BFL

Klaipėdietis solistas Mindaugas Rojus ruošiasi debiutui sostinėje: jis numatoma Gioacchino Antonio Rossini operoje “Sevilijos kirpėjas”.

Pirmą kartą žurnalistų šalia Nacionalinio operos ir baleto teatro fotografuojamas 23-ejų metų Mindaugas Rojus šypsosi patenkintas, tačiau stengiasi artėjančios savaitgalio premjeros pernelyg nesureikšminti. Su žemaitiška ramybe tvirtina: jei vadovai nuspręs, kad jis pasirodymui scenoje dar nepasirengęs – debiutuos šiame teatre gegužę, nieko baisaus.
Mindaugas pasakoja, kad visa jo solisto karjera anaiptol nebuvusi tiesi ir suplanuota, tačiau galiausiai Dievulis, už rankos paėmęs, pristatydavo ten, kur reikia. Baigęs vidurinę mokyklą Darbėnuose, Mindaugas sugebėjo įstoti į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją studijuoti chorinio dirigavimo, nors neslepia tuo metu nė natų skaityti tvirtai nemokėjęs.
“Man liepė parengti kelių kūrinių programėlę, padainavau ir įstojau”, – atvirai sako vaikinas, vaikystėje ir paauglystėje nelankęs jokios muzikos mokyklos.
O ką tuomet Darbėnuose veikdavęs? “Nieko… Šiaip… Kaip visi – lauke, su draugais”, – bando prisiminti, vis dar žemaitiškai tebekirčiuodamas pirmuosius skiemenis.
Nors fortepijonu skambinti “šimkinėje” pamažu pramoko, diriguoti “neraštingam” sekėsi prastai. Išsigelbėjimu tapo pasiūlymas pereiti į solinio dainavimo klasę, pas pirmąją vokalo pedagogę Valeriją Balsytę. Jos padrąsintas vėliau metus Vilniuje rengėsi stojamiesiems į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA), tačiau koją studijoms sostinėje pakišo prastas brandos atestatas, kurio įtakos balais nesugebėjo atsverti nė pats aukščiausias specialybės egzamino įvertinimas.
Taip Mindaugas iš Darbėnų, pats to nenujausdamas, tapo svarbiu argumentu LMTA vadovams valdžios koridoriuose įrodinėjant priėmimo į meninės pakraipos studijas tvarkos reformos būtinybę. Tiek jie, tiek sostinės vokalo profesoriai žurnalistams dar keletą metų minėdavo paslaptingą unikalaus balso savininką, kuriam tapti operos solistu neleido pernelyg unifikuota studentų priėmimo sistema. Visi apgailestaudami tvirtino, kad toks ryškus talentas būtų išskėstomis rankomis sutiktas bet kurioje Europos muzikos akademijoje, o štai stipriausia Lietuvos muzikų kalvė teįstengė jam pasiūlyti brangias mokamas studijas.

