Paradoksalu, tačiau formalus teisingumas realybėje dažnai atrodo kaip neteisingumas. Ypač Lietuvoje. Ir toks teisingumas didina nepasitikėjimą savo valstybe.

Žvelgiant formaliai, Konstitucinis Teismas, liepos pirmąją paskelbęs, kad krizės metu priimti įstatymų pakeitimai, kuriais apkarpytos teisėjų, pareigūnų ir valstybės tarnautojų algos, prieštarauja pagrindiniam šalies įstatymui, viską atliko tarsi nepriekaištingai, viską pagrindė tobulais teisiniais argumentais. Formaliai ir Vyriausybė pasielgė teisingai, juk algos teisėjams ir tarnautojams atkurtos vykdant Konstitucinio Teismo nutarimą. Formaliai ir prie Seimo neprisikabinsi – jis taip pat teisus.
O jei žvelgi neformaliai, žmogiškai, kažkaip neskaniai viskas atrodo. Ir joks čia teisingumas. Teisėjams, ministrams, tarnautojams atlyginimai didėja (kitaip tariant, grąžinami į ankstesnį lygį), o mokytojams, kultūros darbuotojams ir medikams – ne. Pensininkams pensijų taip pat niekas nei padidinti, nei atkurti neplanuoja, neįgaliesiems socialinės išmokos irgi nedidės.
Formaliai Konstitucinio Teismo vadovai ir atstovai nesunkiai gali atremti, kad nei dėl pensininkų, nei dėl neįgaliųjų, nei dėl mokytojų, nei dėl medikų, nei dėl kultūros darbuotojų algų ar socialinių išmokų į Konstitucinį Teismą niekas nesikreipė ir neprašė išnagrinėti jų sumažinimo atitikties Konstitucijai. Formaliai ir premjeras su ministrais tegali paskėsčioti rankomis: na, nekalti mes. Bet po tokių sprendimų ir Konstitucinis Teismas, ir kiti teismai, ir Vyriausybė, ir kitos valdžios grandys gali nors ant galvos atsistoti – dauguma šalies gyventojų į jas žvelgs skeptiškai, kritiškai ir, žinoma, nepasitikės. Net jei daugelis kitų sprendimų bus teisingi tiek formaliai, tiek neformaliai.
Na, negalime mes nieko pakeisti, – jau girdžiu kalbant teisėjus ir politikus. Iš tiesų tai viską galima pakeisti, tik noro reikia. Tarkime, jei Konstitucinio Teismo teisėjai mato, kad jų nutarimas šalyje viską tik dar labiau sujauks ir neteisingumo lygį padidins, jie galėtų pasistengti, kad taip neatsitiktų. Juk ir Konstitucinio Teismo kai kurių teisėjų tėvai pensininkai, o žmonos – mokytojos. Tad teisme tikrai galėjo atsirasti kokio pensininko ieškinys dėl neteisėtai sumažintos pensijos ar kokio mokytojo skundas dėl nepagrįstai sumažintos algos, tada jau teismas būtų paprašęs Konstitucinio Teismo išaiškinimo. Bet neatsirado.
Kita vertus, esama ir kitų išeičių. Konstitucinis Teismas mėgsta pabrėžti, kad jis į viską stengiasi žvelgti ne siaurai, o kaip galima plačiau, ir atsižvelgia į begalę aspektų bei niuansų. Deja, tai tik nevykęs pasiteisinimas. Iš tikrųjų nežvelgia jis į visumą, neprognozuoja ir savo nutarimų pasekmių, nebando apskaičiuoti, ar mūsų valstybei tai pakeliama.
Na, įsivaizduokime, kad Konstituciniam Teismui ateityje vis dėlto teks nagrinėti, ar kitų biudžetininkų algos ir socialinės išmokos pensininkams sumažintos pagrįstai. Bet kadangi Konstitucinis Teismas jau minėtu nutarimu save įvarė į kampą, kad ir ką jis nuspręstų, žmogiškai tai tikrai neatrodys teisinga. Jei nuspręs, kad kitų biudžetininkų algų ir pensijų sumažinimas Konstitucijai neprieštarauja, jau aišku, ką pamanys didžioji dalis šalies gyventojų (o jie pamanys, kad gyvena G.Orwello “Gyvulių ūkyje”). O jei nuspręs, kad toks sumažinimas Konstitucijai prieštarauja, tada norėdama atkurti pensijas ir algas biudžetininkams mūsų valstybė turės gerokai daugiau skolintis. Taip mes padidinsime naštą ateities kartoms.
Taigi visoje šioje istorijoje visos valdžios grandys pasirinko tikrai ne išmintingiausią kelią. Jo pasekmės: išaugęs visuomenės pyktis dėl padidėjusio neteisingumo ir rūpestis, iš kur gauti tuos papildomus šimtus milijonų litų.