Šiuo metu Europos Sąjungos institucijos yra įdarbinusios apie 55 tūkst. žmonių. Iš tiesų ES yra dosnus ir rūpestingas darbdavys. Tuo gali įsitikinti ir apie šešis šimtus lietuvių, dirbančių svarbiausiose ES institucijose.

Europos Sąjunga specialistus iš Lietuvos ir kitų šalių vilioja didžiuliais atlyginimais, visomis socialinėmis garantijomis, komandiruotėmis, aukšta darbo kultūra, laisvu darbo grafiku bei rotacijos ir nuolatinio mokymosi galimybėmis.
Tai, kad darbas Europos Sąjungos institucijose yra prestižinis, puikiai supranta ir patys institucijų darbuotojai. „Aš nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris būtų nepatenkintas darbu ES institucijose. Ir aš, ir mano pažįstami laikome savo darbą prestižiniu“, – teigia Bruno Sabeckis, dirbantis Europos Komisijos atstovybėje Lietuvoje finansų ir viešųjų pirkimų srityje.
Atostogos, medicininiai ir pensijų fondai, išmokos už sutuoktinį bei vaikus, vaikų mokslo išlaidų kompensavimas – visa tai savo nuolatiniams darbuotojams garantuoja Europos Sąjunga.
„Konkurencija ES institucijose yra didelė, žmonės tikrai nori čia dirbti“, – tvirtina B.Sabeckis.
Europos Sąjungos, kaip darbdavio, populiarumą liudija didžiuliai konkursai, kuriuos reikia laimėti norint įsidarbinti institucijose. Kasmet atrankose dalyvauja dešimtys tūkstančių kandidatų. Pasak Neringos Šileikaitės, dirbančios Europos Parlamente, Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos prezidento austro Hanneso Swobodos kabinete, įsidarbinti ES institucijose tikrai sunku. Būtina laimėti konkursą, bet visų pirma reikia, kad tie konkursai būtų organizuojami. Konkursai vyksta kasmet, bet pasitaiko ir taip, kad į 50 siūlomų vietų kandidatuoja 50 tūkst. žmonių.
N.Šileikaitė pripažįsta: „Mano artimieji didžiuojasi, kad aš dirbu Europos Parlamente, nes žino, kaip sunku tą darbą gauti.“ Jos kelias į Europos Parlamentą, Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakciją, buvo nuoseklus. Mergina studijavo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, dalyvavo Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos veikloje. Dar būdama ketvirtakursė sužinojo apie konkursą Parlamente, kurį laimėjo ir gavo darbą šešiems mėnesiams. Jos kontraktas buvo pratęstas ir dabar N.Šileikaitė jau trečius metus darbuojasi Briuselyje – yra atsakinga už ryšius su Baltijos šalių parlamentų nariais, rengia apžvalgas, administruoja visą frakcijos prezidento korespondenciją.

Net ir laimėjęs konkursą negali būti tikras dėl darbo

Vienas būdų įkelti koją į Briuselį yra stažuotės. Kasmet apie 1200 jaunuolių turi galimybę dalyvauti ES stažuotojų programose Europos Parlamente, Taryboje, Komisijoje, Teisingumo Teisme, Ekonomikos ir socialinių reikalų komitete, Regionų komitete ir Europos ombudsmeno biure. Beje, stažuotės vietą taip pat nėra lengva gauti. Pavasarį vykusiame konkurse stažuotis Europos Komisijoje į vieną vietą pretendavo 16 kandidatų iš ES ir trečiųjų šalių. Iš Lietuvos Komisija sulaukė 143 kandidatų, iš jų pasisekė tik trylikai. Panašiai tiek stažuotojų iš Lietuvos yra ir Europos Parlamente.
Tik įstojusi į Europos Sąjungą Lietuva turėjo kvotas. Šiuo metu šios kvotos yra išeikvotos, taigi dabar lietuviai konkuruoja ne tik su tautiečiais, bet su visais kitais kandidatais. Tiesiog įsidarbinti institucijose – laikinai ar pagal darbo sutartį – yra lengviau, tačiau norint tapti ES pareigūnu, turinčiu panašų į valstybės tarnautojo statusą, tenka susidurti su milžiniška konkurencija. Perėję visus atrankos etapus pretenduojantieji tapti pareigūnais ne visada gali būti tikri, kad gaus išsvajotąjį darbą. Puikiai pasirodžiusieji atrankose visų pirma patenka į rezervo sąrašą, kuriame gali ir likti, jeigu Komisija ar kitos institucijos nepareikš susidomėjimo. Kandidatai turi apsišarvuoti kantrybe – konkursas ir visas įsidarbinimo procesas trunka apie devynis mėnesius.
Pasirodo, kad norint įsidarbinti ES institucijose svarbu viskas – užsienio kalbų mokėjimas, žinios, gebėjimai ir pažintys. B.Sabeckis teigia: „Žinoma, pažintys nepadės laimėti konkurso, tačiau pažintys pravers, kad būtum pastebėtas. ES institucijose dirba daugiau nei 55 tūkst. žmonių, dar tūkstančiai yra perėję atrankas ir laukia rezervo sąraše. Norint išsiskirti iš šitos minios praverčia ir pažintys.“
Iš tiesų žmogiškasis veiksnys ir kontaktai yra svarbu. Institucijos turi interneto svetaines, kuriose skelbiama daug informacijos, tačiau labai daug informacijos gaunama iš lūpų į lūpas. Briuselyje laisvai samdoma anglų kalbos vertėja dirbanti Rasa Galkytė prisimena, kad jai kontraktą gauti padėjo atkaklumas bei „priminimas apie save“ sprendimus priimantiems asmenims. Vilniaus universitete baigusi anglų filologijos bei vertimo studijas ji išlaikė tarpinstitucinį vertėjų žodžiu testą, kurį reikia išlaikyti norint tapti institucijų vertėju. Taip R.Galkytė pateko į laisvai samdomų vertėjų žodžiu sąrašą. Kurį laiką negavusi jokių kontraktų ir patarta pažįstamų vertėjų ji kreipėsi į pareigūnus Briuselyje, atsakingus už vertimų organizavimą. Iniciatyva ir atkaklumas davė vaisių – R.Galkytė vieniems metams išvyko dirbti į Briuselį.
Vis dėlto negalima tvirtinti, kad tik pažintys yra lemiamos įsidarbinant. Mažai kas drįstų suabejoti ES vykdomų įdarbinimo konkursų skaidrumu. Visos atrankos griežtai kontroliuojamos, dauguma jų vykdomos centralizuotai per Europos personalo atrankos tarnybą. Net ir perėjus atranką, ir esant rezervo sąraše vien tik pažinčių neužteks norint gauti darbo vietą ar kontraktą. „Vien dėl to, kad esi direktoriaus draugužis ir penktadieniais su juo geri alų, institucijoje nebūsi įdarbintas“, – tikina B.Sabeckis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-39-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.