KELIONĖS
Fotoreportažas: dviračiu po Hanzos miestą Kuldygą
Kol Kuldygos aikštėje kremtu pusryčių bandelę, saulė senų namų sienomis nuo stogų lipa žemyn. Pasiekusi pamatus, aukso juosta atslenka akmeniniu grindiniu, užlieja mano pėdas ir šalia staliuko lūkuriuojantį dviratį. Netoli dviračius nuomojančio Rekreacijos centro įsikūrusį restoraną „Goldingen Room“ išsirinkau ne šiaip sau – jo pavadinime įamžintas senasis Kuldygos vardas, nuo kurio ir dera pradėti pažintį su šiuo Hanzos miestu.
Kristina STALNIONYTĖ, specialiai „Veidui“ iš Latvijos
Sklaidydama miesto žemėlapį mėginu susidėlioti kuo turiningesnį maršrutą. Per dieną būtų sunku apibėgti tiek grožybių, kiek pristatoma lankstinuke, tačiau sėdus ant dviračio viskas ranka pasiekiama. Ši transporto priemonė Kuldygoje itin mėgiama, ir ne tik turistų – dažnas kuldygietis kasdien mina pedalus į darbą, į sodą ar į svečius. Mieste ir jo apylinkėse gausu dviračių maršrutų.
Nuo Alekšupytės dvelktelėjęs drėgmės kvapas primena, kad šį miestelį kuršiai vadina Latvijos Venecija.
Prie upelio, kurio krantus jungia 16 tiltukų, susispietęs XVII a. – XVIII a. senamiestis. Jame išliko siaurų gatvelių, vienaukščių namų su raudonų čerpių stogais ir tokio dydžio kaminais, kad į juos gali užeiti visa draugų kompanija. Ankstesni miesto gyventojai paliko originalių durų, langų, rankenų, medinių ir metalinių papuošimų. Dėl savo unikalumo Kuldyga įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą.
Šokusi ant dviračio apsuku ratą aplink Ratslaukums aikštę. Joje vėliavomis plevėsuoja XVII a. Rotušė, priešais fontaną baltuoja XVII a. Šv. Trejybės bažnyčia, Alekšupytės krantą nuo 1670 m. remia seniausias medinis Kuldygos namas. Pastarasis, amžių nudėvėtas senutėlis, traukia akį ir žadina vaizduotę. Jis dar mena Hercogo Jokūbo laikus, kai Kuldyga buvo Kuršo hercogystės sostinė. Po Livonijos karo XVI a. sukurta Kuršo ir Žiemgalos hercogystė apėmė dabartinės Latvijos dalį, esančią tarp Lietuvos, Rygos įlankos ir Dauguvos.
Dėl savo unikalumo Kuldyga įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą.
Nuo 1638 m. iki 1681 m. valdžiusio hercogo vardas Kuldygoje minimas lyg šventojo. Tai jo nuopelnas, kad mieste atsirado laivų statykla, salietros fabrikas, plytų degimo krosnis. Hercogui priklausė ir didžiausias Baltijos jūroje prekybinis laivynas: tuomet šalies uoste stovėdavo arba jūrose plaukiodavo daugiau nei šimtas laivų, pasiekdavusių net tolimiausias Kuržemės kolonijas – Tobagą ir Gambiją.
Nenuostabu, kad kitoje gatvės pusėje žvilgsniu įsiremiu į Hercogo Jokūbo vaistinę – seniausią vaistinę visoje Kuržemėje. Fachverkiniu stiliumi 1622 m. pastatytas namas taip vadinamas dėl to, kad anuomet vaistinei steigti reikėjo raštiško hercogo leidimo. Stabteliu priešais smėlio spalvos sienas, pirštais perbraukiu įmūrytas medines sijas. Prieš keturis amžius jas sudėję vokiečių rankos jau seniai sudūlėjo po žeme…
Su kiekvienu ratų apsisukimu pasineriu vis giliau į praeitį. Grimzti yra kur – Kuldyga senesnė už joje išlikusius namus ir už Hercogą Jokūbą. Dar prieš tūkstantį metų Ventos kairiajame krante kūrėsi pirkliai, čia atplaukdavo vikingai, nors šiandien miesto pradžią prisimena tik keli parke gulintys Livonijos Ordino pilies akmenys. Kryžiuočiams 1242 m. padėjus šios pilies pamatus, Goldingeno miestas pirmąkart buvo paminėtas kronikose.
