Rudenį šalies leidyklos pasiūlys nemažai išties skaitytojo dėmesio vertų lietuvių literatūros kūrinių. Vienu tokių neabejotinai taps netrukus knygynuose pasirodysiantis poeto Donaldo Kajoko daugiasluoksnis romanas „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“. Siūlome ištrauką iš šios knygos.

Jau ketino sliūkinti iš bibliotekos, bet prisiminė knygą, kurią ponia Em vogčia įkišo tarp kitų.
Trečia lentyna iš apačios, o knygos nugarėlė… Taip, viena pusė balta, kita tamsiai ruda.
Išvydo ją iš karto – Judo evangelija.
Kad tave kur – vėl Judas!
Stačiai kažkokia manija, proto apsėdimas! Virvė, pirkta neva Jeruzalėje, paveikslas neva su Judu paskutinėse minios eilėse, dabar dar ir apokrifinė evangelija…
Atsisėdo prie lango ir atsivertė knygą.
Priešlapyje puikavosi juodu tušu kruopščiai išvedžiota dedikacija:
Brangioji Auguste,
kadaise užsiminei, kad norėtum gyventi kaip vėjuos raustantis šermukšnis. Tavo dvarą supa visas šimtas šermukšnių, ir vis dėlto –
gal kas ir gebėtų gyventi
šimto šermukšnių gyvenimą,
tik šermukšniai, kur tuomet
dėtųs šermukšniai –
ištikimai Tave mylintis Rojus

Po velnių, koks dar Rojus?
Kai kurie knygos sakiniai pabraukti pieštuku. Tai jau intrigavo, žadėjo artėjantį intelektualinį nuotykį. Ką gi toji Nefertitės galvutė ant rugio stiebelio pasibraukė? Kas ją vis dėlto neramina?
Knygos struktūra pasirodė esanti ganėtinai paprasta – ją sudarė dvi dalys. Senasis, II amžiaus iš koptų kalbos verstas tekstas tilpo viso labo į trylika lapų. Visa kita tebuvo Judo evangelijos komentarai, žymių koptologų straipsniai bei pastabos.
Gabrielių kiek nuvylė, kad senajame tekste jis užtiko tiktai keturias pieštuku lengvai pavingiuotas vietas:
„Tu esi iš nemirtingos Barbelo karalystės.“
„Tu tapsi tryliktuoju, ir tu būsi kitų kartų prakeiktas, ir tu ateisi jų valdyti.“
„Bet tu aplenksi juos visus, nes tu paaukosi žmogų, kuriuo aš apsivilkęs.“
„Žvaigždė, kuri rodo kelią, yra tavo žvaigždė.“
Tačiau knygos antros dalies straipsniai ir komentarai mirgėte mirgėjo nuo riebių brūkšnių. Jų buvo tiek daug, kad visų pabrauktų sakinių Gabrielius nebūtų spėjęs perskaityti iki vėlaus vakaro. Nutarė permesti akimis tik kai kuriuos.
„Pasak daugumos gnostinių grupių, dievas, kuris sukūrė šį pasaulį, yra ne vienintelis dievas ir, iš tiesų, net nėra galingiausias ar visažinis dievas.“
„Senojo Testamento Dievas yra antraeilė, menkesnė dievybė.“
„Kristus (…) nėra Dievo Kūrėjo, Senojo Testamento Dievo, sūnus.“
„Kainitai buvo netipiškų įsitikinimų, apeliuojančių į Judo evangeliją, šalininkai. Grupės pavadinimas kilo iš Kaino.“
