Škotai, katalonai ir flamandai – trys Vakarų Europos tautos, aktyviausiai kalbančios apie naujų valstybių atsiradimą žemėlapyje. Tačiau jų nepriklausomybės siekį apsunkina ir vidaus dvejonės, ir išorinė padėtis. Tad ar keisis Europos žemėlapis?

Šių metų rugsėjo 11 d. katalonai, minėdami nacionalinę šventę, sudarė 400 km žmonių grandinę. Tokią pat, kaip 1989 m. buvo sudarę Baltijos šalių gyventojai. Šis Europoje plačiai nuskambėjęs įvykis priminė apie nuolatinę ir gyvą skirtingų tautų kovą dėl nepriklausomybės.
Tiesa, Vakarų Europoje kylantys separatistiniai judėjimai šiek tiek kitokie nei XX a. iš imperijų jungo išsilaisvinti siekusių tautų. Antverpenas prieš Briuselį, Edinburgas prieš Londoną ir Barselona prieš Madridą – šių dvikovų fone Europos Sąjunga tapo ir priežastimi, ir pasekme.
Priminsime, kad nepriklausomybės judėjimai neretai smarkiai sujaukdavo Europos politinę tvarką, o per pastaruosius 150 metų tokie judėjimai sustiprėdavo kas dvi tris kartas. XIX a. po Vokietijos suvienijimo ir Osmanų imperijos silpnėjimo prasidėjęs Tautų pavasaris Europoje leido susikurti pirmosioms mažesnėms tautinėms valstybėms. Po Pirmojo pasaulinio karo Europoje neliko nė vienos imperijos, o vietoj jų į tarptautinę bendruomenę įsirašė daug mažųjų tautų valstybių.
Trečioji išsilaisvinimo banga prasidėjo 1945-aisiais, kai nusilpusios didžiosios Europos šalys pradėjo prarasti savo kolonijas Afrikoje ir Azijoje. Galiausiai ketvirtoji banga kilo nuo 1989 iki 1992 m., po Sovietų Sąjungos griūties.
Kuriantis Jungtinėms Tautoms, ši organizacija apėmė tik 51 valstybę, o šiandien vienija net 193-is. Tačiau separatistinių judėjimų lyderiai Europoje teigia, kad šis skaičius dar tikrai didės. Balkanuose, kur valstybių sienos neatitinka etninių ribų, teberusena diskusijos dėl teritorijų priklausomybės vienai ar kitai šaliai. Gyvi ir konfliktai Kaukaze, kur įvairiomis aplinkybėmis formuojasi autonomiškos ir nepriklausomybės siekiančios nepripažintos valstybės. O Briuselyje įsikūręs Laisvasis Europos aljansas, vienijantis apie 40 Europoje veikiančių nacionalistinių ir separatistinių partijų, liudija, kad demokratija ir gerovės valstybės kūrimas anaiptol nereiškia tautinių judėjimų slopimo.

„Jie valgo iš mūsų!“

Katalonijos prezidentas Arturas Masas šį rudenį pareiškė, kad Ispanija yra „kuprinė, kurią mums toliau nešti per sunku – tai kainuoja mums mūsų vystymąsi“. Beveik tuo pačiu metu Naujojo flamandų aljanso – atsiskyrimo nuo Belgijos siekiančios Flandrijos partijos – lyderis Bartas De Weveris, prieš pat išrenkamas Antverpeno meru, paskelbė, kad „flamandams nusibodo būtų laikomiems karvėmis, kurios naudingos tik dėl savo pieno“.
Bendrai sutariama, kad vienas pagrindinių motyvų, lemiančių separatistinių judėjimų aktyvėjimą Vakarų Europoje, yra būtent pastaroji finansų krizė bei išryškėję didžiuliai skirtumai tarp atsiskirti siekiančių regionų: konkrečiai Katalonijos Ispanijoje bei Flandrijos Belgijoje ir likusios šalies dalies. Ispanijoje veikianti federacinė sistema remiasi principu „kava visiems“: šalis suskirstyta į 17 autonomijų, kurių vargingesnės subsidijuojamos turtingesnių sąskaita, lėšas perskirstant per Madridą. Katalonija, kurios ekonomika prilygsta Portugalijos, sukuria net penktadalį visos šalies BVP, todėl Ispanijai, įskaitant ir Kataloniją, vis labiau grimztant į ekonominį nuosmukį, tokia politika katalonams tampa nebepriimtina.
Panaši padėtis ir Belgijoje. JAV vyriausiojo prekybos specialisto Ryano Barneso teigimu, Valonijos (prancūziškosios Belgijos dalies) gyventojai XIX a. pabaigoje buvo turtingesni už flamandus. Tačiau Flandrijoje suklestėjęs paslaugų sektorius viską apvertė aukštyn kojom. „Leveno universiteto studija rodo, kad Flandrija Valonijai atiduoda daugiau nei 16 mlrd. eurų per metus“, – tvirtina R.Barnesas.
O štai nuo Jungtinės Karalystės atsiskirti siekianti Škotija tokiu pranašumu pasigirti negali, nes būtent ji yra labiau priklausoma nuo Londono nei atvirkščiai: Glazgas nėra toks ekonominis variklis kaip Barselona ar Antverpenas. Nepaisant to, Škotijos nacionalistų partijos lyderis Alexas Salmondas teigia, kad nebebūdami atskaitingi Londonui škotai galės tinkamai panaudoti jūros šelfe esančias naudingąsias iškasenas, ir Škotijos ekonomika šoktelės į viršų.
R.Barnesas pabrėžia, kad šis ekonominio separatizmo fenomenas išryškėja ne tik nacionaliniu lygmeniu, bet ir ES mastu. Federacinėje sistemoje administracinis centras koordinuoja lėšų perskirstymą – būtent tai vyksta per ES struktūrinius ir regioninius fondus. Tačiau ekonomikos „laimėtojos“ Vokietijos piliečių, nebenorinčių mokėti už „autsaiderės“ Graikijos sukauptas skolas, gretos gausėja.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.