Istorinis Hanzos miestas
Skersgatviu suku į parką aplankyti seniausios miesto relikvijos. Prie Ventos randu kelis akmeninės sienos fragmentus ir rūsio skliautą. O kadaise čia viešpatavo Ordino magistras, šarvais žvangino brolijos riteriai, alaus bokalus kilojo pirkliai iš tolimų šalių. Dar 1368 m. miestas tapo istorinės Hanzos sąjungos nariu. Šiai sąjungai, susikūrusiai 1280 m. Hamburgui ir Liubekui pasirašius sutartį prekiauti Baltijos ir Šiaurės jūrų regione, XV a. priklausė jau 160 miestų iš 10 šalių.
Hanzos laikais Kuldyga kilo ir stiprėjo: Vakarams eksportavo Ventoje sugautus ungurius, lašišas ir nėges, prekiavo javais, oda, lininiais audiniais, mediena. Hanzos miestų pirkliai jautėsi saugūs ir vieningi, nes Hanzos kodeksas saugojo sąjungos narius ne tik nuo užpuolikų, plėšikų ir piratų, bet ir nuo augančios sąjungai nepriklausančių miestų prekybos įtakos. Be Kuldygos, šios sąjungos privilegijomis naudojosi dar septyni dabartinės Latvijos miestai – Ryga, Valmiera, Cėsys, Koknesė, Straupė, Limbažis ir Ventspilis.
Kuldygos pilį XVIII a. sugriovė švedai, tačiau jos mūrai ne skradžiai į žemę prasmego – akmenis švariai išrankiojo miesto gyventojai, statydami savo namus. Vieni pamatus, kiti rūsius, dar kiti prieangius ir sienas susimūrijo. Pilis tirpte ištirpo. Šalia jos likučių dabar klega „Bangert’s“ restoranas, lankytojus vilioja miesto muziejus, parko takeliais aplink latvių skulptorės Livijos Rezevskos skulptūras vaikštinėja romantiškos porelės.
Žuvų šokis ilgiausiame Europos krioklyje
Prie Ventos nušoku nuo dviračio ir sėdu pailsėti priešais ilgiausią Europos krioklį. Buvęs natūralus kriokys dar labiau padidėjo kaip tik tuomet, kai Hercogo Jokūbo laivai plaukiojo po tolimus pasaulio vandenis. Įsakęs paraku sprogdinti dugną, hercogas mėgino parūpinti dolomito Kuldygos namų statybai. Tačiau darbus teko sustabdyti, nes ėmė skilinėti tuomet dar stovėjusios Livonijos Ordino pilies sienos.
Anot legendos, 249 m. pločio Ventos krioklį supylė velnias, nešęs per Ventą maišą akmenų. Pragydus gaidžiui, nelabasis metė maišą ir paspruko, o išsibarstę akmenys suformavo upėje slenkstį. Pavasarį tirpstant ledams krioklys praplatėja dar trimis dešimtimis metrų. Vasarą, kai vanduo nuslūgsta, slenksčiu galima perbristi iš vienos upės pusės į kitą.
Pavasarį krioklyje šokinėja žuvimis skraiduolėmis vadinami žiobriai, o rudenį – lašišos. Žuvų šokiui stebėti krante įrengtas žiūronas, nors riebesnes ir be jo galima įžiūrėti iš toli. Kad žuvys krioklio suformuotais laipteliais lipa į viršų ir prieš srovę plaukia į nerštavietes, prieš tris amžius pastebėjo ir hercogas Jokūbas. Užmatęs šį reiškinį jis netruko sugalvoti, kaip po Livonijos karo jam atitekusioje Ordino pilyje įsikūrusius namiškius ir gimines aprūpinti maistu. Tereikėjo nupinti krepšių, išdalyti juos žvejams, o pastaruosius išrikiuoti krioklyje per visą upės plotį. Žvejai trynė rankomis – laimikis pats šokinėjo į krepšius.
Sėdėdama priešais krioklį matau ir pasroviui nuo jo raudonuojantį ilgą tiltą. Nuo vieno jo galo iki kito – 164 metrai. Ant 1874 m. pagal caro laikų kelių standartus pastatyto tilto turėjo prasilenkti dvi priešpriešiais važiuojančios karietos, todėl šiais laikais be vargo prasilenkia ir automobiliai. Vienas ilgiausių Europoje plytinių arkinių tiltų jau seniai tapo simboliniu Kuldygos vaizdeliu.
