Transformacija. Europos Sąjunga ateinantį dešimtmetį turės rasti naują kelią, išvesiantį iš finansinės ir institucinės krizės.

Europos sąjunga šiandien atsidūrusi kryžkelėje. Kaip toje pasakoje: ,,Į dešinę suksi – žirgo neteksi, į kairę suksi – galvą pamesi, tiesiai josi – daug vargo patirsi.“ Iš tiesų ES tuo pačiu taku, nieko nekeisdama, ,,joti“ nebegali: šią instituciją kritikuoja vis daugiau Senojo žemyno gyventojų, jau ne vienus metus braška ES finansai, Bendrijos narės vis sunkiau randa bendrą kalbą ir vis dažniau dėl asmeninės naudos aukoja bendrus interesus.

Analitikai sutinka, kad vienu didžiausių ES iššūkiu tampa būtent kertinė jos vertybė – vienybė. Nors ES savo vienybę vis dar atkakliai pabrėžia, tačiau tai panašu į mėginimą apgauti save. Užtenka pažvelgti, kaip Europai sekėsi (ir tebesiseka) įveikti finansų krizę ir priimti bendrus sprendimus. Arba kaip valstybės laikosi susitarimo taikyti ekonomines sankcijas Rusijai, o Kipras mainais už investicijas turtingiems rusams mielai suteikia net pilietybę. „ES vienybė skęsta materialinėse vertybėse“, – konstatuoja Šiaulių universiteto docentas prof. Arūnas Gumuliauskas, primindamas, kad nesusikalbėjimo būta visais laikais, o štai vienybė Europoje visuomet buvo labai trapi. Ne veltui prieš pat Antrąjį pasaulinį karą vienas Didžiosios Britanijos žurnalas apie šalies politikų sulaužytą sutartį su Prancūzija parašė iškalbingą sakinį: britai neturi ilgalaikių draugų, jie turi tik ilgalaikius interesus.

Tad daugelis analitikų sutinka, kad tokia, kokia yra dabar, Europos Sąjunga likti negali. Tai tarsi neužbaigtas politinis darinys, kurį A.Gumuliauskas lygina su namu be langų.

Tik vieni ekspertai mano, kad pokyčiai bus lėti ir vos pastebimi, kiti žada greitą ir dramatišką transformaciją. Bet kuriuo atveju judėjimo kryptys yra dvi: arba Sąjungos subyrėjimo, arba didesnės centralizacijos link. Greičiausiai nei vieno, nei kito kraštutinumo nebus pasiekta, tačiau arba į vieną, arba į kitą pusę svarstyklės pasvirs.

Ir nors Europoje yra labai daug federalistų, pasisakančių už centralizaciją, ES svarstyklės greičiausiai pakryps į priešingą, nei jie norėtų, pusę. Ir ne vien dėl to, kad

didesnė centralizacija tokioms valstybėms, kaip Vokietija, Didžioji Britanija ar Prancūzija, reikštų pernelyg branginamo suvereniteto paaukojimą.

Bene svarbiausia priežastis mažinti centralizaciją ir tolti nuo federalizmo idėjos yra stiprėjantis pačių europiečių nepasitenkinimas ES. Postūmį tokioms nuotaikoms suteikė ne kas kitas, o ekonomikos bei finansų krizė, kurios ištakos siekia dar 2007–2008 m., bet kuri ES ypač stipriai paveikė 2010-aisiais, kai Graikija, Airija ir kai kurios kitos šalys stipriai pajuto finansinės padėties suprastėjimą tiek dėl ekonominių skirtumų ar konkurencingumo trūkumo, tiek dėl bankų sistemos bėdų.

Taip jau yra, kad tol, kol ekonomika auga, visuomenė paprastai nekelia tokių klausimų, kokius girdime pastaraisiais metais, – tiek dėl migracijos, tiek dėl ES siūlomų ekonominių, struktūrinių reformų ar fiskalinės disciplinos priemonių.

