Buvę Lietuvos europarlamentarai skirtingai prisimena darbą Europos Parlamente ir gyvenimą Briuselyje bei Strasbūre: vieni svajoja ten sugrįžti tęsti neva didžių darbų, kiti, priešingai, laiko ten praleistus metus bergždžiais.

Iš keturiolikos pirmųjų Lietuvos europarlamentarų tik trys perrinkti dar vienai 2009–2014 m. kadencijai Europos parlamente (EP). Kiti buvę Lietuvos europarlamentarai po penkerių metų prestižinio ir gerai mokamo darbo turėjo susirasti naujos veiklos. Buvę kolegos EP skirtingai prisimena šį savo veiklos laikotarpį. Vieni ilgisi ten patirto tempo, politinės kultūros, problemų globalumo, kitiems, priešingai, EP asocijuojasi su rezultatų negimdančiu veikimu. Vieni jų iki šiol sapnuoja Briuselio ir Strasbūro koridorius, kiti dabar jau džiaugiasi kur kas daugiau prasmės suradę konkrečiuose naujuose savo darbuose. Visi gali būti ramūs tik dėl vieno – aprūpintos senatvės: kartą pabuvus europarlamentaru, nuo 63 metų yra skiriama lietuvišką “Sodros” malonę kelis kartus viršijanti pensija.

Daugelis laimę bandė antrą kartą

Su Darbo partiją 2004 m. į EP patekęs Šarūnas Birutis mielai būtų tą patį padaręs ir antrą kartą. Tačiau praėjusiais metais jo partija telaimėjo vieną EP mandatą, kuriuo nutarė pasinaudoti jos lyderis Viktoras Uspaskichas. Š.Birutis neslepia, kad norėtų ir ateityje bandyti laimę EP rinkimuose. “Būtų įdomu dar kartą sugrįžti, ypač dabar, kai jau turiu patirties ir galėčiau dirbti labai produktyviai”, – dėsto jis. Šiuo metu politikas dirba Pramonininkų konfederacijos atstovu Seime ir Vyriausybėje, prisideda steigiant Indijos ir Baltijos prekybos rūmus – mat ir EP buvo ryšių su Indija komiteto narys.

Kita su Darbo partija į EP patekusi, tačiau vėliau iš jos pasitraukusi buvusi europarlamentarė Danutė Budreikaitė praėjusiais metais taip pat dalyvavo rinkimuose – šį kartą su nė vieno mandato nelaimėjusia Krikščionių konservatorių socialine sąjunga. Ji irgi neatmeta galimybės ateityje laimę bandyti dar kartą. “Visada norisi dirbti įdomų ir naudingą darbą”, – argumentuoja pašnekovė. Šiuo metu ji dirba patarėja Seimo Europos reikalų komitete.

O štai pagal Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungos sąrašą į EP 2004 m. patekęs Gintaras Didžiokas dabar jau yra pasitraukęs ne tik iš šios partijos, bet ir iš politikos apskritai. Jo įspūdžiai iš Europos Parlamento – visiškai kitokie. “Nenorėčiau nieko pasakoti ar komentuoti. Pasakysiu tik tiek, kad grįžau į verslą”, – nedaugžodžiavo buvęs politikas.

Tuo tarpu daug metų nuosekliai savo politinių pažiūrų besilaikantis su Liberalų ir centro sąjunga į EP patekęs Eugenijus Gentvilas šiuo metu vadovauja Klaipėdos valstybiniam jūrų uostui. Jo teigimu, EP įgyta patirtis jam praverčianti: “Tenka susidurti su ES finansuojamais projektais. Lengviau, kai supranti visą veiklos, rinkų funkcionavimo mastą”.
Dar viena mūsų pašnekovė, į EP patekusi per Darbo partijos sąrašus, Ona Rainytė-Bodard (buvusi Juknevičienė) praėjusiais metais tą patį, tik nesėkmingai, bandė padaryti su Centro partija. Dabar ji dirba konsultante Pasaulio banko projekte Baltarusijoje. “Gyvenu tarp Vilniaus ir Paryžiaus”, – sako už prancūzo verslininko ištekėjusi moteris.

Ekonomistas Eugenijus Maldeikis į EP taip pat kandidatavo jau dusyk. 2004 m. į EP jam pavyko patekti su tuomete Liberaldemokratų partija, o 2009 m. jis buvo įrašytas pirmuoju numeriu nė vieno mandato nelaimėjusios Pilietinės demokratijos partijos sąraše. Tad dabar jis tęsia dar EP laikais pradėtus pagalbos Afrikos regiono šalims projektus, šių metų sausį įregistravo tokia veikla užsiimsiančią VšĮ “Prorenata”.

