Šokis. „Naujajame Baltijos šokyje“ savo naują spektaklį pristatė Vokietijoje gyvenanti ir dirbanti lietuvių šokėja Raimonda Gudavičiūtė.

Į „Auros“ šokio studiją nenustygstančią, atletišką devynerių metukų mergaitę iš Žaliakalnio kadaise nuvedė tėtis. Jei būtų nuvedęs į sporto mokyklą, greičiausiai šiandien turėtume dar vieną žymią lengvaatletę, o ne šokėją. Bet Raimondai buvo lemta pakliūti į rūpestingas Kauno choreografės Birutės Letukaitės rankas.

„Vadovė man visą paauglystę būdavo kaip antra mama, nes studijoje ir „Auros“ spektakliuose praleisdavau gal netgi daugiau laiko negu mokykloje. Mano tėvams B.Letukaitė buvo ir tebėra didžiulis autoritetas. Kai vasarą šeima išvažiuodavo ilsėtis, aš likdavau mieste, nes tuo metu vykdavo šokių repeticijos arba kviestinių choreografų meistriškumo pamokos. Tėvai manimi labai pasitikėjo, niekad nedrausdavo kartu su vyresniais šokėjais pasibūti po spektaklių. Tas jų pasitikėjimas mane ir sulaikydavo nuo visokių kvailysčių“, – šiandien svarsto jau pati mama tapusi R.Gudavičiūtė.

Mokyklinius vadovėlius Raimonda dažniausiai atsiversdavo Kauno troleibusuose, nes dešimtą vakaro grįžus namo po mažiausiai tris valandas trukdavusių „Auros“ repeticijų prie knygų sėsti jau nebebūdavo jėgų. Namų darbams likdavo vos pora popietės valandų, skirdavusių pamokas nuo repeticijų. Savaitgaliais – taip pat repeticijos, spektakliai… Nors mokyklos pirmūne šokėja netapo, tačiau tolesnėms šokio studijoms reikalingų dalykų egzaminus išlaikė gerai.

Šiandien Kauno šokio teatro šokėjai ištisai važinėja po užsienio festivalius ir kūrybines rezidencijas, tačiau prieš du dešimtmečius tiek galimybių dar nebuvo. Ir niekas negalėjo net įsivaizduoti, kad kažkada dėl galimybės šokti „Auroje“ atvirame konkurse varžysis užsieniečiai, nes Kaune pristigs šokiui atsidavusio jaunimo. Šiandien, kaip pastebi retkarčiais į „Aurą“ jau kaip kviestinė dėstytoja sugrįžtanti lietuvaitė, būtent užsieniečiai sudaro šio kolektyvo trupės pagrindą.

„Kažkada mes išsižioję stebėdavome užsienio šokėjus, o dabar vis dažniau matau, kaip užsieniečiai išsižioję žiūri į mūsų šokėjų techniką. Lietuviams vis dar trūksta pasitikėjimo savo jėgomis, neišmokome savęs taip sureikšminti, kaip kitų šalių menininkai“, – konstatuoja R.Gudavičiūtė.

Nors „Auroje“ Raimonda nuosekliai šoko tik būdama moksleivė, jau tuomet Lietuvos šokio gerbėjai spėjo ją įsidėmėti Kauno trupės spektakliuose. Šiuolaikinio šokio trupėse nebūna „žvaigždžių“ sąvokos, tačiau liekna šviesiaplaukė Sandro Botticelli Veneros veidu ir sudėtingesniuose šokio epizoduose išryškėjančiais atletiškais „bicepsais“ dažniausiai atsidurdavo scenos „priekinėje linijoje“: nesvarbu, ar tai būdavo pačios B.Letukaitės, ar iš užsienio pakviesto choreografo spektaklis.

