Pinigai
Fondų melžėjai Seime visai suįžūlėjo
Seimo narių įkurtos viešosios įstaigos ministerijų užsakomus darbus atlieka 60 kartų brangiau, nei tai padaro privačios įmonės.
Tikriausiai daugelis pastebėjo, kad nuosekliausi Lietuvą ties bankroto riba pastačiusio premjero Gedimino Kirkilo rėmėjai buvo kai kurie VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto veikėjai. Manote, iš idėjinių įsitikinimų? Klystate! Tiesiog 2007-ųjų pabaigoje G.Kirkilo Vyriausybė paskyrė savo bičiulio Raimundo Lopatos vadovaujamam institutui 3 mln. Lt iš programos “Lietuvos pasirengimas pirmininkauti Europos Sąjungoje”. Pinigus reikėjo panaudoti per keturis mėnesius. Tai ir buvo padaryta, o dalis dėstytojų, “Veido” turimomis žiniomis, tuos keturis mėnesius gavo kone keturgubai didesnį užmokestį. Žinoma, ne visi, o tie, kurie laikyti savais. Taip nepopuliarumo viršūnę pasiekęs premjeras įgijo jį remiančių balsų chorą, o dalis gerbtinų politologų buvo “parišti” pinigais.
Tais pačiais G.Kirkilo laikais Užsienio reikalų ministerijos Paramos demokratijai departamentui, skirsčiusiam pinigus įvairioms Lietuvos rytinių kaimynių “demokratizavimo” programoms, vadovavo toks liūdnai pagarsėjusio Albino Januškos bendražygis Renatas Juška. O jo žmona Alina kaip tyčia tuo pat metu buvo Europos humanitarinio universiteto, kuriam teko didžioji dalis Baltarusijos “demokratizavimui” skirtų lėšų, vykdomoji diektorė. Atsitiktinumas, žinoma, bet įdomu – vyras ministerijoje skirsto pinigus, o žmona, dirbanti viešojoje įstaigoje, vadovauja tų pinigų panaudojimui.
O štai skandalas pernai dėl R.Juškos skirstytų pinigų Afganistano paramai kilo, reikia manyti, neatsitiktinai. Seimo Audito komitetas net triukšmingą tyrimą buvo pradėjęs, bet greitai viskas nuščiuvo, o pats R.Juška sėkmingai išvažiavo ambasadoriauti į Vengriją.
“Veidas” dar tuomet, kai kilo skandalas dėl pinigų Afganistanui, kėlė klausimą: kas patikrins visokias viešąsias įstaigas, tyrimų centrus, forumus ir institutus, kurie labai sėkmingai įsisavina ministerijų pagal neva konkursus skirstomas lėšas? Žinoma, jokio patikrinimo nebuvo atlikta. Ir kam, jei per viešąsias įstaigas iš įvairių fondų melžiami ministerijų ar savivaldybių valdomi pinigai nusėda “reikalingų” žmonių artimųjų kišenėse?
Koks Seimo narys, tokie ir pinigai
Jei ne skandalas dėl Seimo nario Lino Karaliaus atostogų Tailande darbo metu, taip ir nebūtume sužinoję, kad Seimo nario motinos, sugyventinės ir šios brolio viešosios įstaigos įvairiems projektams per kelerius metus gavo daugiau nei 51 tūkst. Lt. Paskutiniam projektui skirti 20 tūkst. Lt iš Sveikatos apsaugos ministerijos lėšų buvo (žinoma, visiškai atsitiktinai) pervesti likus kelioms dienoms iki L.Karaliaus ir jo draugės kelionės į Tailandą.
Žinia, apie šiuos L.Karaliaus artimųjų vykdytus projektus galima pasakyti taip: koks Seimo narys, tokie ir pinigai – menki. Tą patį – koks Seimo narys, tokie ir pinigai, galima pasakyti ir apie Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narį, Vilniaus konservatorių lyderį, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos prezidiumo narį, Demokratinės politikos instituto steigėjų tarybos narį ir ilgametį vadovą Mantą Adomėną. Vien titulų sąrašas rodo, kad toliau kalba bus apie milijonus.
Prieš porą savaičių M.Adomėnas ir Demokratinės politikos institutas (DPI) pristatė jų sudarytą universitetų reitingą. Tiek per pristatymą, tiek vėlesniuose spaudos pranešimuose buvo pabrėžiama, kad Seimo narys dr. M.Adomėnas – “Lietuvos aukštųjų mokyklų reitingavimo sistemos iniciatorius”. O sudarė reitingą DPI kartu su tyrimų internetu kompanija “Macroscope”. Jokios kitos iniciatorių pavardės ar rengėjų pavadinimai nefigūravo. Įsidėmėkite, tai svarbu.
Ne todėl, kad savaitraštis “Veidas” Lietuvos aukštųjų mokyklų reitingus sudaro ir skelbia jau 13 metų, o M.Adomėnas ir DPI – tik trejus metus. Ne todėl, kad viena reitingavimo sistemos, kurią naudojo M.Adomėnas ir DPI, autorių – “Veido” žurnalistė Jonė Kučinskaitė. Ne todėl, kad M.Adomėnas, kadaise pasisiūlęs bendradarbiauti su “Veidu” rengiant universitetų reitingus, prieš 2008-ųjų Seimo rinkimus perskaitęs mūsų savaitraštyje kažką, kas jam nepatiko, trenkė durimis ir nutarė pats sudarinėti reitingus. Dėl Dievo meilės! Tegu tik daro – sveika konkurencja dar niekam nepakenkė, juolab kad DPI parengtas produktas kol kas atvirai silpnokas. Vien todel, kad neapima privačių aukštųjų mokyklų.
