Europos politinėje kultūroje vietos sekso skandalams nėra. Lietuvoje, esančioje akivaizdžiai europietiškos politinės kultūros šalimi, skandalų dėl politikų meilės nuotykių irgi nebus. Tai visiškai akivaizdus dalykas, kuriuo visai neseniai įsitikino Seimo nariams žaliaakę viliokę kaišioję žurnalistai, o dabar patiria ir viena „sekso ekspertė“, visą pusmetį saugojusi iš ministro gautas tris SMS žinutes – it prisiminimą apie neišsipildžiusią svajonę.
Nors per pastaruosius du dešimtmečius Lietuvos politikai ir politikės susuko ne vieną meilės romaną, skyrėsi ir tuokėsi tarpusavyje, keitė vyrus ir žmonas, turėjo pusiau ir visiškai oficialias meilužes, nėra buvę atvejo, kad jų politinė sėkmė ar nesėkmė nors kiek būtų įtakojama to, ką priimta vadinti „sekso skandalais“. Tai, regis, akivaizdus dalykas, tačiau kartas nuo karto vis kam nors kyla noras sužaisti „medaus gaudykle“: Tai šokėją Viktoro Uspaskich bute nufotografuoti, tai Saulių Stomą su žaliaake psichologe nufilmuoti, tai Gintarą Steponavičių „sekso eksperte“ pavilioti.
Kodėl vis pasiduodama pagundai kelti sekso skandalus, nors praktika rodo, kad Lietuvoje jie neveža? Paradoksalu, bet akivaizdžiai didžiausią įtaką tam daro Holivudo kino pramonės produkcija ir Baltuosius rūmus kartkartėmis sudrebinančios prezidentų meilės istorijos. Tai iš amerikietiškų filmų ir televizijos serialų žinome, kad kokia nors senatorių su kekše įamžinusi nuotrauka gali privesti prie žmogžudysčių virtinės, o aistringos meilės scenos su svetima žmona įrašas – prie prezidento pasikeitimo. Jau nebe iš Holivudo, o iš žinių laidų žinome, kad per tvorą pas spėjamą meilužę lipęs kandidatas į JAV prezidentus turėjo pasitraukti iš rinkimų kovos, na o apie Bilo Clintono nuotykius su Monika (beje, irgi labai apdairiai ilgus netus saugojusią suknelę su charakteringa dėmele) ko gera, visi dar pamename. Tiesa, retas kuris žino, jog apkaltos procedūra Kongrese B.Clintonui buvo surengta ne už tai, kad jis davė savo čiupa-čiupsą Monikai, o už tai, kad po priesaikos melavo to nedaręs.
Štai šios tikros ir išgalvotos istorijos, nuo jaunumės atgulusios į kino ir televizijos persižiūrėjusių veikėjų pasąmonę ir sukelia iliuziją, neva kelios nuotraukos ar žinutės gali surengti apkaltą Seimo nariui, ar atstatydinti ministrą. Bet tokie dalykai nutinka tik Amerikoje ir D.Britanijoje – puritoniškos anglosaksiškos politinės kultūros šalyse. Mes gi gyvename Europoje ir požiūris į valdžios vyrų (bei moterų) nesantuokinį seksą pas mus europietiškas, tai yra – atlaidžiai supratingas su lengva pašaipos priemaiša. Europinę politinę tradiciją puikiai atspindi krūtinga blondinė stiuardesė, kurią sau į žmonas būdamas prezidentu pasiėmė „Europos sąžinė“ Vaclavas Havelas, bunga bunga vakarėlius rengiantis Italijos premjeras Silvio Berluskonis ir čekai, smagiai kikenantys iš tame vakarėlyje nuogo lakstančio savo premjero Mireko Topolaneko. Pažymėtina, kad S.Berlusconis savo postą prarado ne dėl gausybės meilužių, kurias aptarinėjo visa Italija, ne dėl netgi itališkais mąstais per didelės korupcijos, o todėl, kad nustekeno šalies ekonomiką, nugramzdindamas ją į skolas. Štai šitai italams pasirodė svarbu.
Apie tai, kas dedasi Prancūzijoje, net pasakoti neįdomu, visi žino prezidentų antrąsias šeimas, meilės romanus su aktorėmis bei manekenėmis, galiausiai, visas, kurios kruta, griebdavusį Dominiką Strauss-Kahną. Pažymėtina, kad šis dėl savo visiems gerai žinomų pomėgių įkliuvo ne kur Europoje, o Amerikoje, gi prancūzai lig šiol nesupranta – ko tie amerikiečiai prie jo prikibo?
Lietuviškos tradicijos visiškai sutampa su europietiškosiomis. Kaip sovietmečiu niekas nesistebėdavo, kad pirmininkui draugiška gražiausia kolūkio melžėja netrukus tapdavo darbo pirmūne, taip vėliau nieko nestebino, kad Algirdą Brazauską „Lietuvos Švarcenegeriu“ vadinanti bufetininkė tapo pirma viešbučio direktore, o vėliau – ir savininke. Jei kas mano, neva ilgą laiką populiariausio Lietuvos politiko A.Brazausko meilės romanas buvo visuomenei nežinomas, tai priminsiu, jog dar 1992-siais, prezidento rinkimų kampanijos metu, per televiziją kalbėjusi jo a.a. žmona Julija tiesiai apkaltino vyrą santuokine neištikimybe. Ir buvo nedelsiant visų kūmučių vienbalsiai pasmerkta: ko čia šneka, ko nereikia? Namas pastatytas, turi tarnaitę, vairuotoją, viskuo aprūpinta, ko jai dar trūksta?
A.Brazausko, kaip politiko, populiarumas negrįžtamai krito tik tuomet, kai jis ilgametę meilužę padarė teisėta savo žmona. Štai šios išdavystės visuomenė (veikiausiai jos moteriškoji pusė) tiek jam, tiek Kristinai Butrimienei nebeatleido. Logika paprasta: žmona yra žmona, o merga yra merga ir kiekviena turi turėti savo vietą – viena prie šeimos pietų stalo, kita – virtuvėje ir lovoje. Todėl geras vyras, ypač aukštas pareigas užimantis, žmonos nekeičia, gera meilužė į šeimos guolį nepretenduoja, pasitenkindama dosniomis dovanomis, o visuomenė visą tai toleruoja, kaip kokioje Prancūzijoje, kur atsisveikinti prie prezidento Francoise Mitterrando karsto atėjo dvi šeimos – oficialioji ir meilužės. Prancūzai nuoširdžiai užjautė abi.
Nėra prasmės ginčytis, gera ši europinė tradicija ar bloga. Svarbu tai, kad Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, dirbtinai pučiamais sekso skandalais nepavyks nei politikos įtakoti, nei naudoti juos kaip priedangą tikrai svarbioms aferoms prasukti.

Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, dirbtinai pučiamais sekso skandalais nepavyksta įtakoti politikos.