Geografinis Rusijos ir ES artumas sujungia ir teikia bendradarbiavimo galimybių, tačiau bendra kaimynystė kuria ir konfliktus.

Rytų ir Pietryčių Europa, buvusios Rytų bloko šalys, istoriškai ilgą laiką buvo Vakarų ir Rytų geopolitinių bei ekonominių interesų susidūrimo zona. Antrojo pasaulinio karo metais ir po jo vykdyta sovietizacija buvo siekiama transformuoti šių valstybių politinę ir socialinę sistemą. Žlugus Sovietų Sąjungai Rusija, pasitelkdama politines ir ekonomines priemones, toliau siekia daryti įtaką Rytų bloko šalims.
ES nuo pat Europos anglių ir plieno bendrijos, tapusios pirmu žingsniu Europos integracijos link, siekė ekonomiškai ir politiškai integruoti Europos šalis. Laikui bėgant ir Europos Sąjungai plečiantis, saugumo, taikos ir ekonomikos klestėjimo užtikrinimas Europos rytinėse kaimyninėse šalyse tapo pačios ES gerovės, ilgalaikio stabilumo sąlyga ir priemone atsverti Rusijos įtaką buvusiose Sovietų Sąjungos valstybėse.
ES ir Rusija sėkmingai bendradarbiauja sprendžiant Afganistano, Irano ir kitas tolimesnes tarptautines problemas, tačiau artimos kaimynystės klausimai – sudėtingesni. ES formuojant Europos kaimynystės politiką Rusija atsisakė joje dalyvauti. Rusija suvokia ES ne kaip projekto partnerę, bet kaip konkurentę dėl įtakos regione, ypač buvusiose Sovietų Sąjungos valstybėse.
ES Rytų partnerystės siūlomos integracijos į ES vidaus rinką galimybės ir laisvesnio asmenų judėjimo su beviziu režimu perspektyva sukuria konkurenciją Rusijos kuriamai integracinei erdvei. Pastaruoju metu ES kaimyninių šalių patiriamas Rusijos spaudimas aštrina ES ir Rusijos santykius. ES ir Rusijos konkurencijos objektu ir svarbiausia Rytų partnerystės šalimi galime įvardyti daugiakryptę užsienio politiką ES ir Rusijos atžvilgiu vykdančią Ukrainą.
Dar vienu ES ir Rusijos susidūrimo frontu galime laikyti Vakarų Balkanų regioną. Tačiau, kitaip nei Rytų partnerystės šalių atveju, Vakarų Balkanų regiono integracija į ES jau yra įgavusi pagreitį. 2003 m. Salonikuose vykusios Europos Vadovų Tarybos metu Vakarų Balkanų valstybėms buvo suteikta narystės ES perspektyva. Ją galime laikyti paskata (nors ir kritikuojama dėl savo išblėsusio patrauklumo) šio regiono šalims vykdyti sudėtingą vidaus reformų procesą ir plėtoti regioninį bendradarbiavimą.
Iki šiol Rusijos konkurencija ES vykdomam Vakarų Balkanų valstybių integracijos procesui nebuvo ryški, tačiau jam įgaunant vis didesnį pagreitį galime stebėti Rusijos pastangas didinti įtaką Serbijoje ir kitose Vakarų Balkanų valstybėse.