Per metus – po milijoną litų
Svarbiausia šioje istorijoje – kas ir kiek už tą universitetų reitingų kūrimą Demokratinės politikos institutui moka, tai yra pinigai.
Atskleisime nedidelę komercinę paslaptį: savaitraščio “Veidas” leidyba per metus kainuoja maždaug vieną milijoną litų. Už tuos pinigus mūsų skaitytojai gauna 52 savaitraščio numerius, keturis storus teminius priedus ir 12 reitingų. Tarp jų ir atskirus aukštųjų mokyklų, kolegijų, gimnazijų reitingus.
Dabar laikykitės – M.Adomėno įsteigtas Demokratinės politikos institutas tęstiniam projektui “Lietuvos aukštųjų mokyklų ir aukštojo mokslo studijų krypčių reitingavimo sistemos sukūrimas ir įdiegimas” vykdyti iš Švietimo ir mokslo ministerijos gavo pustrečio milijono litų! Kadangi projekto trukmė – pustrečių metų, išeina, kad per metus M.Adomėno įkurtas DPI, turintis viešosios įstaigos statusą, už universtitetų reitingų sudarymą gaus po milijoną litų. Vaizdžiau sakant – 60 (šešiasdešimt!) kartų daugiau, nei tokį reitingą parengti kainuoja “Veidui”.
Sakysite – afera, biudžeto pinigų vagystė vidury baltos dienos, viešųjų ir privačių interesų konfliktas?! Nieko panašaus – viskas teisėta, arba, kaip sako nomenklatūros patriarchas, “vsio zakonno”. Ministerija kažkelintame (bene 14-tame) savo interneto tinklalapio puslapyje ir niekieno neskaitomuose “Informaciniuose pranešimuose” 2009-ųjų rudenį paskelbė konkursą, kuriame galėjo dalyvauti tik “asociacijos, viešosios įstaigos, aukštosios mokyklos, viešojo administravimo institucijos”. Savaitraštis “Veidas”, kaip privati įmonė, pagal konkurso sąlygas jame dalyvauti negalėjo, tad M.Adomėno atsikalbinėjimai “aš nekaltas, kad jūs pražiopsojote”, eina tiesiai į šiukšlių dėžę. Paraišką dalyvauti konkurse pateikė vienintelis DPI, jis ir laimėjo.
Dangstėsi premjero dvasia
Sužinojęs, kad “Veidas” susidomėjo šia istorija, M.Adomėnas atlėkė į savaitraštį siūlyti atnaujinti bendradarbiavimą. O gavęs skausmingą “cveką” iš premjero kanceliarijos (kur visi griebėsi už galvos, sužinoję M.Adomėno žygius), paskambino ir šių eilučių autoriui. Mums norėjosi gauti atsakymą tik į vieną klausimą: ar gali Seimo nario įsteigta viešoji įstaiga dalyvauti konkurse Švietimo ir mokslo ministerijoje, kurią jis kuruoja, kaip Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys? Kurį laiką ragelyje girdėjosi tik nervingas šnopavimas, kol galiausiai M.Adomėnas pratarė: “Steigėjas – tai ne narys”.
Paskui šoko aiškinti, kad pats jis nė vienos paraiškos dalyvauti konkurse nepildęs, kad konkurse dalyvavęs ne vienas DPI, bet dar visa krūva organizacijų, tarp jų Katalikų mokslo akademija ir Žinių ekonomikos forumas. Net nesuprasdamas, kad taip klimpsta dar giliau, mat išeina, kad paraiška dalyvauti ministerijos konkurse buvo iš esmės įteikta dangstantis net ne Seimo nario, o premjero Andriaus Kubiliaus vardu! Nežinantiems paaiškinsime, kad A.Kubilius kadaise buvo vienas DPI ir Žinių ekonomikos forumo steigėjų, o Katalikų mokslo akademijai M.Adomėnas pernai pramušinėjo pinigus, siekdamas padaryti ją nuolat valstybės remiama įstaiga. Ar įsivaizduojate ministerijos klerką, kuris drįstų atmesti konkurso paraišką, virš kurios plevena įtakingo Seimo nario ir paties premjero dvasios?
Tad, kad ir kur žiūrėsi, pustrečio milijono už 40 tūkstančių litų vertą darbą aferoje visur kyšo M.Adomėno ausys, bet juridiškai – švaru! Parašą ant paraiškos dėjo ne jis, į konkursą ministerijoje nešė ne jis, sprendimą dėl konkurso nugalėtojo priėmė ne jis, po pinigų sąmatą tikriausiai irgi ne jis pasirašė. Jis tik “konsultavo”. Mano manymu, tai tiesiog tobula vagystė, iki kurios visokiems lementauskams – kaip karvei iki mėnulio.
Beje, dabar M.Adomėnas jau tikina, esą tie universitetų reitingai, kuriuos jis pristatė, iš tiesų tėra verti “tik 5 proc. ministerijos numatytos sumos”, o tikrasis darbas, už kurį ir mokami milijonai, bus daromas ateityje. Kas gali paneigti galimybę, kad ieško, su kuo pasidalyti mainais už tylėjimą?
“veidas.lt” taip pat skelbia Algimanto Šindeikio nuomonę apie M. Adomėno kaltinimus “Veidui”, išsakytus M. Adomėno atvirajame laiške.
