Nemažai žiniasklaidos užpildo tenka svarstymams apie ateitį – greta reklamos ir pramogų. Pranašavimas – ne toks jau paprastas sceninis ir literatūrinis žanras.

Ką išrinks kokios nors partijos pirmininku? Kiek mokėsime už pieną, kada ES nebeliko pieno kvotų? Kurioje vietoje sustabdysime rusų tankus – ties Kryžkalniu ar ties Vieviu? Ir taip toliau. Daugybė kalbančių ir rašančių galvų pelno dėmesį bei honorarus kalbomis apie ateitį.

Net ne filosofiškai žvelgiant, ateitis kiekvieną akimirką plūsta į dabartį. Teršalais jos nepavadinsi – veikiau nevaldomu ir nežinomu kažkuo. Asmeninės ateities riboženkliai aiškūs ir neatšaukiami – kai kuriuos pasirinkimus galima padaryti jau dabar, pavyzdžiui, apsispręsti dėl karsto ar urnos. Šeimyninė ateitis šiuo požiūriu valdoma testamentais – jie nubrėžia trajektoriją, kuria judės asmeninio turto gabalai. Tačiau pripažinkime, kad visos kitos galimybės sutramdyti ateitį yra menkos. Užtrukai valydamasis dantis, uždelsei išvykti į darbą, ir sankryžoje kažkas įvažiavo tau į bamperį. Ne veltui musulmonai kiekviena proga kartoja ištarmę „Insha’Allah“ – „Tokia Dievo valia“. Bet jeigu kokia nors žiniasklaida vien šia mantra užpildytų prognozių skiltis ar eterį – pagarsėtų kaip brukalo skleidėja.

Numatymo atžvilgiu socialiniai procesai atrodo kaip miglotų ir ūkanotų dalykų kokteilis. Daugmaž apytiksliai nuspėjami ekonomikos augimo mastai. Kartais finansų analitikai išeina iš vėžių ir apstulbina, pavyzdžiui, prognozuodami karus: antai 2011-ųjų kovą neblogos reputacijos ekspertas Charlesas Nenneris tiesioginiame TV eteryje prognozavo labai didelį karą, prasidėsiantį 2012–2013 m., o dabar, kada tarptautiniai santykiai tikrai panašėja į šaltąjį karą, Ch.Nenneris pranašauja, kad pasaulinio konflikto karštoji stadija prasidės „tuojau“.

Esama ne tokių baisių, nors gerokai tikslesnių politinių prognozių. Pavyzdžiui, vadinamuoju A.Lichtmano ir V.Keilis-Boroko metodu galima su 95 proc. tikimybe pasakyti, kas taps JAV prezidentu, ir dabar ši „skaičiuoklė“ rodo Hillary Clinton sėkmę. Tačiau mažai kas imasi prognozuoti, kuriuo metu ir kokiais tempais ims mažėti Žemės gyventojų ir kada mirtinų mikroorganizmų evoliucija aplenks mokslą taip, kad farmacijos kompanijos nebespės kurti vaistų ir vakcinų.

Į tėvynės ateitį žvelgiantiems lietuviams didelis karas ir didelės epidemijos atrodo vis dar neįtikėtini dalykai. Turėkime vilties, kad Lietuvą aplenks viena ir kita grėsmė. Tačiau akivaizdu kita: nors Giltinė mūsų krašto karų bei marų dalgiais kol kas nešienauja, vyksta šalies depopuliacija. Ar emigracija yra didelis blogis, galėtume pasvarstyti patyrinėję, tarkime, Švedijos istoriją – iš ten kažkada emigruota masiškai.

Emigruojama užsidirbti. Nors emigrantai siunčia pinigus namo, negalime tikėtis, kad šie pinigai kada nors bus pakankami mūsų pensininkams išlaikyti – juolab kad srautai iš užsienio ateity nebūtinai didės. Gimstamumo didėjimas kartu reiškia didesnes išlaidas: tiek valstybės socialines, tiek asmenines. Investicija į žmogų atsiperka, tačiau grąža pradeda plaukti geriausiu atveju, kada pilietis persirita per dvidešimtmetį. Jei žmogus lieka čia, grąža vienokia, jei emigruoja – kitokia.

Demografinis modelis šiuo metu aiškus ir paprastas: santykinai pigiau išugdyti rytų europiečiai užima darbo vietas Vakarų Europoje, o gimtinėse į jų vietą stoja dar pigesni migrantai iš Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos. Galbūt pigių robotų atsiras anksčiau, nei katastrofiškai sumažės darbingų piliečių ir Lietuva taps nepatraukli imigrantams. Išlikusiųjų piliečių komunikaciniai įgūdžiai turi būti tokie, kad jie galėtų susikalbėti su robotais. Ar nevertėtų susimąstyti apie nacionalinius diktantus elementaria lietuvių kalba, kuria rašomos trumposios žinutės?