"Scanpix" nuotr.

Lietuvos politikams ir politologams „Teisės ir teisingumo“ („Prawo i Sprawiedliwość“; PiS) pergalė Lenkijos Seimo rinkimuose įžiebė viltį. Tiesą sakant, skirtingiems politikams – skirtingas viltis. Kai kurie iš jų net viešai pareiškė, kad J.Kaczyńskio pergalė reiškia Sikorskio ir Tusko paradigmos pabaigą ir Lenkijos sugrįžimą ne tik prie Kaczyńskių geopolitinės filosofijos ir Rusijos sulaikymo strategijos, bet ir galbūt prie Lenkijos ir Lietuvos strateginės partnerystės.

„Taip pat tikiuosi, kad ir Varšuvoje bus daugiau supratimo, kas ir kodėl Vilniuje vaikšto su Geor­gijaus juostelėmis“, – savo feisbuko paskyroje iškart po rinkimų rašė A.Kubilius.

Tačiau tas, kuris Vilniuje vaikšto su Georgijaus juostele, irgi tikisi gerų permainų – tikisi, kad Varšuva paspaus Vilnių, padidins finansavimą jį remiančioms organizacijoms ir prisuks čiaupą tai Lietuvos lenkų žiniasklaidai, kuri drįsta jį kritikuoti.

Atrodo, kad ir vieni, ir kiti PiS vertina pernelyg optimistiškai.

Be jokių abejonių, „Teisė ir teisingumas“ – antikremlinė partija, o naujoji Lenkijos vyriausybė bandys grįžti prie Lenkijos, kaip Vidurio ir Rytų Europos lyderės, koncepcijos, bandys kurti visų Vidurio ir Rytų Europos valstybių bloką, paremtą Rusijos grėsmės suvokimu. Tik sunku pasakyti, kiek sėkmingi bus tie bandymai.

J.Kaczynskio partijai artimas Vengrijos ir Čekijos euroskepticizmas bei nusistatymas prieš pabėgėlių priėmimą, bet nepriimtinas jų lyderių flirtas su Rusija.

Rusijos klausimu Lenkijai būtų lengva susitarti su Baltijos valstybėmis, bet tai nereiškia, kad B.Szydło vyriausybė, pvz., pamirš lenkų tautinės mažumos problemas Lietuvoje, kurios n metų temdo dvišalius santykius.

Naujasis Lenkijos užsienio reikalų ministras W.Waszczykowskis, kuris a propos pagal savo charakterį labai panašus į R.Sikorskį, irgi jau ne kartą pareiškė, kad Lenkija nusiteikusi suteikti Lietuvai laiko šioms problemoms išspręsti, tačiau be jų sprendimo santykiai bus tokie pat kaip iki šiol – konstruktyvūs, bet šalti.

Kita vertus, W.Tomaszewskis irgi neturėtų apsigauti, kad naujoji Varšuva nepastebėjo Georgijaus juostelių, prokremlinių veikėjų Lietuvos lenkų rinkimų akcijos sąrašuose, naktinių susitikimų su Kremliaus televizijų vadovais. Šie veiksmai ir anksčiau Lenkijos politikams nekėlė entuziazmo, o valdant PiS bus kritikuojami dar aršiau.

Taigi atrodo, kad 2016 m. Lenkijos ir Lietuvos santykiuose nedaug kas keisis. Ten, kur sutaps Lenkijos interesai, bendradarbiavimas su Lietuva ir toliau bus puikiai plėtojamas (pvz., energetikos ar saugumo srityse), o ten, kur tokių strateginių interesų nėra, Lenkijos politikai kartos, kad „kamuolys Lietuvos pusėje“.

Vis dėlto Lenkijos ir Lietuvos santykiai – toli gražu ne svarbiausias naujos geopolitinės realybės elementas. „Lenkija – naujas Europos galvos skausmas?“ – klausia įtakingas britų savaitraštis „The Economist“.

Tikriausiai niekas, net didžiausi pesimistai ir J.Kaczyńskio oponentai, nesitikėjo, kad PiS sukels grėsmę ne tik Lenkijos teisinei sistemai, bet ir galbūt demokratijai, ir dar taip greitai bei arogantiškai. PiS valdo tik šiek tiek ilgiau nei mėnesį, o jau spėjo pasiekti konstitucinį patą, iš kurio išeiti bando forsuodama sau palankaus Konsti­tucinio teismo įstatymo priėmimą.

