekliai buvo mesti komunizmo statybai, kurioje gerovės turėjo pakakti visiems jos trokštantiesiems.

Vartojimo laimės kelias yra daugumos europiečių pasirinkimo kelias. Bet kartu suvokiant, kad tokios gerovės, kokia yra šiandieninėje Europoje (iš dalies ir Lietuvoje), visos planetos gyventojams sukurti neįmanoma, nes tam neužtenka planetos išteklių ir žmogiškųjų gebėjimų. Su naryste ES atsivėrusios ES valstybių sienos ekonominei migracijai yra didžiausia sėkmė tiems, kurie nutarė nelaukti, kol gerovė bus sukurta jų gimtinėje, ir išvyko jos pasiimti į Vakarus.

Romos imperijos saulėlydyje provincijos miestų gyventojams, nemokytiems žmonėms, dažniausiai atleistiniams vergams, kalbantiems paprasta liaudies kalba, be visiems imperijos žmonėms būdingų ydų – turtų troškimo, moralinio smukimo, dar buvo priskiriamas ir nemokšiškumas bei neišsiauklėjimas.

Lietuvai reikia plataus, tvaraus ir ilgalaikio jos lyderių įsipareigojimo kurti gerovės valstybę ir išlikti pasaulyje. Vietoj šio tikslo siekimo vieni politikai masažuojasi savo ego, kiti kala finansinį ir politinį kapitalą, treti, radę užuovėją nuo rinkos ekonomikos ir kasdienio pramitimo vietą prie lovio, snaudžia. Didvyrių, miegančių kapuose, nepriklausomybę išsikovojusi tauta niekaip neįgauna dvasios, kuri nulemtų racionalią kovą dėl savo išlikimo pasaulyje, likviduotų Lietuvos valstybės ekonominį, socialinį, kultūrinį ir akademinį atsilikimą.