Tokio pažeminimo koncernas „Gazprom“ dar nebuvo patyręs per visą savo egzistavimo laikotarpį. Europos Sąjungos antimonopolinės tarnybos kratos, vienu metu užgriuvusios dvi dešimtis „Gazpromo“ antrinių įmonių ar partnerių, parodė, kad Rusijos dujų monopolininko aukso amžius Europos Sąjungoje eina į pabaigą.
Tiesa, birželį „Gazpromas“ gavo netikėtą ir skausmingą smūgį iš Kinijos, kai Maskvoje apsilankęs prezidentas Hu Jintao atisakė pasirašyti trilijono JAV dolerių vertės kontraktą dėl dujotiekio „Altaj“ iš Vakarų Sibiro į Kiniją tiesimo, nes jo netenkino Rusijos užsiprašyta kaina, lygi tai, kokia „Gazpromas“ pardavinėja dujas Europai. Kinų požiūriu, dujų kaina turėtų būti maždaug trečdaliu mažesnė.
Vis dėlto kinų smūgis „Gazpromui“ buvo atliktas tipiška rytietiška maniera – tyliai, nepastebimai, su daug meilių šypsenų. Tai leido Kremliui apsimesti, kad nieko neįvyko, „derybos su Kinija vyksta pagal planą“, o Rusijos žiniasklaidoje ši tema apskritai nebuvo nušviesta.
Priešingai nei kinai, Europos Sąjungos antimonopolinė tarnyba smogė viešai, galima sakyti, demonstratyviai, kone Holivudo stiliumi. Trūko tik kaukių, automatų ir prieš televizijos kameras ant grindų suguldytų „Gazpromo“ atstovų Europoje. Tačiau šito nereikėjo, nes lig šiol kone neliečiamojo statusą Europoje turėjęs „Gazpromas“ ir taip buvo pakankamai šokiruotas, kad visą parą nesugebėtų padaryti aiškaus pareiškimo apie tai, kas įvyko.
Žinia, labiausiai netikėtai nutinka dalykai, kurių, sveikai mąstant, reikėjo laukti, bet kurių visi kažkodėl tikisi išvengti. Europos antimonopolinė tarnyba dujų koncernus pradėjo tikrinti dar 2007-aisiais, kai kurie jų, Vokietijos E.ON ir Prancūzijos “GDF Suez”, už rinkų pasidalijimą suplojo nei daug, nei mažai – 1,16 milijardo eurų baudą. Tad buvo akivaizdu, kad anksčiau ar vėliau po visų europinių dujų koncernų ateis ir „Gazpromo“ antrinių įmonių bei partnerių eilė, juoba kad Rusijos monopolininkas tiekia Europai trečdalį dujų ir neslepia norų turėti būtent monopolininko statusą. Svarbiausia, daro tai įžūliai ir demonstratyviai, niekindamas ES teisės normas.
Negali būti, kad „Gazpromo“ vadovai nežinotų apie Europos Komisijos III energetikos direktyvą, reikalaujančią atskirti dujų pardavimą nuo dujų transportavimo vamzdynais, kuri turi būti įgyvendinta iki 2014 m. Taip pat jie negali nežinoti, kad didieji Europos dujų koncernai, tokie kaip ENI ar “GDF Suez”, rengdamiesi direktyvos įgyvendinimui, arba pardavinėja vamzdynus, arba suteikia teisę naudotis jais visiems dujų tiekėjams.
Nepaisant to, sausio mėnesį „Gazpromo“ valdybos pirmininkas Aleksejus Mileris dabar plačiai prisimintame interviu Vokietijos žurnale „Der Spiegel“ nurodė, kad dirbdamas Europoje koncernas vadovaujasi sava strategija: „Matome save kaip globalią energetinę, vertikaliai integruotą bendrovę, valdančią visą dujų verslo grandinę – nuo geologinės žvalgybos ir gavybos, per transportavimą, saugojimą, rinkodarą ir paskirstymą – iki galutinio tiekėjo. Mūsų tikslas – sukurti tokias grandines visuose žemynuose. Jų dalis yra E.ON, “Ruhrgas”, BASF ir italų partneriai, tokie, kaip ENI.“
Paprasčiau tariant, A.Mileris tiesiai šviesiai pasakė, kad jiems nusispjaut į ES teisės normas ir verslo principus, reikalaujančius maksimalios demonopolizacijos ir lygių konkurencijos galimybių užtikrinimo: „Gazpromas“ darys taip, kaip pats užsimanys. Ir visai galutinai A.Mileris pribloškė pareikšdamas, jog kažkas turėjo prastus ekonomikos mokytojus, jei mano, kad dujų kaina turinti priklausyti nuo prekės pasiūlos ir paklausos santykio, kaip bet kurioje laisvojoje rinkoje.
Sunku pasakyti, ko šiame A.Milerio atviravime būta daugiau – nuoširdaus nesupratimo, kaip tvarkosi Europa, ar grynai rusiško įsitikinimo, esą Europoje „viskas suimta, už viską sumokėta“, tad jos taisyklės „Gazpromui“ negalioja. Iš tiesų Rusija ilgą laiką buvo pratinama, kad Europoje jai galioja kitokios elgesio taisyklės, mat ji esąs „specialus atvejis“. O „Gazpromo“ pinigais sodriai patepti Europos politikai, tokie kaip buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis (nors, manoma, „Gazpromo“ milijardų žavesiui neatsispyrė ir italai, ir prancūzai, ir suomiai), to „specialaus atvejo“ statusą pratęs visiems laikams.
Tačiau to, ką Europa gali sau leisti būdama ekonominio klestėjimo viršūnėje, norėdama padėti atsistoti ant kojų ilgametei rimtai partnerei, kokia Europos sostinėse matoma Rusija, ji negali sau leisti ekonominės krizės akivaizdoje. Juoba kad Rusija, kaip teigia jos vadovas Vladimiras Putinas, jau „pakilo nuo kelių“. Jeigu taip, vadinasi, atėjo laikas žaisti pagal rimtų žaidėjų taisykles, kuriose niekam nedaroma jokių išimčių.
Apie tai, beje, Europos Komisija priminė ne tik „Gazpromui“ ir Rusijai. Po demonstratyvių antimonopolinės tarnybos reidų, vykusių praėjusį antradienį, ketvirtadienį Briuselyje būta daug mažiau žiniasklaidos dėmesio sulaukusio, bet ne mažiau svarbaus įvykio. Konferencijoje, skirtoje ES vidaus energetikos rinkai, energetikos komisaras Guentheris Oetingeris pranešė, kad Komisija pradeda oficialią teisinę procedūrą prieš tas valstybes nares, kurios ligi šiol savo nacionalinėje teisėje neįgyvendino Europos Komisjos III energetikos direktyvos reikalavimų. Tokių valstybių, pasak komisaro, septyniolika, ir nors jų sąrašo viešai paskelbta nebuvo, visi gerai supranta, apie ką kalba.
Europa „Gazpromo“ monopolizmą puola ne tik tiesiogiai, bet ir netiesiogiai, spausdama tas valstybes, kurios dėl labai šiltų santykių su „Gazpromu“ ar jo atstovais neskuba teisiškai atskirti prekybos dujomis nuo jų paskirstymo, taip sudarydamos prielaidas toliau pelnytis monopolininkui. Galime tik pasidžiaugti, kad Lietuva šiuo atveju atsidūrė tarp valstybių, kurios geriausiai perprato naujausius Europos politinius vėjus.