Ginčas dėl Konstitucinio teismo, kai prezidentas A.Duda atsisakė prisaikdinti penkis šio teismo teisėjus, išrinktus ankstesnės kadencijos Seimo, nors Konstitucinis teis­mas nusprendė, kad trys iš jų buvo išrinkti teisėtai ir turi pradėti eiti savo pareigas, ir žaibiškas (naktiniame Seimo posėdyje) išrinkimas penkių savų teisėjų į jų vietas šokiravo didžiąją Lenkijos visuomenės dalį.

Net nuosaikieji „Teisės ir teisingumo“ šalininkai nesupranta, kodėl J.Kaczyńskis, A.Duda ir B.Szydło, rinkimų kampanijos metu žadėję Lenkijai teisės ir teisingumo erą, dabar laužo teisės normas ir didina chaosą: prezidentas A.Duda suteikė malonę M.Kamińskiui ir dar keliems įtakingiems įtariamiems nusikaltimais PiS veikėjams dar net nepasibaigus teismo procesui. Be to, visi specialiųjų tarnybų vadovai bus pakeisti vos per vieną naktį.

Siekiant apginti Konstituciją ir demokratiją vos per keliolika dienų susikūrė pilietinis Demokratijos gynimo komitetas, kuris gruodžio 12-ąją Varšuvoje suorganizavo didžiulę demonstraciją, kurioje dalyvavo nuo 25 iki 50 tūkst. žmonių. Kitą dieną J.Kaczyńskio šalininkai suorganizavo dar didesnį mitingą, kuriame PiS lyderis pareiškė, jog tie, kurie demonstravo diena anksčiau, yra „komunistai“, „vagys“ ir „blogiausia lenkų rūšis“.

Kai žurnalistai, kurie bando nušviesti įvykius ne taip, kaip norisi PiS, yra vadinami propagandistais, o žmogaus teisių gynėjų nerimas – tautos išdavyste, vargu ar kas nors dar turi iliuzijų, kad naujajai Lenkijos valdžiai demokratija rūpi.

Tuo metu, kai vyriausybė nusprendė pašalinti ES vėliavas iš valstybės institucijų pastatų bei premjerės B.Szydło spaudos konferencijų, tapo aišku, kad Lenkijai nelabai pakeliui ir su Europos Sąjunga. Todėl galima drąsiai prognozuoti, kad 2016 m. konfliktų tarp Varšuvos ir Briuselio bus dar daugiau.

Jeigu neigiamų permainų, valstybės institucijų valymų ir visuomeninės žiniasklaidos užvaldymo, ideologinio karo tempai išliks tokie pat kaip iki šiol, Lenkijos orbanizacija, apie kurią svajoja PiS lyderiai, tikrai… neįvyks. Tiesiog po ketverių metų lenkai už „Teisę ir teisingumą“ nebalsuos.

Šiemet dauguma lenkų, kurie jau šiek tiek primiršo pirmąjį J.Kaczyńskio partijos valdymo laikotarpį (2005–2007), balsavo už „Teisę ir teisingumą“ dėl nuosaikios rinkimų kampanijos ir pažadų skirti kiekvienai šeimai po 500 zlotų kiekvienam vaikui bei sumažinti senatvės pensijos amžių.

Dabar lenkai ir vėl pamatė tikrąjį J.Kaczyńskio veidą, todėl PiS reitingai pradeda kristi. V.Orbanas jam naudingus valdžios sistemos pokyčius Vengrijoje vykdė laipsniškai ir būtent todėl laimėjo. Len­kijoje tas pats stumiama buldozeriu, ir tai daugelį lenkų šokiravo. Per 25 metus lenkai patikėjo, kad demokratijai ir laisvei jau niekas negresia, o dabar jie pamatė, kaip lengva sugriauti tai, ką tauta kūrė visus tuos metus, įskaitant tarptautinę poziciją ir reputaciją užsienyje.

Taigi 2016 metai Lenkijoje bus be galo įdomūs. Galima tikėtis dar daugiau aki­brokštų vidaus ir tarptautinėje politikoje, audringų protestų, permainų opozicijoje. Netikėtai jos lyderiu tapo ekonomistas R.Petru, liberalios „Nowoczesna“ partijos, pirmą kartą patekusios į Seimą, lyderis. Taip pat visai tikėtinas ir kairiųjų bei pilietinių judėjimų atgimimas.