Komentarai (21)
Komentuoti
Loading ...
ATVIRAS LAIŠKAS AUDRIUI BAČIULIUI
Dėl tendencingai ir klaidinančiai pateiktos ar visai nepateiktos informacijos “Veido” žurnale
2010 m. gegužės 31 d.
Matydamas atvirą įsiskaudinusio žurnalo “Veidas” reakciją dėl aukštųjų mokyklų reitingų, kurią išreikšti buvo pasitelktas patyręs žurnalistas Audrius Bačiulis, noriu patikslinti ir atkreipti dėmesį į keletą straipsnio aspektų, kur informacija pateikiama tendencingai, iškraipytai ir siekiant sąmoningai suklaidinti – galima spėti, dėl paties leidinio “Veidas” suinteresuotumo.
Nors šalia Audriaus Bačiulio straipsnio cituojamo “Transparency International” Lietuvos skyriaus (beje, žurnale šios organizacijos pavadinimas parašytas su klaida) vadovo Sergejaus Muravjovo pastabos pateikia aiškų atsakymą, gerb. A. Bačiulis, matyt, nesistengė jų suprasti. Sergejus Muravjovas rašo: “Dažnai net sunku suprasti, dėl kokių priežasčių skiriami pinigai vienam ar kitam projektui ir kaip jie panaudojami. Kai žmonės to nesupranta, jiems kyla klausimas, ar pinigai naudojami skaidriai. Vienintelis būdas išsklaidyti abejones – pateikti kuo daugiau aiškios ir susistemintos informacijos.”
Nors ir pats pripažįsta, kad viskas teisėta, autorius karštligiškai ieško slapto sąmokslo, kurį prastai maskuoja hiperbolės, menkinamieji žodeliai, ir vieną pagarsėjusį bulvarinį laikraštį primenantis vyriausiojo “Veido” analitiko stilius. Ko verti tokie “analitiniai argumentai”, kaip “nervingas šnopavimas”, “šoko aiškinti”, “gavęs skausmingą “cveką””, “griebėsi už galvos”, “plevena … premjero dvas[ia]” (kažin, kada Premjeras buvo atsiskyręs nuo kūno?), “visur kyšo ausys”, “trenkė durimis”? Tuo metu skaitytojai klaidinami nepateikiant faktinės informacijos, kuri padėtų susidaryti objektyvesnį vaizdą – tiesa, neliktų išplėtoto apgaulės ir korupcijos prieskonio…
Apie universitetų rikiuotes ir reitingo metodologijas
Audrius Bačiulis skelbia, jog “Veidas” reitingus atlieka jau 13 metų (tiesa, pernai “Veidas” skelbėsi juos sudarantis vienuoliktą kartą, tačiau į prarastų metų klausimą gilintis neverta). Tačiau to, kas buvo skelbiama prieš 2007 m., netgi “reitingais” vadinti nesiverčia liežuvis: universitetai būdavo išrikiuojami pagal vieną kokį parametrą – pavyzdžiui, darbdavių vertinimą. Toks “Veido” “reitingavimas” pagal vieną kriterijų rimtai iškraipė realią studijų ir mokslo kokybės situaciją. Būtent todėl, kad būsimi studentai nebūtų klaidinami, 2007 m. Demokratinės politikos institutui (DPI) sukūrus universitetinių aukštųjų mokyklų reitingavimo metodologiją, žurnalui “Veidas” buvo pasiūlyta bendradarbiauti juos atliekant ir skelbiant. 2007 ir 2008 m. DPI ir “Veidui” bendradarbiaujant buvo skelbiami Lietuvos valstybinių universitetinių aukštųjų mokyklų reitingai, kur aukštosios mokyklos buvo vertinamos pagal daugiau negu 50 parametrų. Iš esmės ta pati metodologija su nežymiais kosmetiniais pakeitimais žurnalo “Veidas” naudojama ir iki šiol. Žurnalas “Veidas” jokios originalios reitingavimo metodologijos nėra sukūręs ir iki šiol naudojasi DPI sukurtu intelektiniu produktu.
Kodėl nutrūko DPI ir “Veido” bendradarbiavimas?
Audrius Bačiulis straipsnyje pateikia interpretaciją dėl nutrūkusio bendradarbiavimo. Tikrovė ta, kad DPI 2009 m. pasitraukė iš bendro projekto kilus abejonių, ar korektiškas žurnalo “Veidas” elgesys: ar etiška reitingus skelbiančiai ir jų rengime dalyvaujančiai institucijai tame pačiame leidinyje, kur skelbiami reitingai, pardavinėti reklamą tiems patiems reitinguojamiesiems universitetams? Iki šiol “Veidas” neįžvelgė tame jokio interesų konflikto: šiemet šalia aukštųjų mokyklų reitingo išspausdinti užsakomieji straipsniai apie Vilniaus Universitetą, Mykolo Romerio universitetą, Kauno technologijos universitetą, Vytauto Didžiojo universitetą, Kauno medicinos universitetą, Tarptautinę verslo mokyklą, Tarptautinę teisės ir verslo aukštąją mokyklą. Įdomu, ar užsakomieji straipsniai padeda aukštosioms mokykloms kilti reitingų lentelėje?
