Nuo Naujųjų metų vaistininkai Lietuvoje turės teisę pacientams pasiūlyti daugiau savo pagalbos – įsigaliojusios šiemet priimtos Farmacijos įstatymo pataisos leis vaistininkams teikti farmacinės rūpybos paslaugas. Tačiau ar pakeisto įstatymo užtenka, kad farmacinė rūpyba Lietuvoje taptų realybe?

Akvilė MARTINAITYTĖ

Šiais metais Lietuva, sekdama kitų Europos šalių pavyzdžiu, priėmė Farmacijos įstatymo pataisas, įteisinančias farmacinę rūpybą. Tai reiškia, kad vaistininkai, bendradarbiaudami su gydymą paskiriančiais gydytojais, galės prižiūrėti, kaip pacientas laikosi paskirto gydymo plano, konsultuoti, kaip tinkamai vartoti paskirtus vaistus, padėti spręsti su vaistų vartojimu susijusias problemas, patarti, kaip prižiūrėti sveikatą sergantiesiems astma, cukriniu diabetu, širdies ar kitomis lėtinėmis ligomis, teikti kitas paslaugas, palengvinančias gydymą.

Skirtingos farmacinės rūpybos paslaugos jau dabar pacientams yra prieinamos daugelyje ES valstybių, tarp kurių Austrija, Danija, Suomija, Airija, Didžioji Britanija, Švedija, Portugalija, Ispanija, Vokietija.

„Visos Europos šalys susiduria su sveikatos apsaugos sistemos problemomis. Visi kalbame apie demografinius pokyčius ir senstančią visuomenę. Daugėja žmonių, sergančių širdies ligomis, diabetu ar kenčiančių nuo įvairių lėtinių ligų. Sveikatos apsaugos paslaugų poreikis vis didėja, o papildomų finansinių resursų neatsiranda. Pasaulio sveikatos organizacijos tyrimai rodo, kad maždaug kas antras žmogus vaistus vartoja netinkamai. Vaistininkai yra žmonės, kurie dažniausiai tiesiogiai bendrauja su vaistų vartotojais, dažnai sergantiesiems jie yra paprasčiausiai pasiekiami iš visų žmonių, dirbančių sveikatos apsaugos sistemoje. Daugelis šalių jau pamatė, kad vaistininkai yra tas neišnaudotas resursas, kuriuo tinkamai naudodamiesi galime pagerinti daugelio žmonių sveikatą ir gyvenimo kokybę“, – sako Farmacijos grupės prie Europos Sąjungos (PGEU) prezidentas ir Airijos vaistinių sąjungos generalinis sekretorius Darraghas O‘Loughlinas.

Kaip būtų galima pritaikyti kitų Europos Sąjungos šalių patirtį Lietuvai, praėjusią savaitę aptarta Seime vykusioje konferencijoje „Rengiantis farmacinės rūpybos įgyvendinimui Lietuvoje. Kaip tai veikia kitose ES šalyse“. Išplėtojus farmacinę rūpybą šalyje sergantysis gautų dvejopą pagalbą – gydytojai paskirtų jam gydymą, o vaistininkai padėtų prižiūrėdami, kad medikamentai būtų vartojami tinkamai ir suteiktų maksimalų efektą.

Patys vaistininkai mano, kad toks žingsnis – labai natūralus. Juk visi dirbantieji vaistininkais turi atitinkamą išsilavinimą, tačiau iki šiol ne visada turėjo galimybių savo turimomis žiniomis pasinaudoti.

„Iš principo farmacinės rūpybos paslaugos yra vaistininko veikla, tik mes ją dažnai klaidingai suvokiame. Vaistininko veikla neapsiriboja vaisto pardavimu. Farmacinės rūpybos paslaugos yra raktas, optimizuojantis sveikatos sistemą. Jas įteisinus išnaudojamas vaistininko vaidmuo ir užpildomos tam tikros sveikatos sistemos spragos. Vaistininkai įgyja išsilavinimą po 5 metų studijų universitete, nemanau, kad sveikatos sistemoje yra specialistų, turinčių daugiau žinių apie vaistus ir su jų vartojimu susijusias problemas, todėl manau, jog Lietuvos vaistininkai yra kompetentingi prisidėti prie pacientų priežiūros“, – įsitikinęs vaistininkas Arturas Nastaravičius.

Pasak pataisas pasiūliusios Seimo narės Dangutės Mikutienės, farmacinės rūpybos paslaugos pirmiausia yra į paciento poreikius orientuotos specialisto paslaugos. „Šių paslaugų įteisinimas sukurs galimybes geresnei pacientų priežiūrai ir kartu geresnei savijautai užtikrinti. Farmacinės rūpybos paslaugomis bus galima pasiekti geresnių gydymosi rezultatų, kaip įmanoma dažniau išvengti vaistų nepageidaujamo poveikio, pasiekti geresnių sveikatos rodiklių, kurie pagerins paciento gyvenimo kokybę.  Valstybiniu lygiu tikimasi sumažinti hospitalizacijų išprovokuoto netinkamo vaistų vartojimo skaičių, sumažinti eiles pas gydytojus, užtikrint pacientų lėtinių ligų valdymą, efektyviau naudoti lėšas, skiriamas vaistams kompensuoti, ir ilginti pacientų sveiko gyvenimo trukmę“, – aiškina parlamentarė.