Prieš carinį tiltą šioje vietoje upės krantus jungė kitas, medinis tiltas, apie kurį jau niekas nebekalba. Originalų tiltą 1615 m. nunešė potvynis. Po Livonijos karo pasibaigus miesto plėtrai ir auksiniams Hanzos laikams, Kuldyga ilgai gyveno iš muitų, kuriuos mokėjo Rygos ir Jelgavos pirkliai, norėdami pervežti prekes per upę.
Per Jonines ant ilgojo tilto susirenka būrys nuogalių, rankose laidydami kepures. Jomis prisidengę tai, kas brangiausia, nuogaliai laukia starto, kad galėtų skuosti į kitą upės pusę – kas greičiau pasieks tilto galą, tam geriau klosis ateinantieji metai. Žiūrėti spektaklio prie tilto suplūsta kelis šimtus kartų už lakstytojus didesnė žiūrovų minia, nacionalinės ir rajonų televizijos, stumdosi fotografai ir žurnalistai, netverdami kailyje užfiksuoti kepurėmis neuždengtų kūno dalių.
Šiuo tiltu minsiu į Riežupės smėlio urvus, į kuriuos veda Hanzos stiklo keliu vadinamas dviračių maršrutas, bet kol kas dėmesį patraukia iš medžių viršūnių kyšantis Šv. Kotrynos bažnyčios bokštas. Vos pasukusi link jo, atsiduriu prie aukščiausio Latvijoje Alekšupytės krioklio. Keista, tačiau tiesa – plačiausias ir aukščiausias Latvijos kriokliai šniokščia tame pačiame mieste, greta vienas kito. Iš 4,15 m. aukščio krintantis Alekšupytės krioklys atsirado XVII a. pastačius pirmąjį Kuržemėje popieriaus malūną, kai buvo įrengtos užtvankos.
Šv.Kotrynos globa jaučiama ir šiandien
Pro šalį praskriejus dar keliems namams, įsiremiu į seniausios Kuldygoje Šv. Kotrynos bažnyčios bokštą. Priešais jį ant girgždančios medžio šakos karksi varna – lyg koks sargas iš pasakos, įspėjantis bokšto gyventojus apie nelauktą lankytoją. Neapleidžia jausmas, jog šventoriuje tarp šimtamečių medžių snaudžia praėjusių amžių legendos. Davus valią vaizduotei, šiame mieste ji tikrai prikurs begalę istorijų. Bažnyčios įkūrimo legendą mena sienoje įmūrytas Šv. Kotrynos atvaizdas ir šalia stovinti. Sako, kadaise Kuldygoje gyvenusi mergelė Kotryna (Katerina) susapnavo angelą, liepiantį pastatyti bažnyčią. Ji kreipėsi į miesto turtuolius, kad šie paaukotų pinigų bažnyčios statybai. Užuot padėję, turtuoliai Kotryną apšaukė ragana, ir ji netrukus buvo nukankinta. Po mergelės mirties jos kankinimo vietoje iškilo bažnyčia, o Kotryna paskelbta Kuldygos globėja.
Legenda nedaug prasilenkia su realybe – seniausios Kuldygos bažnyčios pamatai buvo padėti XIII a., tik šimtmečiu anksčiau nei 1355 m. Livonijos Ordino magistras Gosvinas fon Herikas priskyrė Kuldygai herbą su šv. Kotrynos atvaizdu. Po perstatytos bažnyčios altoriumi esančiuose požemiuose buvo laidojami Kuldygos ordino vyresnieji, vėliau – hercogai. Šalia altoriaus išlikę ir vokiečių kunigų kapavietės. Išėjusi iš bažnyčios neskubu prie dviračio. Lauke, glostydamos gelsvas sienas, šnabždasi senos liepos, karksi bokšto sargė. Kad nesudrumsčiau ausis glostančio pašnekesio, atsargiais žingsniais apeinu bažnyčią, kol vėl atsiduriu prie durų. Tik tada į rankas imu dviračio vairą ir pakeliu stovėjimo kojelę.
Hanzos stiklo kelias
Prieš akis – penki kilometrai Hanzos stiklo keliu į Riežupės olas. Tiltu pasiekus kitą Ventos pusę, vaizdai bematant pasikeičia. Įvažiuoju į mišką, minti tenka žvyruotais ir duobėtais keliukais. Po kelių minučių nebežinau, kur esu, tačiau išgelbėja maršruto žemėlapis.