Kaip pastebi VU TSPMI direktorius prof. Ramūnas Vilpišauskas, nuo pat Europos ekonominės bendrijos sukūrimo iki bendros valiutos įvedimo Europos integracija buvo elito reikalas, kuriuo rinkėjai pernelyg nesidomėdavo. ,,Sprendimus priimdavo politinis elitas, tardamasis su politiniu elitu ir verslo asociacijomis. Krizės metu situacija pastebimai ėmė keistis“, – teigia R.Vilpišauskas.

Ryškiausi tokio visuomenės pokyčio pavyzdžiai yra svarstymai apie galimą Graikijos išstojimą iš euro zonos, kurie tiesiogiai susiję su anksčiau Graikijos vykdyta politika naudojantis bendros valiutos privalumais pigiai skolinantis, bet neinvestuojant į reformas, kad Graikija būtų tokia pat konkurencinga, kaip, tarkime, Šiaurės Europos valstybės.

Kita vertus, turime ir kitą galimos dezintegracijos pavyzdį – Didžiąją Britaniją, kurioje jau ne dėl ekonominių priežasčių, bet dėl globalizacijos bei išaugusio imigrantų skaičiaus taip pat randasi vis daugiau euroskeptiškų nuotaikų.

Centralizacijos didėjimui ne į naudą ir išorinės grėsmės, kurios neabejotinai veikia pačios ES kaitą ir lemia tai, kiek dėmesio bei išteklių galima skirti ES šalims svarbiems ekonominiams bei socialiniams klausimams spręsti.

Žinoma, galima sakyti, kad išorinė grėsmė kaip tik turėtų veikti kaip mobilizuojanti jėga, tačiau euro zonos krizė parodė, jog yra net atvirkščiai. Paaiškėjo, kad net nesudėtingiems sprendimams trūksta visų ES narių sutarimo, kaip reikia reaguoti į euro zonos krizę ir ją spręsti.

O kur dar atskirų valstybių abejonės, kad vienam ar kitam sprendimui pritars jų piliečiai. Juolab kad Europoje daugėja ne vien pavienių nepasitenkinimo balsų, bet ir euroskeptiškų politinių partijų, kurios itin sėkmingai skinasi kelią į rinkimus ir, tapusios daugiau ar mažiau įtakingomis politinėmis jėgomis, tikrai neprisideda prie ES lipdymo. Čia svarbu paminėti, kad ir per ateinančius penkerius, dešimt, gal net penkiolika metų tokios partijos, kaip Prancūzijos „Nacionalinis frontas“, Didžiosios Britanijos nepriklausomybės partija, Švedijos demokratai, Ispanijos partija ,,Podemos“ arba joms panašūs politiniai dariniai, nuo scenos nenulips. Mat kol Europos Sąjunga primena dreifuojantį laivą, neišvengiamai atsiranda norinčiųjų imtis kapitono vaidmens ir keisti kursą.

Vis dėlto ,,Stratfor“ analitikai įsitikinę, kad vienas kursas visiems net ir negali įtikti, tad Europoje ateinantį dešimtmetį egzistuos mažiausiai du gravitacijos centrai, kurių viename – Vokietija ir Austrija, o kitame – Viduržemio jūros šalys.

Be to, analitikai dešimčiai metų į priekį žada nesibaigiančius mėginimus šiuos du branduolius lipdyti ir su tuo susijusias struktūrines bei ekonomines problemas. Ne mažiau svarbus bus ir mėginimas (tiesa, greičiausiai nesėkmingas) sumažinti priklausomybę nuo importo (įskaitant ir energijos išteklių).

Galima prognozuoti, kad Europai nesiseks rasti bendro vardiklio ir dėl požiūrio į išorinių jėgų keliamą grėsmę. Tokioms „paribio“ valstybėms, kaip Baltijos šalys ar Lenkija, bus sunku įsijausti į migrantų antplūdį patiriančių Italijos, Prancūzijos ar Didžiosios Britanijos situaciją. Pastarosios pro pirštus žiūrės į mūsų keliamą aliarmą dėl Rusijos. „Kas bus naudinga vienai ES pusei, kenks kitai“, – prognozuoja „Stratfor“ analitikai.

