"Veido" archyvas

Krepšinis, futbolas, boksas, regbis nuolat braunasi į kino ekranus, bet sportinės tematikos filmams dažniausiai pritrūksta idėjos, kad sudomintų plačiąją visuomenę.

Ritmingais vuvuzelų garsais dūzgiantis pasaulio futbolo čempionatas iš kino teatrų pasigrobė vyrus. Taigi per adrenalino mėnesį bilietų pardavimo madas Lietuvos kino rinkoje diktuos dviejų milijonų užsimaniusio “Šreko” išsiilgę vaikai bei “Sekso ir miesto” gundymais išauklėtos moterys.

Keisčiausia, kad 100 mln. JAV dolerių žaismingam šaudymo ir gaudymo atrakcionui “A komanda” išleidusi Holivudo studija “20th Century Fox” nepagalvojo apie palankesnę dieną vyrų draugijai įdomaus filmo premjerai. Nuo futbolą transliuojančių televizorių jų neatplėšė net galingai reklamai paaukoti 40 mln. JAV dol.

Iš esmės šiomis dienomis tik mažumą sudomintų net pats geriausias filmas apie futbolą. Žymiausi režisieriai retkarčiais prisimena pasaulio visuomenę masinančią temą ir į jos sukūrį įpina kur kas svaresnes gyvenimiškas bėdas. Tobulai sukalti sportiniai filmai dažniausiai demonstruoja jėgą kino festivalių arenose ir nepasikuklina užsikabinti aukščiausios prabos medalių, tačiau komerciniuose repertuaruose išskysta ir pasiduoda pačiomis pirmomis minutėmis.

O Lietuvoje žiūrovų simpatijų filmams, susijusiems su įvairiausiomis sporto šakomis, absoliučiai nesijaučia. Mūsų platintojai mėgino išspardyti abejingumo sienelę, bet vis tiek nesurinkdavo planuotų pajamų ir nupirktus aukščiausios lygos dokumentinius filmus (“Maradona pagal Kusturicą”, “Tysonas”, “Gyvenimo žaidimas”) išleisdavo tik DVD formatu. Šiandien jie neskuba domėtis filmais apie sportą, net kai šedevrinė drama “Imtynininkas” su fantastiškai suvaidinusiu Mickey Rourke’u nedovanotinai pardavė vos 3 tūkst. bilietų. Teoriškai atrodo, kad per televizijas dažnai transliuojamos imtynės traukia lietuvius, tačiau jie vis tiek lieka abejingi, kai Venecijos “Auksiniu liūtu” apdovanotas rimtas filmas kvestionuoja nematomas emocijas ringe ir sportininkų kančias gyvenime.

Amerikietiškasis futbolas

Dar masiškiau lietuviai ignoruoja filmus apie amerikietiškąjį futbolą. Užjūryje beprotiškai populiarios sporto šakos varžybas čia tik atsitiktinai parodo kabelinės televizijos ir niekas normaliai net nežino gladiatoriškų taisyklių.

XXI amžiaus pradžioje platintojai dar mėgino užsiimti edukacine veikla ir į repertuarą stūmė svetimkūnius filmus, tikėdamiesi suvilioti žiūrovus garsiomis pavardėmis ir skambiais pavadinimais. Tačiau Oliverio Stone’o sportinių užkulisių drama “Šiuolaikiniai gladiatoriai” amerikietiškojo futbolo varžybose pardavė tik 3,4 tūkst. bilietų už varganus 25 tūkst. Lt. Žaidėjų motyvacinį pasirengimą su treneriu Denzeliu Washingtonu fiksuojantis “Būk kaip titanas” taip pat patyrė apgailėtiną fiasko ir užsidarė sulaukęs vos 750 žiūrovų, o patyrusio trenerio Denniso Quaido bandymas pramušti gynybą su “Naujoku” vėl baigėsi bergždžiai (614 žiūrovų) ir patvirtino aiškią atmetimo tendenciją.

