Kristinos KANIŠAUSKAITĖS-ŠALTMERĖS nuotr.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Vieni mane sveikina kaip bočelį Dapkų, kiti kaip Valiukonioką. Tiek Pilaitės bobutės, tiek „bomžikai“ linksi vienodai, nes pažįsta, o klausimai, kada bus kartojamas serialas – nuolatinis mano palydovas“, – kuklinasi savo vaidmenų kine ir televizijoje įkaitu tapęs Ferdinandas Jakšys.

Pernai aktorius nusifilmavo brangiausiame visų laikų Lietuvoje filmuotame BBC ir amerikiečių kompanijos „The Weinstein Company“ šešių serijų televizijos filme „Karas ir taika“.

Reikia prisiversti, nes fiziškai nebepajėgiu. Nors per literatūrinius vakarus po pusantros valandos skaitau ir ant scenos dar užropoju.

Senąjį grafą Bezuchovą pirmoje televizijos filmo, sukurto pagal rašytojo Levo Tolstojaus romaną, serijoje suvaidinęs aktorius Fer­di­nan­das Jakšys juokauja, kad iš jo suvaidinto grafo tik vardas liko, nes popas atgiedojo šio šermenyse: „Vertinu šią galimybę kaip karjeros viršūnę, po kurios vaidinti niekur kitur nebenoriu. Vien filmo biudžetas – 60 mln. eurų, tad ar ver­ta stebėtis, kodėl filmavimo metu visi ant pirščiukų lakstė, o aktoriai mėgavosi išskirtiniu dė­mesiu? Jau pirmoje Lietuvoje pradėto rodyti filmo serijoje galima atpažinti Gedimino pilį, Vilniaus universitetą, Trakų Vokės dvarą. Tai iš tiesų itin vykusi Andrew Davieso L.Tolstojaus romano „Karas ir taika“ adaptacija“, – įspūdžiais dalijasi dešimtis vaidmenų teatre ir kine sukūręs aktorius, pastaraisiais metais vaidinęs paties režisuotame monospektaklyje „Vaiž­gantas“.

Teatre pagal sutartis vis dar vaidinantis F.Jak­šys neslepia palengva save stabdantis: „Li­teratūrinių projektų dar turiu, su jais važinė­ju po Lietuvą, bet su ilgesniais tekstais jau sun­ku. Reikia prisiversti, nes fiziškai nebepajėgiu. Nors per literatūrinius vakarus po pusantros valandos skaitau ir ant scenos dar užropoju.“

Lietuvos teatro ir kino aktorius Rimgaudas Karvelis, tais pačiais metais kaip ir F.Jakšys pradėjęs vaidinti Jaunimo teatre, juokauja, kad jo bičiuliui su sveikata prastai tik tol, kol nesiekia scenos, o į ją užkopęs jis vėl virsta Dievu: ne vieną aktorių nuo ligoninės scena yra išgelbėjusi, F.Jakšys – ne išimtis.

Stipriausia trauka – į tėviškę

Iš tų pačių Svėdasų, kaip ir jo numylėtas Vaižgantas, kilęs F.Jakšys, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, su šeima siauruku atvažiavo į Utenos geležinkelio stotį ir apsigyveno Duokiškyje. F.Jakšiui ši vieta ypatinga prisiminimais ne tik apie motinos tėviškę, gražius vaikystės metus, senelius, bet ir apie trėmimo į Sibirą vaizdus. Šių vietovių iš savo širdies taip lengvai nepaleisi, matyt, tai ir veda aktorių kiekvieną vasarą į Duokiškio festivalį, prie kurio organizacinių reikalų ir pats yra ne kartą prisidėjęs.

Tai vie­nas geriausių žmonių, nes kilęs iš Aukš­taitijos, ne žemaitis ar suvalkietis, bet prireikus tvirtesnį žodį ir iš jo išgirsi.

„Tamsiems ežerams su baltai pražydusiomis lelijomis, literatūrinėms programoms, dvasingiems pašnekesiams jis randa laiko pasirodęs širdžiai brangiame krašte. Savo paprastumu, lengvu bendravimu ir geru ūpu prie kiekvieno pritinka“, – apie vasaromis sutinkamą aktorių atsiliepia Rokiškio Juozo Keliuočio bibliotekos direktorė Alicija Matiukienė.

