Valerio Chaconas ir Xenia Chacon koncerte „Misa Flamenca“. Pažaislio muzikos festivalio org. archyvo nuotr./kamane.lt

Misa Flamenca lietuviškai – flamenko mišios. Regis, du nesuderinami dalykai: mišios – krikščionių liturginės apeigos, o flamenkas – ugningas Pietų Ispanijos muzikos ir šokio žanras.

Justina Paltanavičiūtė, kamane.lt

Tačiau vienas dalykas šias skirtybes jungia – tai dvasingumas. Mišiose žmogus komunikuoja su Dievu, dažniausiai tą daryti padeda ir muzika. Flamenkas – taip pat tam tikra dvasinė būsena, išeinanti už fizinio suvokimo ribų (bent jau taip teigia šios tradicijos puoselėtojai). Tai tarsi ritualas, išreiškiantis skausmą, dažniausiai dėl seniai prarastų namų, o dainavimo stilius primena raudą, tad kartais jis tampa tarsi tam tikra malda. Ir nors nesiejamas su religija, yra glaudžiai susijęs su klajokliškomis etninėmis grupėmis: tai labai paslaptingas žanras, iki šiol niekam nepavyko išsiaiškinti, kaip, kada ir kur tiksliai jis atsirado.

Pats žodis „flamenkas“ kildinamas iš esperanto kalbos žodžio „flamo“, reiškiančio liepsną

Nors ir įsitvirtinęs Ispanijoje, konkrečiau – Andalūzijoje, flamenkas nėra ispanų folkloras. Jis atsirado įvairių skirtingų kultūrų – ispanų, čigonų, žydų, arabų ir dar nežinia ko – sąveikoje. Kai kurie seniai buvo išvaryti iš savo tėvynių. O pats žodis „flamenkas“ kildinamas iš esperanto kalbos žodžio „flamo“, reiškiančio liepsną. Tad veikiausiai flamenkas gimė Andalūzijos kalnuose prie laužo, o jo meninė išraiška siejasi ne tik su tikrąja ugnimi, bet ir tuo, kas dega (arba skauda) žmogaus viduje.

Tad kaip gali jungtis klajokliškasis flamenkas ir aiškias tradicijas turinčios krikščioniškos apeigos? Postmodernistinėje visuomenėje jungiama ir tai, kas nesuderinama. Išties flamenko mišių žanras egzistuoja – vienas žinomiausių jo kūrėjų yra ispanų gitaristas ir kompozitorius Paco Peña. Tačiau šis straipsnis ne apie tai, o apie vieną iš Pažaislio muzikos festivalio koncertų, kuris buvo pavadintas „Misa Flamenca“. Klausytojus į Lietuvos liaudies buities muziejų jis kvietė saulėtą liepos 16-osios vakarą. Intrigavo daug kuo. Visų pirma, pačiu pavadinimu, antra, erdve (vyko Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje), trečia, keistomis atlikėjų pavardėmis: Valerio Chaconas (gitara, Ispanija), El Marito (gitara, Ispanija), Xenia Chacon (perkusija, Ispanija). Tiesa, išvydome tik du. Kur dingo El Marito, publikai sužinoti neteko. O pasirodžiusieji kėlė įtarimą būsiantys netikri ispanai, labiau rusai.

Tą išdavė vardai, o pavardės – nežinia, ar tikros, ar sugalvotos pagal ispanišką šokį „čakona“. Mat internete apie šiuos, kaip skelbta, virtuozus nelabai ką galima rasti. O ir išvaizda bei butaforiniai kostiumai nepasirodė autentiški, juolab tarp muzikinių kūrinių atlikėjai prakalbo rusiškai. Kadangi mokėti rusų kalbos prievolės nebėra seniai, iš aplinkinių teko girdėti, kad tai buvusi poezija – kažkas apie Federico Garcia Lorca ar jo kūrybos ištraukos. Kaip jis siejasi su flamenku (išskyrus faktą, kad gimė Granadoje) ar mišiomis (nes gyveno itin bohemiškai), liko neaišku. Na, nebent tokia sintezė turėjo būti labai dvasinga pati savaime.

Flamenkas – specifinis žanras, kuriame gausu polifonijos

Teko suabejoti ir atlikėjų virtuoziškumu. Juk flamenkas – specifinis žanras, kuriame gausu polifonijos. Susideda jis iš gitaros garsų, šokio ir sudėtingos ritmikos, atliekamos dažniausiai natūraliais „instrumentais“ – delnais ir batelių kulnais. Tačiau Xenia Chacon prie ispaniškų motyvų bandė priderinti varpelius ar lietaus lazdą. Tiesa, buvo bandymų ir ploti delnais bei stuksenti kulniukais, tačiau jos perkusija buvo pernelyg silpna, dažnai net aritmiška. Juolab kad ir ritminiai dariniai buvo nesudėtingi, labiau ne asimetriškai flamenkiški, o paprastesni, artimesni klasikinei muzikai. Valerio Chaconas labiau priminė klasikinės muzikos tradicijos puoselėtoją, nei aistringą flamenko gitaristą.

Nuo pastarojo jį skyrė dar ir gana ribotos techninės galimybės. Kitaip tariant, buvo gana akivaizdu, kad atlikėjai flamenko tradicijos savo kraujyje neturi. Vokalo ir šokio, kurie yra neatsiejami flamenko elementai, čia, žinoma, nebuvo. Itin daug abejonių kėlė ir repertuaro pasirinkimas – buvo atlikta daug popso, nuspalvinto ispaniškomis intonacijomis: Franko Sinatros, „Eagles“ dainos, populiarusis nežinomo autoriaus Romansas ir kiti. Daug ką gali išgirsti įsijungęs kokį nors „Guitar chill out“ kanalą internete – melodijos pažįstamos, kitaip tariant, gerokai „nugrotos“. Na, bent jau būtume išgirdę kokį žymųjį I. Albenizo „Asturias“ – nors ir ne tikrasis flamenkas, bet vis autentiškiau.

Vis dėlto, nors atlikėjai rusai, koncertas pavadinimu „Misa Flamenca“ buvo išties ispaniškas, tik nelabai flamenkiškas ir gana mėgėjiško lygio. Kokių nors aiškesnių sąsajų su religija, giliu dvasiniu pasauliu ar pačia flamenko esme nebuvo pastebėta. Tikriausiai žodis „mišios“ pavadinime atsirado todėl, kad buvo skaitoma poezija.

Koncertui parinkta erdvė – kaimiško interjero Švč. Mergelės Marijos bažnytėlė – nelabai organiškai derėjo su muzika

Jei koncertas būtų pavadintas kaip nors kitaip, tarkime „Ispaniški motyvai bažnyčioje“, galbūt ir lūkesčiai būtų buvę kitokie, tuomet ir eitumei (arba ne) klausytis ispaniškų motyvų, o ne flamenko ar flamenko mišių. Nei mišių, nei flamenko čia nebuvo. Tiesą sakant, net koncertui parinkta erdvė – kaimiško interjero Švč. Mergelės Marijos bažnytėlė – nelabai organiškai derėjo su muzika.

Ir dar vienas dalykas. Tikriausiai nieko naujo, bet pilnutėlė bažnyčia po koncerto ošė, kaip visuomet plojo atsistojusi, o sulaukusi bisų, kuriuos atlikėjai grojo ne vieną ir nelabai smarkiai prašyti, besigrūsdama veržėsi lauk. Nesuprasi, ar Kauno publika tokia neišranki, ar tiesiog neišprususi?

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. liepos 25 d.