„Visos judėjų ir krikščionių istorijos asmenybės, kurios stojo prieš Dievą, – Kainas, Sodomos ir Gomoros žmonės ir galiausiai Judas Iskarijotas, – buvo tie, kurie įžvelgė tiesą ir suprato būtinas išganymo tiesas…“
Mat kaip – Kainas ir Judas suprato… O Abelis? Abelis baltame karste? Ir šalia nei jaunos našlės, nei sūnaus… Ne, tuomet karstų nekaldavo, cha – vinių neturėjo… Tuomet ir mirtis dar nebuvo pasirodžiusi, žmonės nieko nenutuokė apie ją… Tiesiog Kainas stvėrė rąstigalį ir tvojo, net nepagalvojęs, kad taip žudoma… Ir nustėro, išvydęs nealsuojantį brolį… Kadaise matė filmą apie tai. Dabar toji filmo scena vėl išniro prieš akis – nustėręs Kaino veidas, palinkęs prie užmušto Abelio… O toliau? Dievas įsako palikti brolžudį ramybėje, niekam niekados nekelti rankos prieš jį, šiukštu nežudyti…
Bet gana apie tai! Tokios mintys panašios į skerdikes. Į patyrusias. Nė iš tolo neprimenančias naivaus biblinio Kaino. Gana, po velnių, tegu jos smenga skradžiai! Nuo jų pradeda čiuožti stogas. Ponios Em marazminė idėja, atrodo, yra Judas, o jis savo sąmonę tuojau užkrės bjauriu Kaino virusu!
(…)
Ūmai Gabrieliaus šnerves sudirgino aštrus kvapas, per kelias sekundes virtęs nosį riečiančiu dvoku. Galėjai pamanyt, jog kažkas netoliese slapčiomis pastatė supuvusių žuvų pintinę ir dar apšlakstė ją acetonu.
Gabrielius suktelėjo galvą, ir akys kone išlipo ant kaktos: ant palangės tupėjo kažkoks padarėlis. Sakytum, išlindęs iš idiotiškos suaugusiųjų pasakos.
Tai buvo sprindžio didumo vienkojė moteriškutė su plonyte pilkosios pelės uodega. Kresna, nepaprastai putli, tačiau neišplerusi, netgi standi, tartum pripūsta oro. Koja apauta raudonu žvaigždės formos batu. Apvaliomis akutėmis pro Gabrieliaus petį spoksojo bibliotekos vidun. Tai truko kelias akimirkas. Tada moteriškutė iš antro aukšto stryktelėjo į žolę ir kengūriškai nušokavo lazdynų pusėn.
Gabrielius strimgalviais nubildėjo laiptais ir ėmė naršyti pakrūmes, bet vienakojo padarėlio niekur nerado. Kitapus lazdynų užvertęs galvą tupinėjo Eliezaras.
– Rupūžė riešutinis straubliukas, – tarstelėjo senis, išvydęs artėjantį Gabrielių, – praurbia žalius riešutų kevalus.
– Klausykite, – susijaudinęs šūktelėjo Gabrielius, – ką tik mačiau… kipšas žino ką! Pelės uodega, mažiukė…
– Ir aš mačiau, – sodininkas nenuleido akių nuo lazdyno viršūnės. – Praskuodė lyg be galvos. Tai jūs ją išgąsdinote?
– Man nepasivaideno?
– Pasivaideno, nepasivaideno… – senis paniekinamai sučepsėjo lūpomis. – Tai paprasčiausia sentimentalioji pirstmergė.
– Norite pasakyti, kad tos nesybės iš tiesų egzistuoja?
– Jūs abejojate?
– Abejoju, – burbtelėjo Gabrielius ir pasuko atgal, palikęs sodininką dėbsoti į lazdyno šakas.