Vieni jautėsi svarbūs, kitiems stigo konkretumo

Prisiminęs darbo EP metus, Š.Birutis sako besiilgintis ten patirtų iššūkių, permainų ir greičio. “Ta patirtis – kaip keli universitetai. Be to, labai naudinga į Lietuvą pažvelgti iš šalies, blaiviai įvertinti save tarptautiniame kontekste”, – sako politikas. O Lietuvoje jam stinga darbo užsienyje metais patirtos europinės politinės kultūros, gilių ir prasmingų diskusijų dvasios. “Pasiilgstu intesyvumo – kai pripranti, jis “veža”, – neslepia pašnekovas. Tačiau jis stengiasi matyti ir šviesiąją grįžimo į Lietuvą pusę: dabar turi laiko sportuoti, atnaujino per skubėjimą anksčiau užmestas šokių pamokas.

Su nostalgija penkerius metus EP prisimena ir D.Budreikaitė. “Galimybės ten tiesiog milžiniškos – klausimų įvairovė, platumas. Dirbau energetikos srityje, patyriau, kaip vienas sakinys, įrašytas į direktyvą, tampa visa Lietuvos energetikos ateitimi. Labai malonu, kai tu gali padaryti tokį didelį darbą”, – entuziastingai kalba buvusi europarlamentarė. Nemalonius prisiminimus jai kelia tik nuolatinės kelionės: “Jos surijo galybę laiko ir dalį sveikatos”.
Tuo tarpu G. Didžiokas sako nejaučiantis jokios nostalgijos EP laikams. “Gal net priešingai. Dabartinė laisvė labai džiugina”, – pabrėžia verslininku tapęs buvęs politikas. Jis iš viso nebenorėtų grįžti į politiką. “Nebent kai išeisiu į pensiją”, – juokauja.

E.Gentvilas irgi tvirtina nesiilgintis nei EP, nei Briuselio apskritai. “Tą laikotarpį laikau ne pačia sėkmingiausia ir ne pačia įdomiausiu mano politinės biografijos dalimi”, – sako politikas. Dirbti EP jam nebuvo sunku, tačiau buvo nepriimtinas veiklos abstraktumas, kai nematai konkrečių savo veiklos rezultatų. “Net ir politinėje veikloje Lietuvoje dirbdavau ir matydavau, kad prie vieno ar kito sprendimo, realizuoto projekto esu pridėjęs savo ranką. Dar aiškiau tai matau savo dabartinėje veikloje”, – džiaugiasi uosto vadovas.

O.Rainytė-Bodard taip pat dalijasi panašiomis įžvalgomis: politika jai pasirodė labiau orientuota į procesą nei į rezultatą. “Tuo tarpu man priimtinesnis dinamiškas ir labiau į rezultatą orientuotas darbas”, – pabrėžia ji.

Kitas mūsų pašnekovas Aloyzas Sakalas mano, kad dirbti daug ir nuoširdžiai arba tik imituoti darbą galima visur – tiek EP, tiek Lietuvos Seime. Jis jaučiasi buvęs naudingas ne tik Lietuvai, bet ir pačiam EP. “Dirbau Teisės komitete, buvau atsakingas už parlamentarų imuniteto problemas. Dabar galiu nuveikti mažiau, bet žmonėms padėti konkrečiau”, – sako visuomeninei teisinių paslaugų organizacijai vadovaujantis politikas.

O ES institucijas šiuo metu konsultuojanti M.Starkevičiūtė mano taip Lietuvai padedanti ir dabar, jau pasibaigus kadencijai EP, nes svarbiausios ES institucijos dėl jos konsultacijų gali tiksliau įvertinti savo sprendimų įtaką tokioms mažoms šalims, kaip Lietuva. “Pačioje Lietuvoje mano įgytos žinios ir politiniai ryšiai išnaudojami mažai, bet tai lietuviškos politikos ypatybė – nemokame pasinaudoti sukauptu žmogiškuoju potencialu, todėl daugelis mūsų specialistų, menininkų, sportininkų dirba ir sulaukia pripažinimo svetur”, – apgailestauja ekonomistė.

Padidėjo atlyginimai

2009–2014 m. kadencijos Lietuvos europarlamentarai gauna didesnius atlyginimus nei ankstesni jų kolegos. Visiems praėjusiais metais į EP išrinktiems naujiesiems nariams, neatsižvelgiant į jų atstovaujamos šalies ekonomikos lygį, mokamas vienodas 7339 eurų atlyginimas. 2004–2009 m. Lietuvos atstovai EP gaudavo tiek pat, kiek ir jų kolegos Seime – po daugiau nei 9 tūkst. Lt.

Kitos privilegijos buvo vienodos tiek seniesiems, tiek naujiesiems EP nariams. Tai kelionių išlaidų kompensavimas, 279 eurų dienpinigiai dirbant Strasbūre ar Briuselyje, 3895 eurų išmoka kartą per metus su darbu susijusiai kelionei organizuoti, 3946 eurų kasmėnesinė išmoka savo atstovybei gimtojoje šalyje išlaikyti, daugiau nei 15 tūkst. eurų išmoka savo biurui EP išlaikyti.

Be to, buvusiems EP nariams nuo 63 metų mokama 70 proc. jų buvusio atlyginimo dydžio neviršijanti pensija.