Ne vienas šios norvegų psichiatro knygos skaitytojas susigriebs, kad autorius rašo būtent apie jį. Leidykla “Tyto alba”, išleisdama “Nerimą”, taiko į kiekvieną iš mūsų. O “Veidas” pateikia šios knygos ištrauką.

NERIMAS_virselis

Sėdžiu piramidės viršūnėje. Rašau.

Bandau susivokti. Kas gi vis dėlto čia vyksta? Manau, vienas svarbiausių veiksnių – noras patikti. Turbūt viskas yra štai taip paprasta. Norime, kad kas nors mus įvertintų. Man atrodo, daugelį mano veiksmų lemia noras kam nors patikti. Nors esu suaugęs žmogus, aš vis dar viliuosi, kad tėvas įvertins daugumą mano laimėjimų. Svarstau: juokinga save vadinti nepriklausoma asmenybe, kai šitaip smarkiai priklausai nuo kitų. Man reikia meilės ir pagyrų, aš noriu, kad man kas nors globėjiškai priešintųsi. Mano galva, nepriklausomų asmenybių apskritai nėra. Gal autistai yra išimtis, nors kai gerai pamąstau, tuo visiškai netikiu. Baisiai įdomu, kaip nepriklausomų asmenybių mitas šitaip išplito.

Peržiūriu, ką parašiau. Apninka abejonės. Ar viskas taip paprasta? Nenustygstu vietoje. Nežinau kodėl. Galbūt tai buvimo tuo, kas esu, šalutinis poveikis? Turėčiau būti patenkintas. Ką tik “Nilo” rekreacijos centre mano kūną aliejais įtrynė stiprios moters rankos. Tikriausiai kalta piramidė. Negera ši piramidė. Tai ne žmogaus galimybių išaukštinimas kaip Cheopso piramidė, į kurios viršūnę sifiliu apkrėstas 1849-ųjų gruodį įkopė Gustave’as Flaubert’as. Aš nekopiau. Pakilau liftu. Ir sėdžiu Cheopso piramidės kopijos viršūnėje. Esu Las Vegase. Į kazino viešbutį “Luxor” įeiti galima tiesiai pro didžiulę angą – Sfinkso tarpkojį. Taksi stotelė kaip tik ten, kur turėtų būti dauginimosi organai. Taip ir nenustatau mitinio gyvūno lyties.

Viešbutyje man nepatinka. Tačiau pati mintis čia apsilankyti puiki. Įdomu, kad knygos apie šiuolaikinio žmogaus nerimą ir ramybę įvadą rašau būtent čia, įsitraukęs į veiksmų chaosą. Atvykau čia lošti ir aprašyti lošimo. Už bilietą sumokėjo tie, kurie nori, kad aprašyčiau lošėjo psichologiją. Pasiėmiau dolerių, Dostojevskio “Lošėją” ir lengvabūdišką Hamsuno novelę “Lošimo istorija”. Vis dėlto dabar aprašinėju visai ką kita, nes esu užvaldytas ne lošimo, o nerimasties. Šią akimirką beribis nerimas man daug svarbesnis už konkrečią, ir dėl to patrauklią, ruletės įtampą.

Man patinka čia būti, nes Las Vegasas – kraštutinumų pavyzdys. Čia diena maišosi su naktimi – rytinė ruletė prieš kukurūzų dribsnių dubenėlį pusryčiams, jei tik pageidauji. Čia žmogus kviečiamas linksmintis, iki neteks sąmonės, dvidešimt keturias valandas per parą. Jei turi bent ketvirčio dolerio monetą, esi nuoširdžiai laukiamas. Lošimas leidžia Las Vegasui tapti greičiausiai augančiu miestu.

Paprastai geba orientuotis manęs neklaidina. Las Vegase jau esu buvęs, bet pasiklystu čia nuolat. Ir viduje, ir lauke. Lauke sutrinku, nes neono reklamos net ir vidudienį užgožia kepinančią saulę. Pasiklystu ir viduje, kazino salėse, kur tyčia norima dezorientuoti žmogų. Lošėjas turi pasiklysti ne tik laike, bet ir erdvėje. Architektūra irgi sąmoningai suprojektuota, kad pasiklysčiau. Labirintas po labirinto. Jokių langų, jokios natūralios šviesos – vos kelios iškabos, rodančios, kur tualetas, liftas ar registracija. Jokių kėdžių pavargusiam. Žmogus sutrikęs, tačiau jis gali susirasti tvirtą ramstį – lošimo stalą ir lošimo automatą, visad aplošiantį žmogų.