Šis klausimas kyla pagrįstai: mat vienintelis bruožas, kuriuo “Veido” reitingai 2009 ir 2010 m. “tobulėjo” palyginti su bendru DPI-“Veido” projektu, yra lyginamieji vertinimo kriterijų svoriai. Aštuoniems vertinimo kriterijams – nuo “Mokslo veiklos” iki “Finansavimo struktūros” – “Veidas” priskyrė tokius lyginamuosius svorius: 19, 9, 17, 9, 12, 12, 13, 9 taškai. Ankstesniame bendrame DPI-“Veido” reitinge kriterijų svoriai atitinkamai buvo: 20, 10, 20, 15, 10, 10, 10, 5 taškai. Kodėl tai svarbu? Abejonių kelia arbitralių, atsitiktinių, pirminių skaičių (19, 9, 17…) atsiradimas: ar jie atsirado ne todėl, kad “Veido” kriterijai “tampomi” ir “režisuojami” tam, kad viena ar kita mokykla iškiltų į viršų reitingo lentelėse? Kai aukštųjų mokyklų rodikliai skiriasi vienu kitu balu, būtent apvalūs, aiškūs kriterijų svoriai užtikrina skaidrumą, garantuoja, kad reitingais nėra manipuliuojama, norint iškelti į viršų vieną ar kitą aukštąją mokyklą.
Kas ką galėjo?
Audrius Bačiulis sviedžia emocingą kaltinimą, kad konkurso sąlygos buvo paskelbtos “niekieno neskaitomuose “Informaciniuose pranešimuose””, ir daro insinuaciją, kad jos buvo pritaikytos “vieninteliam DPI”, mat “savaitraštis “Veidas”, kaip privati įmonė, pagal konkurso sąlygas jame dalyvauti negalėjo”. Nesvarbu, kad DPI Lietuvoje kol kas yra vienintelė institucija, sukūrusi išsamią universitetų reitingavimo metodologiją.
Tačiau toks patyręs analitikas kaip Audrius Bačiulis turėtų žinoti, kad būtent “Informaciniuose pranešimuose” skelbiami visi tokio pobūdžio vieši konkursai. Dėl konkurso sąlygų – DPI irgi nesijautė pajėgus vienas atsakingai įgyvendinti tokį projektą, ir, įvertindamas užduoties sunkumą, iš anksto tarėsi su partneriais bei planavo metodologijos rengimo procesą. Todėl ir buvo susiburta į konsorciumą, kurį sudaro devynios organizacijos: Viešosios politikos ir vadybos institutas, Žinių ekonomikos forumas, Lietuvos pramoninkų konfederacija, Lietuvos moksleivių parlamentas, Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga, Demokratinės politikos institutas, Lietuvos moksleivių sąjunga, Lietuvių katalikų mokslo akademija, Vilniaus miesto ir apskrities verslininkų darbdavių konfederacija; šių organizacijų ekspertai ir dalyvaus kuriant nacionalinį reitingą.
“Veidas” skelbiasi ruošdamas reitingus bendradarbiaująs ir su Liberalų ir centro sąjunga, ir su viena iš studentų organizacijų. Kas sutrukdė eiti panašiu keliu, kaip DPI, ir, susibūrus į asociaciją, pateikti paraišką? Taigi dabar nederėtų svaidytis kaltinimais todėl, kad “Veidas” nepajėgė parengti ir pateikti konkurso kriterijus atitinkančios paraiškos.
Kaip ten su tais pinigais?
Nepaisant jam pateiktų išsamių paaiškinimų, Audrius Bačiulis kartoja, jog DPI gaus “pustrečio milijono už 40 tūkstančių vertą darbą”. Šis teiginys paprasčiausiai melagingas. Projekto biudžetas skiriamas ne už šiemet paskelbtą reitingą, bet už visiškai naujomis metodologijomis pagrįstą, kur kas išsamesnį būsimą nacionalinę reitingavimo sistemą, kurią dar reikia sukurti ir kurios metodologijos bei metodikos bus rengiamos dar pustrečių metų. Jeigu A. Bačiulis nebesugeba ar nemato būtinybės patikrinti savo skelbiamų faktų (tereikėjo pažvelgti į projekto veiklų lentelę, kurią DPI būtų mielai pateikusi), gal jam reikėtų ieškoti darbo kitame, mažiau faktus vertinančiame leidinyje?
Kalbant apie publikacijos autoriaus minimas milžiniškas sumas, kurias tariamai gaus Demokratinės politikos institutas, reikėtų ženklaus patikslinimo: didžiąją projekto lėšų dalį sudarys konkursiniu keliu pasirinktų išorinių ekspertų ir tiekėjų paslaugos. Tad teigti, jog šias sumas gaus DPI – mažų mažiausiai netikslu. Numatoma, kad įgyvendinant projektą, per tuos pustrečių metų DPI projekto administravimo išlaidos tesudarys 165 tūkst. litų, t.y. apie 6 proc. viso projekto biudžeto.