Rusijos „ne“ Ukrainos integracijai į ES

Ukraina tiek ES, tiek Rusijai visų pirma yra svarbi savo ekonomikos dydžiu, taip pat ir kaip tranzito šalis tarp Azijos ir Europos, ypač energetikos srityje. Apie ketvirtadalį ES importuojamų gamtinių dujų importuojama iš Rusijos, net apie 80 proc. jų atkeliauja per Ukrainą. Ukraina Rusijai svarbi ir dėl konkrečių pramonės sektorių, tokių kaip metalo ar žemės ūkio. Šie pramonės sektoriai vaidina svarbų vaidmenį Rusijos ekonomikoje dar nuo Sovietų Sąjungos laikų. Viešai Rusija taip pat išsako savo nuogąstavimus dėl Ukrainos prekybos su ES liberalizavimo, nes tai padidintų konkurenciją rusiškoms prekėms.
Vis dėl to, nepaisant istoriškai susiklosčiusių kultūrinių ir ekonominių ryšių su Ukraina, šios šalies svarba Rusijai peržengia kultūros ir ekonomikos sritis. Rusijai Ukraina svarbi ir dėl strateginių, karinių priežasčių. Sevastopolio mieste įkurta Rusijos Juodosios jūros karinio laivyno bazė turėtų būti vertinama ne tik kaip sovietinis palikimas, bet ir kaip ateities strategija.
Geografiniai, ekonominiai ir politiniai veiksniai lemia tai, kad Ukraina, būdama teritorija tarp ES ir Rusijos, yra ir abiejų pusių geopolitinių interesų susidūrimo taškas. 2009 m. pradėtoje įgyvendinti Rytų partnerystės programoje Ukraina vaidina esminį vaidmenį. Rytų partnerystė Ukrainos atžvilgiu apima susitarimus, priartinančius ją prie europinių taisyklių ir įtvirtinančius ES ekonominės bei politinės įtakos erdvėje. Ukrainos „praradimas“ Rusijos įtakos zoną grąžintų į XVII amžių, todėl visos iniciatyvos, skatinančios Rytų partnerystės šalių suartėjimą, skatina konfliktą tarp Briuselio ir Maskvos.
Iki šiol posovietinėje erdvėje Rusija siekė išlaikyti ir didinti savo įtaką derindama „minkštosios“ ir „kietosios“ galios instrumentus. Tačiau dabar Vladimiro Putino kuriama ekonominė sąjunga vertinama kaip kokybiškai naujas žingsnis. Sukurta sąjunga ne tik apimtų laisvosios prekybos zoną – dėl jos Rusija įgytų papildomų priemonių prekybai su trečiosiomis šalimis kontroliuoti ir taip daryti įtaką Ukrainos santykiams su ES. Tai iš esmės pakirstų pagrindinį Rytų partnerystės iniciatyvos ramstį – per laisvosios prekybos susitarimą perduoti europines žaidimo taisykles.
Dėl istoriškai neįvykusios desovietizacijos Ukraina savo susiformavusia institucine santvarka, įsitvirtinusia oligarchija ir visuomenės požiūriu į bendrą praeitį vis dar yra labai artima Rusijai. Dauguma ukrainiečių norėtų, kad jiems nereikėtų rinktis tarp ES ir Rusijos. 2013 m. atliktos apklausos parodė, kad ukrainiečiai nėra vienareikšmiškai apsisprendę, ar norėtų integruotis į ES, ar į Eurazijos muitų sąjungą. Dėl to ES reikalaujamų reformų įgyvendinimas Ukrainai siekiant integruotis į Bendriją bus labai sudėtingas. O štai Rusijos siūlomos paskatos Ukrainai nereikalauja sudėtingų politinių sprendimų, ir tai iš esmės sukuria palankesnes sąlygas Ukrainos dalyvavimui Rusijos kuriamoje integracinėje erdvėje.
Suvokdama savo geopolitinę svarbą Ukraina vis dar bando balansuoti tarp ES ir Rusijos polių. Tai ypač būdinga Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus vykdomai politikai, siekiant išsaugoti sukurtą politinę sistemą Ukrainos viduje ir kartu suartėti su ES vadovaujantis pragmatiniais interesais. Tačiau dėl to, kad Ukrainos ekonomika balansuoja ties bankroto riba ir dėl artėjančių 2015 m. prezidento rinkimų V.Janukovyčius turės labiau stengtis stabilizuoti valstybės ekonomiką, o tam būtina finansinė išorės parama.
ES finansiniai pajėgumai bandant atkurti euro zonos ir ES ekonomikos stabilumą yra riboti. Tarptautinis valiutos fondas už finansinę paramą taip pat reikalauja įgyvendinti sudėtingas vidaus reformas. O Rusija, siūlydama integracijos alternatyvą, ne tik nereikalauja sudėtingų reformų, bet ir siūlo konkrečias finansines paskatas, galinčias nusverti Ukrainos integracinių alternatyvų sąnaudų ir naudos balansą. Rusija Ukrainai kelia tik vieną sąlygą – sustabdyti savo integraciją į ES ir prisijungti prie kuriamos Eurazijos ekonominės sąjungos.