Po to eksperimentai baigėsi ir akivaizdžius kultūrinius skirtumus įvertinusios Holivudo studijos nustojo siūlyti periodiškai gaminamas biografines dramas apie mums negirdėtas sporto įžymybes (2006 m. “Nenugalimasis” su Marku Wahlbergu apie baro padavėją, tapusį profesionaliu futbolininku) ar žaismingas sportines komedijas (“Atsarginiai” su Keanu Reevesu ir Gene’u Hackmanu, “Atsarginių suolelio šildytojai” ir “Ilgiausias jardas” su Adamu Sandleriu).

Vienintelį malonų netikėtumą iškrėtė gal tik romantinė komedija “Planas tėčiui” su galiūnu Dwayne’u Johnsonu apie amerikietiškojo futbolo žvaigždūną, kuris sužinojo apie aštuonerių metų nesantuokinę dukrelę ir pakeitė donžuanišką gyvenimo būdą. Fantastiški filmo rezultatai (36 tūkst. bilietų ir 410 tūkst. Lt pajamos) nustebino net puikiai lietuvių žiūrovų skonį žinančius ekspertus, bet šiuo konkrečiu atveju tikriausiai suveikė amerikietiškąjį futbolą užgožusios šeimyninių vertybių bei tėvų ir vaikų santykių temos.

Jei vis dar turite abejonių, kodėl Lietuvą aplenkė aktorei Sandrai Bullock “Oskarą” garantavusi drama “Tamsioje pusėje”, tai atsakymas faktiškai aiškus – amerikietiškasis futbolas. Režisierius Johnas Lee Hankockas išleidinėjo į aikštelę tą nelaimėlį “Naujoką”, tad studija “Warner Bros.” net nesivargino siųsti išankstinei peržiūrai amerikiečių kritikų išgirtos dramos. Savanaudiškų tikslų turinti moteris pasiaukojančiai užaugina traumuotą beraštį apkūnų juodaodį benamį, o jis įveikia gyvenimo negandas, tampa talentingu žaidėju ir patenka į profesionalų komandą per kasmetės naujokų biržos pirmajį turą. “Oskaro” premija ir pagrindinės aktorės S.Bullock populiarumas pridėtų kažkiek pliusų, bet mūsų mentalitetui svetima sporto šaka ir afroamerikiečių dejonės vis tiek užkirstų kelią iki bilietų kasų.

Visiškai kitokioje situacijoje buvo atsidūrusi “Mergina, verta milijono”, kurią mūsų platintojai išdrįso įtraukti į repertuarą tik po to, kai Clinto Eastwoodo filmas gavo septynias nominacijas. Apdairiai prieš pat 2005 m. “Oskarų” teikimo ceremoniją išleistas graudulingas filmas apie bokso trenerio ir ambicingos sportininkės santykius šalia ringo pasinaudojo apdovanojimų lavina, tačiau patyrė nokdauną įveikęs vos 110 tūkst. Lt. Legendinis režisierius neatitrūko nuo sporto ir pratęsė kontraktą su bičiuliu Morganu Freemanu, bet jų pasiūlyta emociškai stipri drama “Nenugalimas” Lietuvoje sudomino perpus mažiau žmonių (4,3 tūkst. parduotų bilietų), ėjusių į pasimatymą su “Mergina, verta milijono”. Pietų Afrikos prezidento Nelsono Mandelos žygdarbis keičiant susikaldžiusios šalies veidą, afrikietiškos realijos ir regbio intrigos neleido filmui ilgiau konkuruoti su Holivudo desantu.

Įvartis, kuriuo niekas nepatikėjo

Televizijų reitingai sufleruoja elitinio futbolo paklausą, tačiau jos nesijaučia kino aikštelėse. Kol kas negalėtume įvardyti nė vieno filmo apie futbolo universalumą, kuris įsimintų lietuviams. Gudri romantinė komedija “Spirk kaip Beckhamas” intrigavo kultūriniais nesusipratimais į Angliją imigravusių indų bendruomenėje, futbolo kamuolį spardančiomis merginomis ir sparčiai kylančia naujoke Keira Knightley. Tačiau 2003 m. pavasarį Lietuvos ekranuose trumpam pasivaidenęs filmas sudomino vos 1,5 tūkst. žiūrovų ir atvėsino platintojų lūkesčius.