Visa likusi suma skiriama viešo konkurso keliu pasirenkamiems paslaugų teikėjams ir ekspertams. Jie kurs reitingavimo metodologijas ir metodikas (iš viso 18 metodologinių dokumentų), atliks reprezentatyvius tyrimus bei pateiks tyrimais pagrįstas įžvalgas metodikų kūrimui. Universitetai ir kolegijos bus reitinguojami ne pagal 50-60 parametrų, kaip iki šiol, bet remiantis 300-400 parametrų. Kas itin svarbu būsimiems studentams – bus reitinguojamos ne tik aukštosios mokyklos, bet ir atskiros studijų kryptys ir programos (pavyzdžiui, teisės ar vadybos studijos). Įgyvendinant projektą taip pat bus sukurta internetinė duomenų bazė bei interaktyvi sistema, kuria galės naudotis kiekvienas pilietis, savarankiškai atlikdamas pjūvius pagal dominančius reitingo kriterijus. Į reitingą bus įtrauktas bent vienas Rytų ir Vidurio Europos regiono universitetas, kad Lietuvos universitetus galima būtų lyginti ne tik vieną su kitu, bet ir matyti jų vietą platesnėje Europos skalėje. Ketinama ne tik viešinti reitingo rezultatus, bet ir viešai aptarti reitingo metodikas su akademinės bendruomenės atstovais bei tiesioginiais naudos gavėjais (būsimaisiais studentais) vykstant metodologijų kūrimo procesui.
Per tuos pustrečių metų visuomenei bus pateikti 10 reitingų (po tris kolegijų bei universitetų ir 4 (kolegijų ir universitetų) – pagal aukštojo mokslo studijų krypčių grupes). Pačių reitingų parengimui (duomenų surinkimui, apibendrinimui, interpretavimui) projekto biudžete numatyta iki 400 tūkst. litų – taigi, vidutiniškai iki 40 tūkst. litų už vieną reitingą. Kitaip tariant, lygiai tiek pat, kiek Audrius Bačiulis įvertina “Veido” reitingo parengimą, tačiau skirtumas tas, kad nacionalinio reitingo projekte bus renkama ir interpretuojama keli šimtai parametrų, o ne keliasdešimt, kaip “Veido” reitinge, ir remiamasi originaliomis metodikomis, o ne kitų sukurtu intelektiniu produktu, kaip “Veidas”, 40 tūkst. litų faktiškai įvertinantis spaudos darbus.
Dėl dvasių ir jų plevenimo
Tai, kad tarp nacionalinį reitingą inicijavusių partnerių yra DPI ir Žinių ekonomikos forumas, Audrius Bačiulis aiškina kaip “dangstymąsi … Andriaus Kubiliaus vardu”, mat “A. Kubilius kadaise buvo vienas DPI ir Žinių ekonomikos forumo steigėjų”. Apie savo kaip vieno iš DPI steigėjų vaidmenį nė nekalbu – nors jokių korupcijos ar interesų supainiojimo faktų A. Bačiulis nurodyti negali, kreipiamasi į vaizduotės galias: “Ar įsivaizduojate ministerijos klerką, kuris drįstų atmesti konkurso paraišką, virš kurios plevena įtakingo Seimo nario ir paties premjero dvasios?” Kitaip tariant, argumentas toks: jeigu korupciją galima įsivaizduoti, vadinasi, taip ir yra.
Jei visos aktyvios ir veiksnios Lietuvos nevyriausybinės organizacijos imtų vadovautis “Veido” straipsnio peršama logika apie tariamą korupciją, tuomet joms tektų nuolat baimintis, kad tik organizacijos steigėjai ar aktyvūs nariai netaptų žinomais visuomenės veikėjais ir, neduokdie, politikais, nes tuomet šios organizacijos nebeturės kito pasirinkimo, kaip tik ilgam laikui “įšaldyti” savo veiklą ar tiesiog neveiksniai vegetuoti. O politikai ir būsimi politikai turėtų vengti dalyvauti bet kokiuose intelektualiniuose projektuose ir iniciatyvose – nes anksčiau ar vėliau tai bus prieš juos panaudota.
Cui bono?
Skirtingai nuo “Veido” – privačios įmonės, kur pelną dalinasi akcininkai, – DPI žvelgė į daugelio visuomenės grupių interesus. Tuo tikslu, o taip pat siekiant didesnio skaidrumo, projekte numatyta suburti projekto valdymo grupę, kurią sudarys minėtų organizacijų, ŠMM, aukštųjų mokyklų ir kitų ekspertinių mokslo ir studijų organizacijų atstovai ir kuri prižiūrės visų projekto etapų įgyvendinimą bei rezultatus. Sukurtasis produktas – nacionalinio reitingo metodologijos ir metodikos, duomenų bazės, sklaidai sukurti tinklapiai – liks valstybei.
DPI, atsižvelgdamas į ketverių metų bendradarbiavimo su akademine ir verslo bendruomene patirtį, ir siekia sukurti būtent tokią aukštųjų mokyklų reitingavimo sistemą, kurios kriterijai būtų pripažįstami ir nekvestionuojami, o reitingo rezultatais būtų naudojamasi kasdieniame gyvenime. O išties naudingi jie bus tada, kai ir universitetų bendruomenė, ir studentai, ir darbdaviai bus įtraukti į diskusijas kuriant tą kriterijų sistemą. Būtent suprasdamas, kaip svarbu susitarti dėl vertinimo metodikų, DPI subūrė devynių aukštojo mokslo kokybe suinteresuotų, įvairias interesų grupes atstovaujančių organizacijų konsorciumą.
Suvokdama kriterijų, metodikų ir ekspertų kompetencijų, kuriant panašaus lygio produktus, svarbą, Europos universitetų rektorių konferencija kalba apie europinės universitetų reitingavimo sistemos poreikį. Tačiau mūsuose, panašu, kai kam aktualiau yra ne ieškoti įvairių grupių sutarimo, kad būtų sukurta nacionalinė sistema, kuria mielai naudotųsi tiek universitetų administracija, tiek darbdaviai, tiek studentai ir moksleiviai, o iškraipytais faktais ir tendencingu, karštligiškomis emocijomis paskanintu puolimu provokuoti nepasitikėjimą.