Stiprėjantis nacionalizmas sudarys sąlygas plėtotis protekcionistinei pinigų ir darbo rinkai. Silpnesnės šalys įves daugiau kapitalo ribojimų, o stipriosios suvaržys užsieniečių judėjimo laisvę, įskaitant, „Stratfor“ teigimu, ir kitų ES šalių piliečius.

Na, o ES ekonomikos prošvaistės – apskritai miglotos. Kaip rašo Vokietijos analitinis leidinys „Der Spiegel“, šiandien niekas nebekalba apie nekliudomo kapitalo judėjimo pranašumus. Dabartinė problema, išliksianti ir per ateinantį dešimtmetį, yra „sekuliari stagnacija“, kaip ją pavadino buvęs JAV iždo sekretorius Larry Summersas. JAV ekonomika nebeauga nė pusės tiek, kiek augo XX amžiaus paskutinįjį dešimtmetį. Japonija tapo Azijos ligoniu, o Europa skęsta recesijoje, kuri pradėjo stabdyti ir Vokietijos eksporto mašiną bei grasinti šios šalies gerovei.

Išties, jei pasitvirtins „Stratfor“ prognozė, esą netrukus prasidės ilgalaikis Vokietijos ekonomikos lėtėjimas, tai reikš ne tik menkesnes pajamas ir mažiau darbo vietų tūkstančiams europiečių. Mat tai gali sumažinti ir kol kas dominuojantį Vokietijos vaidmenį Europoje bei iš esmės sutrikdyti jėgų pusiausvyrą Senajame žemyne.

Užtat Lenkijai tai gali tapti kartą pasitaikančia galimybe. Nors ši mūsų kaimynė greičiausiai tikrai netaps centrine Europos figūra, tačiau gali gerokai padidinti savo įtaką, o kartu tapti ir savotiško antirusiško fronto Europoje ašimi. Beje, žadama, kad išloš ir šiame fronte atsidūrusi Rumunija, kuri, kaip ir Lenkija, mezga itin artimus ir naudingus ryšius su JAV.

Tad Europos šalių reitingai per dešimt metų gali gerokai pasikeisti, o tokios šalys kaip Rumunija gali šoktelėti aukštyn ir nustebinti ekonomine pažanga.

Beje, prognozuojama, kad ryšius su JAV toliau stiprins ir Baltijos bei Juodosios jūros šalys, o NATO įtakos zona gali nusidriekti iki pat Azerbaidžano ir Kaspijos jūros.

Kita vertus, kai kurie analitikai labai abejoja, kad JAV per ateinantį dešimtmetį įsitrauks į bent vienos Europos problemos sprendimą, o visą savo energiją nukreips į Kiniją. Tad nors kai kurios Europos šalys džiaugsis atradusios Ameriką, šiai Europa bus vis labiau prarastoji žemė. Ar dėl to Senasis žemynas patirs kokių nors sukrėtimų?

A.Gumuliauskas primena taikliai dabartį nušviečiančią antraštę, kad šiandien 500 milijonų europiečių prašo 350 milijonų amerikiečių apginti juos nuo 150 milijonų rusų. Ir nors ne gyventojų skaičius lemia vienos ar kitos valstybės arba regiono vietą globaliame žaidime, tačiau Europa ir neturėtų siekti tapti įtakingiausiu pasaulio žemynu. Pakaktų, jei per ateinantį dešimtmetį europiečių, taip pat ir tų iš „paribio“, gyvenimo standartai pakiltų, bet vertybės materialiniuose išskaičiavimuose vis tiek nepaskęstų. Ir kad tarp tų vertybių ir po dešimties metų gyvuotų liberalioji laisvės idėja, kurią numarinti, kaip perspėja VDU profesorius Egdūnas Račius, grasinasi patys europiečiai.

Rima Janužytė