Man patinka būti čia; sėdžiu kvailos piramidės – reikšmingos metaforos – viršūnėje. Reikšmė tikriausiai pernelyg aiški. Las Vegasas – realizacijos ir kitimo kraštutinumas. Triukšmas, šviesa, grūstis, informacija ir melodramiški dolerio likimai. Akimirkos utopija. Netoliese kitas kraštutinumas – dykuma. Tai amžinybės utopija. Žiūrint iš lėktuvo atrodo, kad Highway 91 ir šalikelės rėmina dykumą. Dykumos tuštuma ir atvirybė įrėminta dar labiau išryškėja. Man patinka dykuma. Keletą dykumiškų parų vienas praleidau Mirties slėnyje. Man patinka fizinis dykumos išgyvenimas. Dykuma graži. Man patinka dykumos iššūkis. Ji meta iššūkį mano vienatvei. Man patinka dykuma – ten ištrinta bereikšmybė. Man patinka jos metafora. Las Vegasas – perpildyta pilnuma. Dykuma – tuštis. Reikšmė tikriausiai pernelyg aiški.

Čia, Las Vegase, – zvimbesys ir įtampa, o netoliese dykumoje – skaidruma. Vien tik išdžiūvusios druskės, barškuolės ir kojotai. Šiandien iš Mirties slėnio keliaudamas čionai, pakeliui mačiau nustipusį kojotą. Kaip savo kelionių pasakojime “Amerika” rašo Jeanas Baudrillard’as: “Dykuma ir Las Vegasas patvirtina vienas kitą. Vieno neįmanoma suvokti be kito.”
Apie tokius ir panašius skirtumus aš ir rašau šitoje knygoje. Perpildymas ir tuštuma lemia bei tvirtina vienas kitą. Būti šiuolaikiniu žmogumi – gyventi vejamam informacijos ir ryšių. O čia slypi rizika prarasti ryšį su pačiu savimi.

Fundamentalus mūsų prieštaravimas yra laisvės ir prieraišumo poreikis. Įtemptai gyventi įdomu. Bet ir rizikinga. Man, psichiatrui, modernioji kultūra veriasi ir dažnai susiduriant su pažeidžiamumu.

Laviruojant tarp prieštarų, kyla prieštaringi jausmai ir nerimas. Šioje knygoje kalbėsiu apie šiuolaikinį žmogų, kuriam nerimas yra pagrindas po kojomis. Rašydamas apie nerimą, remsiuosi tuo, kaip jam atsiduodama psichoterapinio dialogo metu. Kaip jis iškyla ir kokie būna paciento ir mano santykiai per mūsų susitikimus.
Rašau, kad nenustygstu vietoje. Šiuolaikinį nerimą, arba nenustygimą vietoje, galima suvokti siejant jį su laiko sąvoka. Žmogus turi per mažai laiko. Iki rytojaus reikia dar daug ką nuveikti, juk esi mirtingas. Kiekviena ciferblatu pasislinkusi sekundė yra tarsi įspėjimas apie besiartinančią mirtį. Aš, kaip ir kiti, labai neturiu laiko. Nenustygstu vietoje, neturiu laiko ilsėtis. Bet tai nėra taip blogai. Galbūt tuo net mėgaujuosi, nes intensyvumas per klaidą gali supanašėti su buvimu. Greitis – svaigalas.

Slegiamai neturiu laiko, tačiau tas laiko trūkumas geras. Jaučiuosi privilegijuotas. Lyginu save su kai kuriais savo pacientais – jie turi slegiamai daug laiko, tačiau tai – blogo laiko kiekis. D. sako, kad raudonas šviesoforo signalas – geriausias jo draugas, padedantis sunaudoti blogo laiko perteklių.

Šioje knygoje akcentuoju ne tuos nerimus, kurie kyla iš baimės kur nors pavėluoti. Aš susitelkiau į vidinį žmogaus nerimą. Mūsų šiuolaikinė visuomenė gerai išanalizuota ir aprašyta. Jokio žodžių trūkumo. Daugelis šių žodžių – puikiausios analitinės sąvokos: daugiareikšmiškumas, daugkartinumas, decentralizuotumas, nepastovumas, kintamumas, fragmentiškumas, fraktališkumas, nelinijiniškumas ir kitos. Visos jos vienakryptės. Karlo Marxo frazė “visi nejudantys dalykai pavirs oru” reikalauja papildymo. Randu vieną tikslią šiuolaikinės diagnostikos sąvoką – kompleksiškumas. Guodžianti sąvoka. Ji aiškina suskilimą, kartu nurodydama ir tai, kad beprotybė taip pat turi sistemą.