Ko straipsniu siekiama?
Galima tik spėlioti, ko tokiomis publikacijomis siekiama. “Kas gali paneigti” (kaip rašo A. Bačiulis), kad kai kam kyla baimių, jog atsiradus nacionaliniam reitingui, prekyba vietomis reitingo lentelėje ir duomenimis taps negalima? Arba kad sužinojus, jog DPI ruošiasi parengti išsamų gimnazijų reitingą, buvo išsigąsta, jog nebeliks vietos “Veido” produktui, kur gimnazijos “reitinguojamos” (atspėjote!) remiantis vienu vieninteliu kriterijumi?
Jeigu į straipsnį lydintį fotomontažą, kur kažkokiam svetimam kūnui prilipinta mano galva, ir galėtume žiūrėti kaip į kūrybinę išmonę, tai save analitiniu ir intelektualiu laikančiam leidiniui konstruoti straipsnį panašiais iškraipytų faktų montažo principais tikrai nedera. Tokie straipsniai, pasinaudojant paties Audriaus Bačiulio analitiniais terminais, “eina tiesiai į šiukšlių dėžę”. Ar bent turėtų ten keliauti.
Mantas Adomėnas
Kurį laiką ragelyje girdėjosi tik nervingas šnopavimas, kol galiausiai M.Adomėnas pratarė: “Steigėjas – tai ne narys”
kuriems galams tie reitingai?Lietuva maza-informacija is lupu i lupas pati teisingiausia.geriausius daktarus ruosia-Kmu,geriausi inzinieriai-KPU!geriausi muzikai-muzikos akademijoj.Veterinarai-KVA.Sportininkai-KKA. Zemes dirbejai-LZUU.Nei milijonu,teisybe aiski-I 4,5 milijardu taupykle idesim 4.5 milijono.
is jo asmeniskai isieskoti tuos milijonus ir viskas ASMENISKAI
Mirtinai prireikė dabar, kai biudžete vien skyles, imtis kažkokio mistinio, neaišku kam naudingo reitingavimo. Beje, patiko kaip ATVIRAM LAIŠKE AUDRIUI BAČIULIUI kalbama, kur bus panaudotos lėšos – akivaizdus “otkato” aparatas, bus visi galai į vandenį.
Atviras pakartotinas klausimas Mantui Adomėnui:
Ar gali Seimo nario įsteigta viešoji įstaiga dalyvauti konkurse Švietimo ir mokslo ministerijoje, kurią jis kuruoja, kaip Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys?
P.S. Priminisiu, kad tamstos Viešųjų ir privačių interesų deklaracijoje juodu ant balto nurodyta, jog Demokratinės politikos institutas – tai įstaiga, dėl kurios tamsta rizikuojate įsivelti į viešųjų ir privačių interesų konfliktą. Sveikinu – tamsta jau įsivėlė.
Adomenas jau pastaruosius 8 metus gyvena is panasiu fondu ir pinigu
MES DARBO ŽMONES LIETUVOJE GAUNAME KAPEIKAS UŽ SAVO DARBA , O KAŽKOKIE KONSERVATORIAI DAR IR ATIMA,DIDINDAMI IR IVESDAMI NETEISETUS MOKESČIUS-GEDA ,KAD DAR TOKIA PARTIJA DAR EGZISTUOJA LIETUVOJE.LAIKAS TAUPYTI PONAI KONSERVATORIAI – IŠLAIDAUTOJAI JUMS ASMENIŠKAI ,KOL MES NEATEJOME PRIE SEIMO SIENU SU AKMENIMIS….
Pagaliau kažkas paviešino tą DPI ir Adomėno akibrokštą. Ačiū Veidui.
Už Europos sąjungos lėšas bus atliktas išsamus visiems prieinamas tyrimas. Veidas matyt išsigando, kad universitetai nebepirks reklamos jų žurnalėlyje ir varo dabar.Juokas ima iš tokių sapalionių.Jei nebespausdinsite universitetų ir gimnazijų reitingų, ko gero teks uždaryti kromelį, nes tiražas dramatiškai mažėja?????
Justina, o ką – dabar “Veido” atliekami reitingai nėra visiems prieinami? Jie nėra išsamūs? Pastebėsiu, kad dabar jie išsamesni už DPI ir M.Adomėno kūrinį. Ir nepamirškite, kad prie ES skiriamų pinigų Lietuva privalo pridėti ir savo mokesčių mokėtojų lėšas. Neproporcingai dideles pagal planuojamą rezultatą.
Bet svarbiausia – ne reitinguose, o viešųjų ir privačių interesų konflikte milijoniniame užsakyme. Kartoju: Seimo nario įsteigta viešoji įstaiga laimėjo konkursą, kurį skelbė to Seimo nario prižiūrima ministerija.
Justina, man atrodo Veidas perkamas ne del gimnaziju ir universitetu reitingu… Nejau isivaizduojate, kad Veido auditorija yra tik mokinukai ir studenciokai?
Po šio straipsnio labai nusivyliau “Veidu” – skelbėsi būsiantis “puota intelektui”, tačiau šis straipsnis rodo, tai tai tebuvo reklaminis šūkis privilioti skaitytojus:
“niekieno neskaitomuose “Informaciniuose pranešimuose” 2009-ųjų rudenį paskelbė konkursą,” – o kur ministerija turėjo skelbti konkursą?