Skatins gydytojų ir vaistininkų bendradarbiavimą

Siekiant, kad gydytojo ir vaistininko veikla papildytų viena kitą, dar šiais metais pradės veikti elektroninė platforma „e. sveikata“. „Kiekvienas pacientas turės savo paskyrą sistemoje ir vaistininkas matys jam aktualią informaciją apie paciento vartojamus vaistus, alergijas ir kitus duomenis. Tai leis išvengti tam tikrų galimų klaidų. Jeigu kils klausimų dėl gydymo paskyrimo pacientui, bus galimybė per šią sistemą susisiekti su gydytoju arba informuoti jį apie su paciento sveikata susijusias problemas“, –  pasakoja D.Mikutienė.

Pasak jos, svarbu žinoti, kad vaistininkai neskirs gydymo receptiniais vaistais, – tai gydytojo veikla: „Vaistininkai, praktikuojantys farmacinę rūpybą, užtikrins, kad gydytojo paskirti vaistai suteiktų maksimaliai paciento sveikatą pagerinantį poveikį. Šiuo metu vaistininkai turi teisę suteikti informaciją pacientui apie receptinius ir nereceptinius vaistus. Registravau įstatymo pataisą, kad vaistininkai galėtų pratęsti receptus lėtinėmis ligomis sergantiems žmonėms sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka.“

Kas finansuos farmacinę rūpybą?

Įstatymo pataisos – tik pirmas žingsnis įgyvendinant farmacinę rūpybą. Vaistinės, nusprendusios teikti šias paslaugas, turės tinkamai tam pasirengti: apgalvoti, kaip perskirstyti vaistininkų darbo laiką ir kaip už jį atlyginti, pritaikyti patalpas, kad būtų galima tinkamai konsultuoti klientus ir užtikrinti jų konfidencialumą, skirti laiko bendradarbiavimui su gydytojais, ligų istorijų pildymui ir t.t. Visa tai kainuoja, ir kol kas neaišku, kas už tai mokės.

D.Mikutienė pripažįsta, kad jai į šį klausimą atsakyti sunku: „Lietuvoje vaistinių rinka yra beveik išskirtinai privatus verslo sektorius. Aišku, kad jeigu farmacinė rūpyba privačiam verslui tik generuos nuostolius, praktikoje ji tiesiog nevyks ir liks tik popieriuje apibrėžtomis, bet pacientams neprieinamomis paslaugomis. Tikiuosi rasti kompromisą kuriant pacientams palankias paslaugas.“

Šalys, kuriose farmacinė rūpyba jau veikia, šią problemą sprendžia skirtingai. „Kai kurios šalys finansuoja visą sveikatos apsaugą iš bendrai surenkamų mokesčių ir papildomai niekam nebereikia mokėti, kitos naudoja bendrą sveikatos draudimo modelį, trečių sistema susideda iš skirtingų dalių, pavyzdžiui, socialinio draudimo, kitų draudimo įmokų ir papildomų paciento mokesčių. Nėra vienos teisingos sveikatos apsaugos finansavimo sistemos ir lygiai taip pat negali būti vieno teisingo būdo, kaip finansuoti farmacinę rūpybą“, – sako D.O‘Loughlinas.

PGEU prezidentas pabrėžia, kad jei vaistininkams nebus adekvačiai atlyginama už jų laiką ir darbą, jų paslaugos negalės būti prieinamos visuomenei: „Tačiau pritaikius farmacinę rūpybą sumažėja išlaidos kitose sveikatos apsaugos sistemos grandyse. Būtų idealu, jei farmacinė rūpyba būtų finansuojama būtent iš šių sričių.“

A.Nastaravičiaus nuomone, valstybės, pritaikiusios farmacinės rūpybos paslaugas, sutaupo sveikatos apsaugai skirtas lėšas racionalizuodamos vaistų vartojimą: „Dažnai susiduriame su problema, kad pacientas vartoja vaistus ne taip, kaip turėtų, ir dėl to nesulaukia tokio terapinio efekto, kokį vaistas turėtų duoti. Tinkama edukacija ir savalaikis vaistininko įsikišimas galėtų padidinti vaisto suteikiamą efektą. Tai vienas iš aspektų, kaip sutaupoma valstybės lėšų. Farmacinė rūpyba gali užkirsti kelią dėl netinkamo vaistų vartojimo atsirandančioms sveikatos problemoms, dėl kurių kartais pacientus tenka hospitalizuoti, – savalaikis vaistininko įsikišimas padėtų sumažinti ir šiuos atvejus, o kartu ir valstybės lėšas, skiriamas tokioms problemoms spręsti.“

Siūlo remtis tarptautine praktika

Ką Lietuva turėtų daryti, kad farmacinės rūpybos paslaugos tikrai būtų teikiamos ir duotų naudos pacientams bei valstybei? PGEU prezidento D.O‘Loughlino nuomone, Lietuva neturėtų švaistyti jėgų ir mėginti išrasti dviračio: „Pasinaudokite kitų šalių patirtimi. Pažiūrėkite, kas veikia, kas teikia naudą, ir pritaikykite tai sau. Man dažnai tenka dalyvauti įvairiuose farmacininkų renginiuose – jie tikrai entuziastingai dalijasi patirtimi, džiaugiasi, jei gali geriau patenkinti savo pacientų ir bendruomenių poreikius. PGEU savo ruožtu taip pat yra įsipareigojusi dalytis gerąja praktika, jei tik matome, kad vienos šalys gali padėti kitoms.“

D.O`Louglinas tvirtina, kad šalyse, pradėjusiose teikti farmacinės rūpybos paslaugas, šie pokyčiai buvo labai palankiai sutikti visuomenės: „Pacientai įsitikina, kad farmacininkai yra medicinos ekspertai, tikrai galintys kompetentingai patarti ir padėti jiems efektyviau rūpintis savo sveikata. Kai kurios šalys, norėdamos tuo įsitikinti, atliko apklausas.“