Naujasis Europos Sąjungos fiskalinės drausmės paktas vertinamas prieštaringai. Vienoje stovykloje – entuziastai, dėl jo pasiryžę perrašyti savo šalių konstitucijas. Kitoje – manantieji, kad koreguoti reikia pačią sutartį.

Airijos premjeras Enda Kenny kovo pradžioje drauge su kitais ES lyderiais pasirašė naująją Europos Sąjungos fiskalinės drausmės sutartį, bet tuoj pat pareiškė, kad ratifikuos ją tik gavęs piliečių pritarimą referendume, mat Airijos konstitucijoje nurodyta, kad tokį dokumentą ratifikuoti galima tik atsiklausus visuomenės nuomonės.
Savo valstybės konstituciją virš sutarties iškelia ir kandidatas į Prancūzijos prezidentus, Socialistų partijos lyderis Francois Hollande’as, kuris šiuo metu sociologinėse apklausose keliais procentais pirmauja prieš Nicolas Sarkozy. Jis išgąsdino kitus ES lyderius pareikšdamas, kad jei kitą mėnesį bus išrinktas naujuoju Prancūzijos prezidentu, reikalaus persvarstyti Europos fiskalinės drausmės sutartį, nes joje esama nuostatų, prieštaraujančių nacionaliniams valstybių interesams.
Lietuvoje, priešingai, dvelkia visai kitokie vėjai. Buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Egidijus Kūris, jei ir kvestionuoja, tai tik LR Konstitucijos atitiktį naujajai prezidentės Dalios Grybauskaitės pasirašytai sutarčiai. „Mano manymu, reikėtų iš esmės peržiūrėti grupę Lietuvos Konstitucijos straipsnių – visų pirma straipsnius, susijusius su biudžeto sudarymo procesu ir mokesčių nustatymu“, – teigia teisės ekspertas.
E.Kūris siūlo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad šis įvertintų sutarties atitiktį Konstitucijai ir nurodytų, kuriuos būtent pagrindinio šalies įstatymo straipsnius reikėtų keisti, ir, beje, kuo greičiau, nes Konstitucijos keitimas paprastai trunka gana ilgai, todėl Lietuvai grėstų pavojus, jog nebus spėta iki 2013 m. sausio 1-osios, kai fiskalinės drausmės sutartis turėtų įsigalioti visose ją pasirašiusiose ES šalyse.

Pakaks konstitucinio įstatymo
Vis dėlto daugelyje sutartį pasirašiusių šalių, greičiausiai ir Lietuvoje, bus surastas aukso vidurys, ir nei konstitucijų, nei pačios sutarties keisti neprireiks.
Finansų ministrės Ingridos Šimonytės nuomone, visai nebūtina keisti šalies Konstitucijos ir joje išplėstai aiškinti visų naujosios sutarties nuostatų, susijusių, tarkime, su struktūriniu deficitu. Tam, ministrės nuomone, puikiai pasitarnautų konstitucinis įstatymas. „Galbūt konstituciniu įstatymu galėtų tapti ir atitinkamai pakeistas Fiskalinės drausmės įstatymas“, – svarsto ministrė, nors pabrėžia, kad detales dar reikia aptarti su teisininkais ir Konstitucijos specialistais.
Jos nuomonei iš esmės pritaria ir parlamentaras Kęstutis Glaveckas. Jis įsitikinęs, kad nereikia ieškoti prieštaravimų Konstitucijai ten, kur jų nėra, ir nėra jokio reikalo keisti Konstitucijos, kai pakanka naujas nuostatas įtvirtinančio konstitucinio įstatymo.
Beje, atsakydamas manantiesiems, kad paktas neleistinai kišasi į valstybių vidaus reikalus, K.Glaveckas lygina naująją fiskalinės drausmės sutartį su tarptautiniu valiutų valdymu, kurio tikslas – pristabdyti vyriausybes, kad šios neprispausdintų pinigų. „Juk ir šiuo atveju atsirastų teigiančių, kad kišimasis į Vyriausybės sprendimus prieštarauja konstitucinėms nuostatoms. Tokių politikų, kurių žanras – nuolat ieškoti Konstitucijos pažeidimų, visuomet atsiras, ir tegu jie tame žanre pasilieka“, – šmaikštauja K.Glaveckas.
Jo įsitikinimu, naujosios fiskalinės drausmės sutarties nuostatos Konstitucijai neprieštarauja jau vien todėl, kad mūsų Konstitucijos 135-ajame straipsnyje aiškiai parašyta, jog Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei laisves, prisideda prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo.
“Piliečių gerovės reikalai ir yra tai, ką numato naujoji sutartis. Juk visi sutinka, kad drausmės reikia ir kad skolinimosi pažabojimas būtinas norint Europai išsikapstyti iš krizės”, – akcentuoja parlamentaras.