“Ar įsivaizduojate ministerijos klerką, kuris drįstų atmesti konkurso paraišką, virš kurios plevena įtakingo Seimo nario ir paties premjero dvasios?” – grynai vien tik emociškai bandantis paveikti “grūzinimas” iš serijos “visi jie vagys”. Jei konkurse dalyvauja su kažkuriuo valdininku vienaip ar kitaip susijusi organizacija ir laimi – konkursas aiškiai buvo korumpuotas, jei pralaimi – irgi korumpuotas. Jums neprimena viduramžiais inkvizicijos vykdytų raganų teismų logikos?
“o tikrasis darbas, už kurį ir mokami milijonai, bus daromas ateityje. Kas gali paneigti galimybę, kad ieško, su kuo pasidalyti mainais už tylėjimą?” – irgi “argumentas” iš tos pačios serijos – “visi vagys, kas gali paneigti kad nevogs”? Ir įrodinėk, kad nesi dramblys.
Ir t.t. panašaus lygio pezalai… Kaip tiksliai paminėjo Mantas Adomėnas savo atvirame laiške – labai daug į emocijas apeliuojančių žodžių, o faktų nėra… Kur čia puota intelektui?
Nors pats esminis faktas (kaip sakote – “Bet svarbiausia – ne reitinguose, o viešųjų ir privačių interesų konflikte milijoniniame užsakyme. Kartoju: Seimo nario įsteigta viešoji įstaiga laimėjo konkursą, kurį skelbė to Seimo nario prižiūrima ministerija.”) tikrai “su kvapu”… Nors ir šiame straipsnyje pateiktas labai jau neargumentuotai…
Ir dar vienas viso šio epizodo trūkumas – “Veidas” šiame konflikte tokia pati suinteresuota pusė, tad neaišku kaip laikyti tokią “Veido” kovą – ar visuomenės interesų gynimu (kodėl tada taip neargumentuotai?) ar savų interesų gynimu? Tęsiant jūsų straipsnio stiliuje – “kas galėtų paneigi kad ‘Veidas’ už savo spausdinamus reitingus negauna pinigų iš suinteresuotų pusių o dabar M.Adomėnas sugalvojo atimti gardų kąsnelį?”
Man kaip lietuviui didele geda del tokiu ‘politikos korifeju’ kaip Mantas Adomenas. Tiesiog neitiketina: zmogus kiles is garbingos inteligentu seimos, deste garsiajame Kembridze. O pasirodo, pilnas arogancijos, homofobijos ir godus kaip visi. Jau vien ko vertas Lietuvai geda Europoje uztraukes skandalas del homoseksualu eityniu. Juk visa sia kose uzvire p.Adomenas. Tad dabar skaityti apie jo naujus ‘darbelius’ tikrai ne naujiena. Tikesimes daugiau…Geda.
Simai J, pas tamstą prastai su logika: M.Adomėnas ir DPI pinigus už reitingų gaminimą gaus iš Švietimo ir mokslo ministerijos, tuo tarpu “Veidas” savo reitingus (ne vien aukštųjų mokyklų, bet ir kolegijų, gimnazijų)jau 13 metų rengia ir skelbia neimdamas iš ministerijos nė cento.
Tad jokio “gardaus kąsnio” M.Adomėnas iš mūsų atimti tiesiog fiziškai negalėjo. O štai “Veidas”, pranešęs apie M.Adomėno supainiotus viešus ir privačius interesus, kąsnį iš jo atimti gali.
Niekaip nesuprantu, kam tie reitingavimai iš viso reikalingi. Ką gi jie pasakys, ko ir taip apie universitetus nežinojome?
Fiziškai atimti gardų kąsnį tikrai galėjo ir gali. Kąsnis šiuo atveju yra suinteresuota klientūra, ir tik po to iš to sekantis finansinis kąsnis (visai nebūtina, kad tai būtų iš tų pačių finansų). Jeigu reitingus (akivaizdžiai tobulesnius už Veido) sudarys kažkas kitas, tai jau konkurencija ir apie kąsnį kalbėti galima. Nereik išsisukinėti.
O klausimą tuomet turėčiau tokį: kokią tiesioginę asmeninę finansinę neteisėtą naudą, anot jūsų, gaus Dr.M.Adomėnas (jeigu teisingai suprantu kaltinimą viešųjų ir privačiųjų interesų supainiojimu)?
Jau matau, kad senokai gavote laišką su paaiškinimais, kur ir kaip bus paskirstytos lėšos, tad kur jūsų kaltinimų įrodymai? Ar tai greičiau, tenka pripažinti, šmeižtas?
Man tai kyla klausimas – o kur ŠMM reakcija? Kodėl jie neatsako į kaltinimą viešųjų ir privačių ryšių painiojimu?
manau kad p. Baciulio moralė ne ką geresnė, nei p.Adomėno. P.Bačiulis- mėgėjas išlenkti taurelę ir pabaliavoti už ‘niekieno’ t.y. valstybės pinigus. Vieną kartą teko su juo keliauti tarnybiniais reikalais į užsienį- pradėjo su alum ir degtinės bonke Vilniuj, ir taip baigė. Jau nekalbant apie jo nusišnekėjimus politikos temomis. šiuo atveju apie santykius su Lenkija- puolė atsiprašinėti lenkus, kad dar nedavė jiems lenkiškos abecelės, ir taip garsiai mušėsi į krūtinę, kad tikriausiai Vilniuje buvo girdėti. Tad p.Bačiuiliui patarčiau patylėti- nes abu su p.Adomėnu gyvenate iš fondų ir politinės prostitucijos
Savaitraščio „Veidas“ redaktoriui p. Gintarui Sarafinui
Vadovaudamasis Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksu, prašau suteikti man atsakymo teisę ir galimybę paneigti klaidingą informaciją bei paskelbti artimiausiame „Veido“ numeryje tokį tekstą:
Savaitraščio „Veidas“ skaitytojai yra klaidinami šmeižikiškų ir nepagrįstų kaltinimų, jau kelintą kartą kartojamų mano adresu apžvalgininko A. Bačiulio straipsniuose.