Strategiškai apgalvotas Rusijos “taip” Vakarų Balkanų valstybių integracijai į ES

Kitaip nei Ukraina, Serbija niekuomet nebuvo Rusijos sudėtyje, tačiau jas sieja glaudūs kultūriniai, politiniai ir ekonominiai ryšiai. Tai slavų tautos, vienijamos bendros religijos, bendrų priešų ir turinčios etninių neramumų skaldomus teritorinius vienetus. Istoriškai Rusija nuolat palaikė artimus santykius su Serbija (ir buvusia Jugoslavija), todėl ten turėjo stiprią įtaką.
1999 m. vykstant Kosovo karui tuometinė Jugoslavija pateikė oficialų prašymą įstoti į NVS, o 2008 m. Kosovui paskelbus nepriklausomybę nuo Serbijos Rusija visuomet stipriai palaikė jos poziciją nepripažįstant Kosovo nepriklausomybės tiek dvišalių santykių, tiek tarptautiniu mastu.
Paskutinėmis savo pirmininkavimo ES Tarybai dienomis Lietuva pasiekė labai svarbų (o Serbijai kol kas istorinį) susitarimą dėl ES mandato narystės deryboms su Serbija ir derybų pradžios datos. Šių metų sausio 21 d. įvyko pirmoji ES tarpvyriausybinė konferencija su Serbija, kurios metu derybos buvo oficialiai pradėtos.
Atvirai priešindamasi Ukrainos ir ES suartėjimui, Rusija laikosi kitokios politikos dėl Vakarų Balkanų valstybių integracijos į ES. Serbijos integracijos į ES siekiai bent jau kol kas nepaskatino Rusijos spaudimo ir įtampos tarp Maskvos ir Briuselio didėjimo. Rusija neprieštarauja Serbijos geopolitiniams interesams tapti ES nare, tačiau pabrėžia, kad ES neturėtų spausti Serbijos priimti šaliai nenaudingus sprendimus (sprendžiant Kosovo statuso klausimą). Tokia Rusijos pozicija iš esmės gali reikšti, kad ji neprieštaraus Serbijos integracijai į ES tol, kol šis procesas nedarys žalos dvišaliams santykiams arba Rusijos interesams regione.
Tačiau stebint naujausias Serbijos ir Rusijos dvišalių santykių tendencijas galima matyti, kad Rusija, viešai reikšdama paramą Serbijos integracijai į ES, šiam procesui vis labiau įsibėgėjant stengiasi išlaikyti ir net padidinti savo įtaką šalyje. Praėjusiais metais Rusijos ir Serbijos bendradarbiavimas buvo įtvirtintas daugelyje sričių. Bene svarbiausiu susitarimu, sukėlusiu diskusijas dėl Serbijos apsisprendimo integruotis į ES, galima laikyti 2013 m. gegužės 24 d. Serbijos ir Rusijos pasirašytą strateginės partnerystės deklaraciją. Taip pat pasirašyti dvišaliai susitarimai, apimantys švietimo, kultūros sričių ir karinį bendradarbiavimą, geležinkelių infrastruktūros plėtojimą. Praėjusių metų kovo 27 d. Serbija pasirašė dujų tiekimo iki 2021 m. sutartis su koncernu „Gazprom” (dujų kaina buvo sumažinta apie 13 proc.), o lapkričio mėnesį buvo pradėta dujotiekio „South Stream” statyba.
Kitaip nei Ukraina, Serbija turi realią narystės ES perspektyvą. Ji tikisi aplenkusi jau pusantrų metų besiderančią Juodkalniją derybas dėl narystės ES baigti iki 2020 m. pabaigos ir tapti kita prie Bendrijos prisijungsiančia valstybe. Rusija negali Serbijai pasiūlyti tikros alternatyvos, todėl jos politika yra kitokia nei Ukrainos atžvilgiu. Rusija šią šalį mato kaip sąjungininkę, per kurios integracijos į ES procesą galėtų padidinti savo įtaką ES. Atsižvelgiant į tai, Rusijai svarbu išlaikyti ir padidinti įtaką šioje šalyje.