Europos valstybėms reikia prievaizdo
Kitas daug diskusijų keliantis aspektas yra pats Sutarties turinys. Priminsime, kad ši sutartis numato, jog valstybių užsienio skola negali viršyti 60 proc. BVP, biudžeto deficitas negali būti didesnis nei 0,5 proc. BVP, nebent užsienio skola yra tokia maža, kad galima toleruoti ir kiek didesnę – 1 proc. deficito ribą. Viršijus šią ribą arba Vyriausybei patvirtinus biudžetą, kuriuo nesiekiama mažinti biudžeto deficito, sutartis leidžia Europos Komisijai sudaryti veiksmų planą, kaip restruktūrizuoti viešąsias išlaidas ir kiek tam skiriama laiko. Na, o jei tų kiekvienai šaliai individualiai skirtų nurodymų nepaisoma, šalis stoja prieš ES Teisingumo Teismą ir gali tikėtis iki 0,1 proc. BVP siekiančios piniginės baudos, kurią nedelsiant teks pervesti į ES „katilą“.
Naujosios sutarties tikslas – pagaliau įveikti skolų krizę. Vokietijos kanclerės Angelos Merkel kitiems ES lyderiams įpiršta nuomone, jei to padaryti niekaip nepavyksta gražiuoju, tada reikia rimto prievaizdo, kuriuo ir turės tapti naujasis susitarimas.
Tačiau kaip ši nuostata, jog nuo šiol gyvenama nebe į skolą, t.y., valstybių biudžetai turės būti jei ne pertekliniai, tai bent jau subalansuoti, paveiks tokių nedidelių, nedaug eksportuojančių šalių kaip Lietuva ekonomiką?
Prezidentės Dalios Grybauskaitės vertinimu, Lietuvai ši sutartis ypatingo poveikio neturės, nes mūsų šalis esą ir taip vykdo griežtą taupymo politiką. Tą patį tvirtina ir finansų ministrė I.Šimonytė, kurios nuomone, grėsmės, kad gyventi skolon nebegalėsianti Lietuva taps nekonkurencingu Europos užribiu, nėra.
Premjeras Andrius Kubilius irgi skelbia, kad fiskalinė drausmė Lietuvai – jokia naujovė ir viliasi, kad Lietuvoje netrukus prasidėsianti sutarties ratifikavimo procedūra visuomenei leis suvokti, kad išlaidavimo laikai nebegali grįžti, o Sutartis garantuos, kad šios nuostatos nepakeistų netgi valdančiosios koalicijos pasikeitimas.

Ne išlaidauti, o investuoti
“Šioks toks skolinamasis vis tiek bus, tai neišvengiama. Svarbu, kam tie pasiskolinti pinigai bus panaudojami. Sutartis turėtų paskatinti valstybes orientuotis į gamybos, eksporto skatinimą, o ne į finansinių instrumentų kūrimą. Žinoma, pastarųjų irgi reikia, bet iš esmės jie tik prisideda prie burbulų pūtimo, o paskui tuos po visą Europą išsimėčiusius burbulus labai sunku išrankioti”, – teigia K.Glaveckas.
Beje, panašios nuomonės laikosi ir verslo atstovai – jų tvirtinimu, poveikis šalies ekonomikai priklausys nuo to, kokiomis priemonėmis Vyriausybė imsis įgyvendinti naujosios Sutarties nuostatas. Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas viliasi, kad valdžia susiprotės bent jau šį kartą neiti tradiciniu keliu ir netaupyti apkarpant atlyginimus ar padidinant mokesčius, o ryšis seniai būtinoms reformoms, padėsiančioms atsikratyti nereikalingų, beprasmių išlaidų.
“Pinigai kartais tiesiog deginami – jie švaistomi įvairioms niekam nereikalingoms programoms, trumpalaikių darbo vietų kūrimui, nors iš tiesų visa tai tik skatina ilgalaikes išlaidas”, – pritaria ir K.Glaveckas.
Panašių vilčių turi ir kitų Sutartį pasirašiusių šalių politikai bei ekonomistai. Tikimasi, kad Europos fiskalinę politiką pavyks pakreipti kita linkme – nuo skolinimosi tam, kad būtų ką švaistyti, pereiti prie skolinimosi tam, kad būtų ką investuoti į šalies ekonomikos augimą.
Dėl to daugelyje šalių, pradedant Nyderlandais ar Danija, baigiant Vokietija ir Prancūzija, šiuo metu vyksta diskusijos, kaip bus gyvenama nuo kitų metų ir kaip rasti tinkamiausią balansą tarp diržų veržimosi ir ekonomikos augimo skatinimo. Tai palengvinti turėtų vadinamasis Europos semestras – strategija, dėl kurios buvo sutarta tą pačią dieną, kai buvo pasirašyta ES fiskalinės drausmės sutartis.
Tai kas pusmetį atnaujinama ES ekonomikos augimo strategija, kitaip tariant, valstybės kas pusmetį tarsis, kaip sekantį pusmetį didinti ekonomikos augimą ir kurti naujas darbo vietas. Be to, ES šalys sutarė, kad iki kiekvienų metų balandžio parengs savo veiksmų programas, ir nurodys, kokias reformas ketina įgyvendinti. Europos Komisija savo ruožtu iki birželio įvertins šias programas ir vėliausiai liepą pateiks savo rekomendacijas, ką papildomai turi nuveikti šalys narės.