Fizinių asmenų bankroto įstatymas visų pirma reikalingas dėl pusiausvyros atstatymo ir nelygiavertės konkurencijos sąlygų tarp rinkos dalyvių eliminavimo. Juk dabar fiziniai asmenys neturi jokių alternatyvių galimybių įveikti susidariusios sunkios finansinės situacijos ir yra pasmerkti skolos naštą nešti visą likusį gyvenimą ir dar palikti savo “palikimą” ateinančiom kartom. Fiziniam asmeniui yra užkertamas kelias grįžti į pirminę padėtį, atimama galimybė atkurti mokumą. Tokia situacija suponuoja abejones ir dėl tinkamo asmenų lygybės prieš įstatymą principo įgyvendinimo, nes Konstitucija neišskiria asmenų grupių. Visi asmenys prieš įstatymą yra lygūs – tiek fiziniai, tiek juridiniai.

Šio įstatymo nauda abipusė: kreditoriui tai galimybė susigrąžinti bent dalį skolos, o fiziniam asmeniui – viską pradėti iš naujo ir išbristi iš skolų liūno.

Bankų pasipriešinimas šiai naujovei suprantamas, nes pagrindinis jų uždarbis yra iš palūkanų. Iškėlus bankroto bylą, tikėtina, kad likusių palūkanų reiks atsisakyti ir pasitenkinti tik pagrindinės skolos susigrąžinimu.

Tačiau nereikia suabsoliutinti fizinių asmenų teisių kitų rinkos dalyvių atžvilgiu. Jie yra silpnesnioji šalis, bet kartu ir šalis, kuri turi prisiimti atitinkamo laipsnio riziką. Todėl įstatyme numatyti saugikliai turi būti abipusiai – naudingi tiek kreditoriui, tiek ir skolininkui.

Be to, svarbu suvokti, kad vieną kartą subankrutavęs žmogus savo kredito istoriją susigadins visam likusiam gyvenimui, vėliau jam pasiskolinti bus labai sunku.”