Į A. Bačiulio pasipiktinimą Švietimo ir mokslo ministerijos surengto viešo konkurso rezultatais jau esu išsamiai atsakęs viešu laišku. (http://www.adomenas.lt/?id=1&nid=95)
Tęsdamas savo „tyrimą“, o iš tikrųjų – šališką ir, matyt, suinteresuotą puolimą – A. Bačiulis nauja melų ir šmeižto porcija neva „demaskavo“ intelektualų „grupuotę“. Tenka tik padėkoti autoriui už buvusių DPI bendradarbių ir bendraminčių profesinių pasiekimų išvardijimą, bet įžūlų, kolektyvinį kaltinimą „inteligentiška“ korupcija matyt turės ištirti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija.
Noriu pažymėti, kad 2006-2007 metais DPI direktoriumi buvo N. Gasparavičius, 2007-2008 metais – G. Uzdilaitė, o nuo 2008 metų DPI direktorė yra Rasa Kubilickaitė. Iki išrinkimo Seimo nariu (nuo 2006 metų), buvau DPI prezidentu. Pagal 2003 m. DPI įstatus, prezidentas yra „Instituto viešosios visuomeninės veiklos vadovas“, jo darbas neapmokamas. Tapęs Seimo nariu, dėl galimo interesų konflikto sustabdžiau savo, kaip DPI prezidento teisės. 2009 m. balandį, patvirtinus ir įregistravus naujus įstaigos įstatus, DPI prezidento institucija buvo panaikinta. Pagal LR Viešųjų įstaigų įstatymą ir įstaigos įstatus, DPI turi vienasmenį valdymo organą – įstaigos vadovą-direktorių.
Šios savaitės „Veide“ (2010/06/28) A. Bačiulis užsipuolė leidyklą „Aidai“ ir vieną iš nedaugelio Lietuvoje kultūros leidinių – žurnalą „Naujasis Židinys-Aidai“, kurio redakcinėje kolegijoje turiu garbės būti. Didžiuojuosi ir tuo, kad mano straipsniai šiame žurnale spausdinami jau daugiau nei dvidešimt metų, nuo antrojo numerio, vos tik atkūrus jo leidimą nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje.
Didelę dalį teksto A.Bačiulis skiria skaičiavimams, kiek lėšų ir kokiems projektams yra paskyręs Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Tenka priminti „Veido“ skaitytojams, kad šio fondo veikloje aš nedalyvauju ir niekada nedalyvavau, su jo lėšų skirstymu niekaip nesu susijęs. Kaip minėjau, esu “Naujojo Židinio – Aidų” redkolegijos, kuri aptaria tik tekstų turinį, narys, o leidykla „Aidai“ ir VšĮ “Naujasis Židinys – Aidai” yra visiškai atskiros įstaigos.
A. Bačiulis klysta ar klaidina skaitytojus net smulkmenose. Esu vienmandatėje Senamiesčio apygardoje išrinktas Seimo narys, o ne, kaip teigiama straipsnyje, premjero Andriaus Kubiliaus patarėjas. A. Bačiulis teigia, kad SRTV fondą “Aidai” apskundė Seimui ir kad neva pasiaiškinti dėl to į Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto posėdį buvo iškviesta Fondo vadovybė. Šiais iš piršto laužtais teiginiais A.Bačiulis ir vėl klaidina skaitytojus, nes ŠMKK vadovas V. Stundys į komiteto posėdį SRTV fondo vadovybę pakvietė gavęs daugelio leidinių pasirašytą skundą. Buvo sudaryta komisija, kurios darbe aš nedalyvavau.
Deja, ilgametis „Veido“ apžvalgininkas ir leidinio redakcija nepaiso Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatos, kad žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų. Melo ir neva tiesos mišiniu – anketinių ir biudžetinių duomenų bei iš piršto laužtų prielaidų mišrainei uždėjus šmeižikišką antraštę bei įžeidžiantį apibendrinantį sakinį mažiau atidiems „Veido“ skaitytojams norima sudaryti įspūdį, kad „kažkas su M. Adomėnu ir jo aplinka negerai“.
Pasitikiu nepriklausomomis valstybės institucijomis, kurios atsakys į dėl šių kaltinimų visuomenei kylančius klausimus. Kviečiu ir „Veido“ skaitytojus sulaukti jų žodžio, ir dar kartą primenu, kad vos tik išrinktas Seimo nariu dėl galimo interesų konflikto sustabdžiau savo kaip DPI prezidento teises. Šiuo metu esu likęs DPI steigėju, tai nurodau ir savo interesų deklaracijoje. DPI toliau dirba vadovaujamas kitų asmenų, o aš, eidamas Seimo nario pareigas niekada nesu priėmęs ar dalyvavęs priimant sprendimų, susijusių su mano privačiais interesais.