Modernioji kultūra istoriškai ypatinga. Tai kultūra, savo idealus ir kolektyvinius įvaizdžius imanti iš nesamybės – iš ateities. Modernumo esmė – laužyti tradicijas, jas pakeičiant kitimu bei komercija. Dabartis nėra vieta, skirta apsistoti. Taigi nerimas – kultūrinė prielaida, ne vien atsitiktinumas. Jis turi ir pagrindinį, ir šalutinį poveikį. Mes tikime raida, taigi logiška, kad nebrandi jaunystė yra tas gyvenimo tarpsnis, kurį mitologizuojame. Jaunatviškumas vitališkas. Jaunatviškumas mums tampa vieningumo kultūros pakaitalu.

Prie žodžio “modernus” pridėję priešdėlį “post” (postmodernus), į savo gyvenimą įtraukiame reliatyvumą. Reliatyvumas – abejojimas tiesa ir kabučių lyg triušių begalinis veisimasis. Per didelis reikšmingumas atitrūksta nuo teisybės. Per didelis reikšmingumas vadinamas svarba.

Visa tai turi etinių padarinių. Vyraujant reliatyvizmui, autoritariniai sumanymai praranda teisėtumą, ir galia pakliūva į pavojų. Galios kritika – ne tik drąsaus žmogaus veiksmai, bet ir elgsena. Elgsena, kylanti iš pačių įvairiausių interpretavimo būdų. Kai kurios interpretacijos praturtina, kitos yra išsigimusios – Susan Sontag tai vadina interpretacijos tironija. Iškyla rizika, kad viskas neteks svarbos. Ar iškęs, pavyzdžiui, geras žmogus mūsų įvairiausias psichologines interpretacijas, jei gėris bus verčiamas vidutinybe, įtarinėjamas, veliamas į slaptas operacijas ir atgailavimus: “O kuo vis dėlto buvo bloga Motina Teresė?”

Galia demaskuojama. Kartu ir užmaskuojama. Modernioje kultūroje ir individas, ir visa masė susiduria su nemenka apžvalgos problema. Nesant pastovumo, sunkiau orientuotis – kaip ir “Luxor” lošimo salėje. Kas ta galia, kai ji užmaskuota? Las Vegasas mane traukia tuo, kad jis – viena sąžiningiausių pasaulio vietų: kai esi lošimo salėje, tau nekyla jokių abejonių, kad vienintelė galia čia – rinka…

Iš norvegų kalbos vertė Aušra Bagočiūnaitė

Apie autorių

Finnas Skårderudas – garsus norvegų psichiatras, kultūrologas, kino kritikas, devynių knygų autorius. Garsiausia jo studija “Nerimas. Kelionės po modernųjį Aš” išversta į daugelį kalbų.

Regisi, kad nerimas yra tapęs pamatine daugelio mūsų sielos būsena: nerimaujame dėl ateities, dėl vaikų ir artimųjų, dėl savęs – kad esame ne tokie, kokius mus nori matyti, kad kažko nesugebame ar nepateisiname kieno nors vilčių. Viską apimantis nerimas, anot F.Skårderudo, gali būti skirstomas į kūno, proto, dvasios, tarpusavio nerimo rūšis. Nuolatinis noras būti pripažintiems, meniškasis narcisizmas, protingo vaiko nerimas, gėdos ir baimės analizė, nemiegantieji nerimautojai ir daugybė kitų nerimo bei nerimaujančiųjų aspektų šioje knygoje įvardijama pasitelkiant teorinę kalbą ir mokslines įžvalgas. Tačiau drauge – tai ir romanisto plunksnos verti siužetai apie Kafką, Strindbergą, Giacometti, pacientų istorijos susipina su Rilke’s, Freudo, Julios Kristevos ar Susan Sontag mintimis.

“Nerimas. Kelionės po modernųjį Aš” – tai kolektyvinė visuomenės ir kiekvieno mūsų sielos studija, paremta ir autoritetais, ir autoriaus pacientų išgyvenimais. Tai studija, padedanti pažvelgti į pačias nerimo gelmes, kad iš jų išnirtume saugesni ir ramesni.