Jai antrina rytais ir vakarais bičiulį telefonu kalbinantis R.Karvelis: „Ferdinandui dabar gyventi neduoda išvykos į mokyklas, kaimus, bet tai jo sveikatai gerai, visas ligas keliaudamas pamiršta.“

Netgi pagal gimimo vietą apie šį žmogų, anot R.Karvelio, nieko blogo nepasakysi: „Tai vie­nas geriausių žmonių, nes kilęs iš Aukš­taitijos, ne žemaitis ar suvalkietis, bet prireikus tvirtesnį žodį ir iš jo išgirsi.“

F.Jakšio šeimai persikėlus į Uteną, būsimąjį aktorių likimas suvedė su neeiline asmenybe – mokytoju Rapolu Šalteniu, pakvietusiu jį lankyti literatūros ir dramos būrelį. Jaunajam Ferdinandui tai padarė didžiulį poveikį, todėl 1956 m. į Utenos medicinos mokyklą jis stojo dantis sukandęs, o pirmai progai pasitaikius taikė į Lietuvos valstybinės konservatorijos Teatro fakultetą.

Medicina liko tik scenoje

„Nedaug trūko, kad būčiau tapęs akušeriu: buvau keturis gimdymus priėmęs, koją nupjovęs, operacijose dalyvaudavau drąsiai. Tačiau labai džiaugiausi nusimetęs baltą chalatą ir išlaikęs egzaminus Konservatorijoje. Vadinu tai savo mokytojo R.Šaltenio nuopelnu, nors aktoriaus profesijos tuo metu niekas nevertino (aktoriai buvo vadinami cirkininkais). Visą gyvenimą jaučiausi dėkingas jam už įskiepytą intelektualųjį teatro supratimą“, – sako kitais metais 80-metį pasitiksiantis pašnekovas.

Gerai, kad Ferdinando netraukė medicina, teatro pasaulis būtų netekęs puikaus aktoriaus, šis žmogus neturėjo nei cinizmo, nei chamizmo, iki šių dienų išliko kuklus.

Ilgą laiką balti chalatai jį dar persekiojo Šiaulių dramos teatro scenoje (Ferdinandui vis tekdavo vaidinti medikus), bet ilgainiui nuo jų paspruko ir, kaip pats tvirtina, niekada to nesigailėjo. Vaidinti aktoriui buvęs vienas malonumas: „Dirbau su talentingais režisieriais, kolegos buvo įdomūs, su kai kuriais iš jų bičiuliavomės ir už teatro sienų.“

Studijų metais su F.Jakšiu tame pačiame bendrabutyje gyvenęs aktorius Vytautas Tom­kus apibūdina savo kambario draugą kaip talentingą žmogų, su kuriuo kalbą rasdavo bet kokia tema: „Gerai, kad Ferdinando netraukė medicina, teatro pasaulis būtų netekęs puikaus aktoriaus, šis žmogus neturėjo nei cinizmo, nei chamizmo, iki šių dienų išliko kuklus.“

Išgirdus minimą bičiulio pavardę giedrėja ir Ferdinando veidas: „Žirmūnuose mudu vienas priešais kito namą gyvenome, dažnai skambindavomės, artimai bendravome, kaip dabar su R.Karveliu.“

„Vaižgantas“ ir toliau keliaus per parapijas

Per gyvenimą sutiktus žmones itin mylintis ir branginantis F.Jakšys nepaprastai laimingas, kad yra sutikęs tokių, kurie šiandien padeda įgyvendinti ir jo paties svajones. Vienas jų – Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ pirmininkas Algis Narutis. Vis rečiau prie automobilio vairo sėdančiam Ferdinandui šis žmogus – tikras išsigelbėjimas, kaip juokauja, – tiltas, padedantis pasiekti numylėtą kraštą, į kurį vis veržiasi širdis. „Algi, Algi, kada į gimtinę važiuojame? Jau pasiilgau žmonių ir poezijos“, – sako telefone kartkartėmis žvalų aktoriaus balsą išgirsta A.Narutis. Jis žino, ką reiškia ilgėtis gimtųjų vietų, todėl F.Jakšį mielai pagloboja, į kelionę drauge pakviečia.

Pašnekovas neslepia, kad jo bendrakeleivis, kaip aktorius, itin reiklus ir profesionalus, kaip kompanionas kelyje – nepamainomas. „Tik su­si­pažinęs išgirdau apie jo norą aplankyti visas Rokiškio parapijas ir suvaidinti „Vaižgantą“. 12 parapijų jau įveikėme, liko dar kelios“, – vasaros planais dalijasi A.Narutis.

Paklaustas apie artimiausius planus F.Jakšys sako, kad pabėgimų į sodybą šią vasarą bus, juk laukia kieme dygstantys grybai, tačiau nepaleidžia miesto pulsas: planuose – naujas scenarijus, kurio filmavimai vyks Alantos ir Siesikų dvaruose. Netrukus iš užsienio grįš aktoriaus dukra su anūkais, taigi veiksmo netrūks. Tačiau švenčiausių kasdienybės ritualų net ir tai nepakeis: kasdien aktorius telefonu bendraus su R.Karveliu.