Prieš pat 2006 m. pasaulio futbolo čempionatą FIFA paskelbė įdomius planus bendradarbiauti su kino prodiuseriais ir sukurti trilogiją apie nerealios svajonės išsipildymą. Pagal sumanymą pirmasis filmas turėjo pasakoti apie iš Pietų Amerikos kilusį neturtintą vaikiną, pasirašiusį kontraktą su Anglijos komanda. Po sėkmingo sezono antrajame filme talentingąjį žaidėją sumanė perpirkti galingasis Madrido “Realas”, o trečiojoje serijoje patirties su žvaigždėmis pasisėmęs jaunuolis patenka į savo šalies rinktinę ir veda ją pergalingu tempu per pasaulio futbolo čempionatą.

Ambicingas planas sugriuvo net nenuaidėjus pirmajam švilpukui. Apgailėtina neįdomaus filmo kokybė atbaidė žiūrovus jau po pirmosios įvadinės dalies, kuri 2005 m. rudenį buvo rodoma Lietuvoje ir išstenėjo vos 3 tūkst. bilietų.
Labai gaila, kad žiūrovus nuvylęs “Įvartis” privertė nepasitikėti filmais apie futbolą. Būtent ši abejingumo banga stipriai pakenkė solidžiai britų biografinei dramai “Prakeiktieji United” pagal “Oskaro” premijos laureato Peterio Morgano scenarijų apie mažai kam girdėtą talentingą, charizmatišką, bet nenuolaidžiaujantį ir despotišką anglų trenerį Brianą Cloughą. Trečiosios lygos nevykėlius stebuklingai atvedęs iki aukščiausios prabos medalių, šis specialistas 1974 m. pradėjo treniruoti pačią nekenčiamiausią ir čempionišką “Leeds United”. Jis išdrįso įdiegti žiūrovams labiau priimtiną džentelmeniškesnį žaidimo stilių ir įsivėlė į konfliktus su vyresniais žaidėjais. 2009 m. virtuoziškai suvaidintas, kritikų palaimintas ir be futbolo žvaigždūnų apsiėjęs filmas neįtikėtinai sėkmingai gastroliavo per kino festivalius Toronte, Osle, Atėnuose, bet į komercinį repertuarą prasimušė tik Didžiojoje Britanijoje ir keliais išskirtiniais seansais JAV. Svarbiausių futbolo šalių sirgaliai jį pamatė tik iš DVD diskų arba televizorių.

Neblėstanti viltis su svajonių komanda

O kaipgi krepšinis draugauja su kinu, paklausite jūs? Padoraus filmo apie mūsų antrąją religiją taip pat kol kas nėra. 1994 m. Sandanso kino festivalio publikos simpatijų prizu apdovanotas dokumentinis filmas “Hoop Dreams” lietuviškų ekranų nepasiekė, nes jis buvo orientuotas į specifinę ir ribotą auditoriją. Tikra istorija apie dviejų juodaodžių čikagiečių neišsipildžiusias svajones ir perniek nuėjusias milžiniškas pastangas užaugti profesionalaus krepšinio žvaigždėmis tikriausiai nebūtų sudominusi net mūsų televizijos žiūrovų.

O lietuviško krepšinio reputaciją kine stengsis šlovinti Amerikos lietuvio Mariaus Markevičiaus sumanytas dokumentinis filmas “Kita svajonių komanda”, jautriai prisimenantis 1992 m. Barselonos olimpiadoje pirmą kartą Lietuvos trispalvę iškėlusią mūsų svajonių rinktinę. Joje nepamirštamų emocijų laikais žaidė ir bronzos medalius iškovojo Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Rimas Kurtinaitis, Artūras Karnišovas, kiti didvyriai. Nekantriai laukiamo filmo premjera numatoma šį rudenį ir tikriausiai šturmuos prestižinius kino festivalius. Žinant M.Markevičiaus reputaciją ir kitus nuveiktus darbus, galima rimtai svajoti, kad į “Kitą svajonių komandą” atkreips dėmesį 2011 m. Sandanso kino festivalis.