Į pavakarę pakilo vėjas.
Gabrielius gerą valandą slankiojo po dvaro apylinkes, stengdamasis surikiuoti savo mintis. Padaras, šlumštelėjęs iš Eliezaro kišenės, šiurpinanti kumpanosio frazė apie Maskvą, apie kažkokį pasmaugtą vaiką, elegantiškoji ponia Em, turinti, atsargiai šnekant, keistokų įpročių, kone maniakiškas jos domėjimasis Judu, tirštas salos energinis laukas, dabar dar ir sentimentalioji pirstmergė, – ne, to keliom dienom per daug!
Po tvankaus vidurdienio miela buvo justi vėjo šuorus, kurie tai šiurkštokai, tai vangiai, sakytum, aksominis antausis, nutvilkydavo skruostus. Galiausiai takas atvedė Gabrielių prie vandens ir nutrūko. Čia visi keliai veda į ežerą, šyptelėjo mintyse.
Netrukus iš kairės pusės vėjas ėmė nešti lyg ir balso nuoplaišas. Paėjėjęs pakrante išgirdo dainą.
Atsivėręs vaizdas buvo įstabus: pievutėje, apsuptoje kelių šeivamedžių, ant virvinių sūpynių suposi Juta. Kitų medžių viršūnės lingavo galingai, plačiai, ošte ošė, tartum akompanuodamos merginos balsui. Ji dainavo ir viena ranka pulkeliui laukinių ančių mėtė į vandenį batono trupinius. Žodžių Gabrielius nesuprato, bet melodija buvo sklidina širdį smelkiančio ilgesio, netgi atviros gėlos.
Kai daina nutilo, Gabrielius išėjo į pievutę.
Juta nei išsigando, nei sumišo.
– Nuostabiai dainavote.
– Aš nedainavau. Giedojau.
– Kokia kalba?
– Hebrajų. Dvidešimt antroji Dovydo psalmė.
– Ir apie ką ji?
– Psalmė ir yra tam, kad giedotum, o ne pasakotum, – vylingai palenkė galvą mergina ir lengvai nušoko nuo sūpynių.
Tasai lengvumas Gabrielių suglumino – nėščia, o straksi kaip ožkutė. Galėtų ir pasisaugoti.
Lyg susitarę abu patraukė rūmų pusėn.
– Tik niekam neprasitarkit, kad supausi, – kiek nuogąstaudama pasakė Juta. – Suptis jie man draudžia. Nėščiom negalima. Žiūrėkite, žiūrėkite! – kilstelėjo ranką, ir Gabrielius virš ežero išvydo sakalą, neriantį paskui kregždę.
– Nepagaus, – tarė jis, tačiau neužtikrintai.
– Būtų gaila.
– Sakykite, kaip vadinasi šitas ežeras? – paklausė Gabrielius, kai paukščiai dingo už medžių viršūnių.
– Senelis jį vadina Peleniniu Sineanu.
– Oho kaip prašmatniai!
– Taip, nes jis vienintelis čia neturi amžiaus. Senovėje, kai žmonių palaikus dar degindavo, pelenus suberdavo į jo vandenis. Tiesa, kitam krante jį vadina Gelšaus ežeru, bet jie klysta. Senelis sako, kad niekas nežino tikro šito ežero vardo, – ir čia pat lyg tarp kitko pridūrė: – Galite kreiptis į mane tu.
Bendrauti su Juta Gabrieliui buvo lengva, atrodė, ji gyvena paprastame greitų sprendimų pasaulyje.
– Gerai, Juta, – sutiko Gabrielius, o kai pro šermukšnius sušmėžavo dvaro pastatai, pasiteiravo: – Nesuprantu, kam reikalinga toji arka, pastatyta prie pat ežero.
– Ko čia nesuprasti! – mergina ėmė berti žodžius kylančia intonacija. – Anksčiau pelkėje buvo kasamos durpės ir valtimis plukdomos į aplinkinius kaimus. Tada grafas Sudie ir pastatė vartus, prie jų rinkdavo mokestį. Vartai sutrešo, o arka dar stovi, – ir staiga ji pliaukštelėjo delnais sau per strėnas: – Vos nepamiršau! Kaupiasi debesys, o ponia Em baisiai bijo žaibų. Per lietų liepia aklinai uždaryti viską o viską. Turėjau jus įspėti, kad, gink Dieve, nepaliktumėte praverto lango.
– Kodėl ponia Em gyvena viena? – netikėtai nusprūdo nuo liežuvio Gabrieliui.
– Viena? O aš su seneliu?!
– Aš turėjau galvoje šeimą…
– Aišku, ką jūs turėjote galvoje, – atrėžė mergina. – Tai va: jei žinotumėte, kodėl, tuomet ir nežinotumėte.
Akivaizdu – Juta vengė kalbėti apie kai kuriuos savo šeimininkės gyvenimo niuansus.

Donaldas Kajokas

Apie knygą ir autorių
„Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ – antrasis žinomo poeto, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Donaldo Kajoko romanas. Jame atpažįstami naujausio poezijos rinkinio „Kurčiam asiliukui“ ir pirmojo romano „Kazašas“ motyvai bei intonacijos. Trisdešimtmetis programuotojas Gabrielius Aušautas, po brolio žūties nutaręs dvasios ramybės ieškoti sename dvare, stūksančiame ežero pakrantėje, atsiduria tartum XVIII šimtmečio atmosferoje, kur beveik nėra modernaus pasaulio pėdsakų. Kuriama unikali magiška erdvė, pro realybės plyšius spindi anapusybė, o greta realių veikėjų būriuojasi nesybės. Savarankišku veikiančiuoju asmeniu, ko gero, laikytinas ir verčiantis „sąmonę lengvai haliucionuoti“ ežeras. Kasdienybės netrunka sudrumsti paslaptingi įvykiai; riba, skirianti esybes nuo nesybių, pasirodo, nėra neperžengiama. Patekęs keisto gyvenimo sūkurin, Gabrielius mėgina įžvelgti labai paprastą, civilizacijos ir banalumo luobą nusipurčiusią prasmę.