„Mudu taip susibendravome, jog nėra dienos, kad nepakalbėtume. Prasidėjo viskas nuo vaidmenų „Skapeno klastose“, „Paskendusioje vasaroje“. Žinote, Ferdinandas savo intelektu ir išsilavinimu Jaunimo teatre man iki šiol numeris vienas. Bet kuria tema su juo diskutuoti galima, nedažnai tokių asmenybių sutiksi“, – savo telefoniniu kompanionu neatsidžiaugia R.Karvelis.

Futbolo, krepšinio, teatro ir kino aktualijas pokalbių metu aptarinėjantys bičiuliai sako, esą dabar jų kojos nebe tos, kad lakstytų pasikalbėti prie kavos, taigi apsiriboja pašnekesiais telefonu.

„Tuo metu, kai Jaunimo teatras dar tik kūrėsi, nė nenumanėme, kad jo spektakliai bus nuskambėję per visą pasaulį, rengdavome kūrybinius vakarus su poetais, klausydavomės Sigito Gedos poezijos“, – prisimena F.Jakšys, nuo 1994 m. dirbęs Vilniaus senjorų teatro režisieriumi ir meno vadovu.

Aktyvus visuomenininkas yra parengęs ir monospektaklių ciklą „Gintaro paukštė“ apie Lietuvos rašytojus: Vaižgantą, A.Vienažindį, A.Strazdą, V.Kudirką, A.Vienuolį, A.Miškinį.

Tačiau uždirbti iš to, kaip sako pats F.Jakšys, vis nepavyksta. Kviestiniams aktoriams ar dainininkams pinigus už pasirodymus moka, o jam, kaip kraštiečiui, gražiai padėkoja.

„Ne iš aktoriaus profesijos uždirbti – tik es­trados štukmeisteriams gausesnius honorarus moka“, – nusišypso pašnekovas, ne kartą dėl rimtų bėdų jau guldytas į ligoninės lovą, tačiau ilgesnį laiką joje neužsibuvęs.

Dėl artimiausių žmonių, įdomių vaidmenų, sentimentų, vedančių į gimtąjį kraštą, F.Jakšys – jaunatviškas, pasitempęs ir visad pasiruošęs eiti į sceną. Gal todėl jo telefonas vis netyla ir kvietimai liejasi?

Dosjė

l         Amžius: 79 metai.

l         Išsilavinimas: aktorius, teatro režisierius.

l         Alma mater: Lietuvos valstybinė konservatorija (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), Teatro meno institutas Maskvoje.

l         Karjera: dirbo Šiaulių dramos teatre, Jaunimo teatre, Vilniaus senjorų teatre, dėstė Lietuvos konservatorijoje, vaidino kine, TV filmuose, serialuose.

Vaidmenys Valstybiniame teatre:

1966 m. Eskalas – „Romeo ir Džuljeta“ (rež. A.Ragauskaitė), 1969 m. Argantas – „Skapeno klastos“ (rež. V.Čibiras), 1972 m. Algis – „Lenktynių aitvaras“ (rež.  G.Žilys), 1976 m. B.Kaušyla – „Škac, mirtie, visados škac“ (rež. D.Tamulevičiūtė), 1981 m. kunigaikštis – „Pirosmani, Pirosmani“ (rež. E.Nekrošius), 1985 m. Vasilijus – „Daukantas“ (rež. D.Tamulevičiūtė), 1987 m. Pulmonas – „Duokiškis“ (rež.  A.Latėnas), 1995 m. Vaižgantas – „Vaižgantas“(rež. I.Bučienė).

Vaidmenys kine:

1967 m. vargonininkas Ramonas „Suaugusių žmonių žaidimai“ (rež. I.Rudas-Cercovskis), 2008 m. senelis „Nepalikit prašau“ (rež. R.Šarknickas), 2006 m. senjoras „Ostija“ (rež.V.Chlebinskas), 2009 m. vairuotojas „Lernavan“ (rež. M.Sargsyanas), 2011 m. tarnas „Tadas Blinda. Pradžia“ (rež. D.Ulvydas).

Vaidmenys televizijos serialuose:

1984–1985 m. Ferdinandas – „Sveika, Irena“ (rež. G.Dauguvietytė), 1992–1993 m. „Mudu abudu“ (rež. G.Dauguvietytė), 2002–2005 m. Bočelis Dapkus – „Dapkai ir Butkai“ (rež. V.Babaliauskas), 2011 m. Vaiciekus – „Naisių vasara“ (rež. R.Banionis).