Viena kita kryžkelė, ir atsiduriu prie Riežupės olų esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje. Iš čia iki olų – dar trys šimtai metrų miškeliu. Veduosi dviratį į kalvą takeliu, kliūdama už medžių šaknų. Šalia sargo trobelės palikusi dviratį, nusiperku bilietą, gaunu žvakę ir seku paskui gidę Riežupės skardžio link, į didžiausią Latvijos požeminių olų labirintą. Kol raktas girgžteli spynoje, saugančioje olas nuo atsitiktinių lankytojų, įsižiebiu žvakę. Lankytojai be gido čia neįleidžiami, nes dviejų kilometrų ilgio olų raizgalynėje lengva pasiklysti. Be to, lankytojams atviri tik 460 m. urvų. Žvakė reikalinga pasišviesti kelią – jokių žibintų po žeme nėra. Žengus į olą apgaubia liepsnos šviesa, nuo jos ant sienų šokčioja šešėliai.
Vėsoka – temperatūra urvuose visus metus siekia maždaug 8 laipsnius šilumos. Nepastebiu, kaip leisdamiesi koridoriais iš vieno praplatėjimo į kitą pasiekiame giliausią vietą – atsiduriame 10 metrų po žeme. Urvuose tylu ir tuščia. Žiemą, kai lankytojų nėra, jie virsta šikšnsparnių miego karalyste. Kuldygos gyventojai Riežupės urvus vadina Hercogo Jokūbo smėlio olomis. Šis požeminis labirintas – ne gamtos, o žmogaus rankų darbas. Manoma, kad Hercogo Jokūbo laikais smėlį iš čia laivais plukdė Venta į užsienio stiklo dirbtuves. Devono kvarcinio smiltainio telkinys su geležies oksido priemaišomis viliojo ir XIX a. dvarininkus. Iš smulkučio balto smėlio Rygos priemiestyje Ilgucieme anksčiau buvo gaminamas melsvo atspalvio stiklas. Po valandėlės išlindusi iš urvo vos įstengiu atsimerkti. Akims pripratus prie šviesos susirandu dviratį ir skuodžiu atgal į Kuldygą nesidairydama, nes alkis baksnoja skrandžio šonus. Grįžtu į Bažnyčios gatvę ir „Darzinš“ kepyklėlėje ragauju tradicinį Kuržemės sklanrausį. Pavadinimas primena ausį ar sklandytuvą, tačiau iš tikrųjų tai apvalus, bulvių koše ir morkomis įdarytas pyragėlis. Plokščias su užlenktais pakraštėliais sklandrausio pagrindas kepamas iš ruginių miltų, į jį lyg į krepšelį prikraunama įdaro. Šių pyragėlių kartais galima aptikti ir kitose Kuldygos kavinėse, tačiau „Darzinš“ kepyklėlėje jie skaniausi.
Vakarėjant atsisveikindama su Kuldyga žinau, kad čia grįšiu. Pasiilgsiu šio miesto žavesio, krioklių, sklandrausių, tylutėlių Hercogo Jokūbo pėdsakų ir Hanzos laikų prisiminimų. Istoriniai Hanzos laikai praėjo, tačiau Kuldyga nuo 1991 m. priklauso Naujųjų laikų simbolinei Hanzos miestų sąjungai. Pastaroji buvo įkurta Nyderlanduose 1980 m. minint Hanzos įsteigimo 700 metų sukaktį, jos nariais tapo miestai, archyviniais dokumentais įrodę viduramžiais palaikytus ryšius su Hanzos pirklių sąjunga. Dabar ši sąjunga vienija 173 miestus iš 15 valstybių, jai priklauso ir Kaunas.
Grįžusi į Kuldygą vėl važinėsiu dviračiais – ne veltui šį miestą vadina Latvijos dviračių sostine. Čia kasmet gegužės pabaigoje rengiamas didžiausias Latvijoje nekomercinis dviračių festivalis „Velodiena ir velonaktis“. Į šią šventę suvažiuoja latvių iš visos šalies – šeimomis, poromis, kompanijomis ir viengungių. Dalyviams parengiami įdomūs maršrutai, rungtys, steigiami prizai. Jau ne vienerius metus į Kuldygos dviračių dienas atvyksta ir lietuvių. 2017 m. šis festivalis vyks gegužės 27 dieną, į jį galima užsiregistruoti internetu, iki renginio likus dviems mėnesiams.
Loading ...