Žada mirti baritonu
Tūkstančių, kurių reikėjo LMTA, kuklus žemaitis neturėjo. Todėl nurijęs nesėkmės kartėlį pradėjo studijas mažiau įnoringame Klaipėdos universiteto Menų fakultete. Šiandien sako, kad taip jam tikriausiai buvo lemta: likti pajūryje ir sutikti ten iš sostinės persikrausčiusį Dainavimo katedros profesorių Eduardą Kaniavą, su kuriuo Klaipėdos muzikiniame teatre vaidmenis rengia iki šiol.
“O juk iš pradžių ir šiame teatre dainuoti man, studentui, atrodė nepasiekiama svajonė. Bet ji išsipildė greitai: su profesoriumi parengėme Onegino vaidmenį, tuometinė teatro vadovė Audronė Žigaitytė palaimino, ir debiutas įvyko”, – pasakoja M.Rojus.
Vaidmenų sąrašas sparčiai ilgėjo, ir per keletą metų Mindaugas iš kuklaus naujoko sugebėjo virsti vienu pagrindinių uostamiesčio teatro baritonų. Tuomet jis tapo žiūrovų numylėtiniu LTV projekte “Triumfo arka”. O vokalo specialistai tada prisiminė, kad Vilniuje Mindaugo balsas buvo laikomas tenoru, ne baritonu. Mindaugui tos šnekos pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo: “Mano profesorius tvirtina, kad esu šviesus baritonas, ir pats patogiau jaučiuosi dainuodamas žemesnes partijas. Nors balso diapozoną, žinoma, dar reikėtų plėsti. Matyt, jau ir mirsiu baritonas.”
Visai neseniai “Veide” pasakojome apie tenorą Tomą Pavilionį, puikiai pasirodžiusį Onutės Narbutaitės operoje “Kornetas”, o dabar “Sevilijos kirpėjuje” rengiantį grafo Almavivos vaidmenį. Jį, beje, iš baritono paversti tenoru sostinės pedagogams pavyko. Dėl karjeros Vilniuje T.Pavilionis atsisakė darbo Klaipėdos muzikiniame teatre, o štai M.Rojus kol kas tikisi suderinti viena ir kita. Nors ir suvokia, kad autobusais nuolat kursuodamas tarp Vilniaus ir Klaipėdos (vairavimo egzaminui išlaikyti taip ir nerado laiko) tampa panašus į savo rengiamą premjeros personažą: Figaro šen, Figaro ten…
Tik likus savaitei iki premjeros Mindaugas pagaliau ryžosi trumpam atsisakyti spektaklių Klaipėdoje.
“Čia, Vilniuje, po repeticijų savaitgaliais vos įsigrūdu į pilnutėlį troleibusą – tiek žmonių būna sostinės centre. Klaipėdoje centrinės gatvės poilsio dienomis kaip išmirusios. Pasiilgstu pajūrio ramybės”, – neslepia pašnekovas.
Figaro vaidmuo “Sevilijos kirpėjuje” M.Rojui nėra naujas – ši G.A.Rossini opera rodoma ir Klaipėdos muzikinio teatro repertuare. Tačiau ten dainuojama lietuviškai, o štai Vilniuje jau nuo praėjusios vasaros Mindaugas su teatro samdomu italų kalbos pedagogu stengiasi įveikti originalų, itališką operos tekstą. Solistas nė neslepia, kad ši vaidmens konversija jam pasiduoda sunkiai: pedagogas negali atsistebėti “žemaitiškai itališka” Figaro tartimi…
Užtat pats M.Rojus išlieka ramus kaip… Figaro, kuris, pasirodo, ispanų režisieriaus Emilio Sagi valia būsimoje premjeroje bus ne vikrus karštakošis, o labiau subrendęs ir “atsipūtęs”. Žinoma, pašėlę G.Rossini arijų tempai išliks, tačiau pats personažo charakteris, palyginti su klaipėdietišku (režisieriaus Eligijaus Domarko pastatymo) Figaro – kur kas ramesnis ir solidesnis.
“Per repeticijas režisierius mane visą laiką stabdydavo: ramiau, ramiau… Todėl pietietiško temperamento fejerverkų iš Figaro galite nesitikėti”, – prisipažįsta M.Rojus.
Jo personažas pagyvėja tik tuomet, kai užeina kalba apie pinigus. O ką reiškia pinigai paties Mindaugo gyvenime? Juk po “Triumfo arkos” kvietimų pasirodyti uždaruose vakaruose ir koncertuose jam tikriausiai netrūko?
“Taip, buvo geri laikai: kviesdavo net dėl honoraro nesiderėdami. Bet tai greitai baigėsi: metai, ir viskas. Kodėl, manote, operos solistai veržiasi į televizijos projektus? Jei nešmėžuoji ekrane – niekas tavęs nebeprisimena, niekas nebekviečia. O iš mūsų teatro algos žiemą už buto nuomą Klaipėdos centre vos gali susimokėti. Jei ne papildomi koncertai – būtų visai striuka”, – atlaidžiai šypteli solistas.