Drevernoje vyko miestelio jubiliejui skirta žvejų ir menų šventė, kurioje du savo filmus parodys lietuvių režisierė Dali Rust.

„Daugybę kartų sau sakiau, sąsiuviniuose didelėmis raidėmis rašiau: „Nieko daugiau nebeorganizuosiu.“ Bet vis sugebu kažkur įsivelti“, – pati save nebe pirmą kartą bara kino prodiuserė ir režisierė Dali Rust (Dalia Cibauskaitė).
Šįkart ji atsidūrė pamario miestelyje Drevernoje, kuris, kaip nemažai kitų pajūrio krašto gyvenviečių (Palanga, Kretinga, Gargždai), šįmet švenčia savo 760 metų jubiliejų.
„O prasidėjo viskas nuo to, kad viena mano pažįstama sumąstė iš miesto persikelti įspūdingesnėn vietovėn. Kai padėjau dairytis patalpų, man rekomendavo Dreverną. Nuvažiavau dvylika kilometrų palei Vilhelmo kanalą vingiuojančiu keliu ir susižavėjau erdve prie senojo uosto, į marias tekančiu Drevernos upeliu, kuris nuostabus ir žiemą, ir vasarą, ilgu molu su prišvartuotais laivais ir tykiomis šišioniškių kapinėmis ant kalnelio“, – pasakoja D.Rust.

Svarbu pradėti judėti

Šeštadienį Drevernoje rengiama žvejų ir menų šventė „Ant marių kraštelio“, kurioje dalyvauti Dalia prikalbino animatorių Ilją Bereznicką, su jaunaisiais piešėjais senajame uoste įrengsiantį improvizuotas animacijos dirbtuves. Klaipėdiškiai jaunuoliai savo jėgomis baigia sukti filmuką apie legendinį Drevernos milžiną, tad meistro patarimai jiems tikrai pravers.
Dalia įkalbėjo atvykti ir rašytoją Vidmantę Jasukaitytę, kuria žavisi kaip optimistiška asmenybe, neabejinga Lietuvos likimui. Ištraukas iš jos knygos skaitys dreverniškiai, o rašytoja už tai duos paskanauti savo firminio gėrimo, itin derančio prie pagrindinio pamario šventės patiekalo – žuvienės.
Laiveliu į šventę atkaks Bangpūtys su padėkos karšiais, Priekulės mėgėjų teatras rodys spektaklį „Barbora Radvilaitė“, šventės pabaigoje pelenais virs šiaudinė Drevernos milžino skulptūra.
Pati Dalia marių pakrantėje įkurs Prieplaukos kino teatrą, kuriame rodys du savo kurtus dokumentinius filmus – „Matrosovką“ ir „Zoną“. Pirmasis – apie gandrų mylėtoją Anatolijų iš Matrosovkos kaimo Kaliningrado srities pamaryje, kuris aplink savo namą sugebėjo iškelti dvidešimt aštuonis gandralizdžius. Antrasis – apie Juodkrantės kormoranų koloniją ir jos tyrinėtojus.
Dabar Dalia prisipažįsta palengva galvojanti apie filmą, skirtą šįmet pavasarį žuvusiam ornitologui, buvusiam Juodkrantės paukščių žiedavimo stoties vedėjui Vytautui Pareigiui, su kuriuo susipažino filmuodama „Zoną“. „Tai buvo toks šviesus žmogus… Bet blogi žmonės turbūt ir nedraugauja su paukščiais. Vytas žuvo eidamas stebėti savo kirų – nuslydo po netvirtu tvenkinio ledu. Jei bus lemta – idėja subręs, filmas atsiras. Svarbu pradėti judėti, tuomet prie tavo idėjos „prikepa“ kiti žmonės“, – įsitikinusi režisierė.

Lapės jaukinimas

Kitus savo filmus – „Nadieždą“ ir „Marinos namus“ Drevernoje ji rodė anksčiau. Džiaugiasi, kad jaunimas, kuris mažai bežino apie talentingą Tarkovskių šeimą („Marinos namų“ herojė – poeto Arsenijaus Tarkovskio duktė ir režisieriaus Andrejaus Tarkovskio sesuo Marina Tarkovskaja), po peržiūros susidomėjo šiais Rusijos menininkais. „Su Marina jau kalbėjome, kad reikėtų jiems parodyti A.Tarkovskio filmų. Norėjau pradėti nuo „Andrejaus Rubliovo“, bet ji pirmai pažinčiai su brolio palikimu rekomendavo „Ivano vaikystę“, – pasakoja iki šiol su savojo filmo heroje bendraujanti D.Rust.
Šiomis dienomis režisierė vieši Maskvoje, ten būtinai aplankys ir Marinos vasarnamį Pamaskvės Tarusoje. „Kai Marina paskambino ir paprašė atvažiuoti, iš balso supratau, kad ilgiau atidėlioti negalima, – teks ruoštis kelionėn. Ir tikrai ne vien tam, kad lysvėse pasikapstyčiau, nors Marina iš savo mamos perėmė išsamų gamtos pažinimą, pažįsta kiekvieną laukų žolytę ir paskambinusi visuomet pasakoja, kas jos sode pražydo, kokiais žiedais… Lysvių kapstyti, beje, ten einu su didžiuliu malonumu, nes Marina puikiai gamina valgį, o aš nesu tokia stipri kulinarė… Kai nuvažiuoju – kartu einame prie Okos upės, pasikalbam, vakare su Saša (Marinos vyru Aleksandru Gordonu) „padarome“ po penkiasdešimt. Filmavimo metu taip „apsišlifavome“, kad dabar ir aš jų namuose normaliai jaučiuosi, ir jie manęs nesibaido“, – tikina režisierė.
Ji tai vadina lapės jaukinimu pagal A.de Saint-Exupery „Mažąjį princą“: pirmiausia privalai prisijaukinti būsimo filmo herojų, tik tada gali leisti sau brautis į jo gyvenimą su kamera.