„Mūsų vadovė gerbė individualybes, todėl jos trupėje būdavo skirtingo amžiaus, pasirengimo, fizinių duomenų šokėjų. Tikrai niekada nekovojau dėl pagrindinių vaidmenų, tik labai labai norėjau šokti. Man būdavo svarbu įvykdyti choreografės užduotį, nesvarbu, kiek laiko ir prakaito tai kainuotų. Jau geriau išeisiu iš salės „purpurinė“, bet padarysiu taip, kad vadovei tiktų ir man pačiai patiktų. Žinau, kad jaunesniems šokėjams B.Letukaitė dabar apie tai pasakoja legendas ir laiko mane sektinu pavyzdžiu“, – juokiasi R.Gudavičiūtė.

„Auroje“ ji dažnai šokdavo duetu su kitu žymiu nūdienos atlikėju Mantu Stabačinsku. Vėliau  jie abu pastatė savo spektaklį „Taip!“, kuriame šokėjams gyvai pritardavo violončelė.

2009 m. R.Gudavičiūtė baigė  šiuolaikinio šokio magistro studijas Suomijos teatro akademijoje Helsinkyje. Šią akademiją ligi šiol mini pačiais geriausiais žodžiais: „Tai buvo mano kūrybinis atsivertimas. Ten atradau idėjas, kurios man pačiai artimiausios šokyje. Jau po pirmų magistrantūros metų kilo noras kurti pačiai: esu dėkinga „Auros“ vadovei B.Letukaitei, kad tada leido statyti spektaklį su pasirinktais Kauno šokėjais.“

Šis spektaklis vadinosi „Atgal“, angliškai – „Back“: žodis, kartu reiškiantis ir kūno dalį. Būtent minkštas judesys, ateinantis iš nugaros pusės, tapo šio kūrinio pagrindu. Tai, pasak Raimondos, jau buvo suomiškosios mokyklos įtaka: ten propaguojamas minkštas, plastiškas, „su spirale nugaroje“ šokis, o Lietuvoje mokoma griežtesnio, klasikai artimesnio stiliaus, kuriame pečiai, nugara ir klubai šokant išlaiko „kvadratą“.

Panašią mokyklą ji rado ir Liono nacionalinėje muzikos ir šokio konservatorijoje Prancūzijoje, kur studijavo pagal mainų programą. Ten buvo daug baleto, modernaus šokio pamokų ir gerokai mažiau – improvizacijų, kuriose atsigaudavo Raimondos siela ir kūnas.

„Kai dar studijavau Muzikos ir teatro akademijoje Vilniuje, porą spektaklių šokau kartu su choreografu Andriumi Katinu ir jo žmona suome Maria Saivosalmi. Jos demonstruojama plastika atrodė kaip tobulas pavyzdys, todėl pasirinkau šokio magistrantūros studijas Suomijoje. Buvau antra jas baigusi užsienietė: pirmasis buvo pats Andrius“, – pasakoja R.Gudavičiūtė.

Su kurso draugais Suomijoje jau buvo įkūrę ir šokio trupę, tačiau netikėtai iš Lietuvos atkeliavo pasiūlymas Raimondai dalyvauti trijų mėnesių tarptautiniame šokio projekte Vienoje. O ten gyvendama mergina sutiko savo būsimą vyrą – lėktuvo pilotą vokietį Manuelį.

„Iš pradžių, kol jis mokėsi skrydžių mokykloje, gyvenome Brėmene. Kasdien važinėdavau šimtą kilometrų į studiją Hamburge. Vokiškais traukiniais tokia kelionė trunka valandą ir nėra itin varginanti, bet ilgainiui vis dėlto pradeda atrodyti, kad apsigyvenai traukinyje“, – pasakoja lietuvė.

Važinėdama traukiniu, kaip ir Kauno troleibusuose, laiko dykai neleisdavo: kaldavo atmintinai ant lapelio namie susirašytus vokiškus kūno dalių pavadinimus bei šokio terminus. Jų  kartais pasigesdavo dėstydama, mat Kaune vokiečių kalbos Raimonda niekad nesimokė. Tačiau susišnekėti buitiniu lygmeniu netruko pramokti atsidūrusi vokiškoje aplinkoje.

Vis dėlto apie darbus, nesusijusius su šokiu, šokėja net nesvarstė. Padavėja restoranėlyje po kelias valandas savaitgaliais Raimonda dirbdavo tik studijuodama Helsinkyje, kai nenorėjo tapti našta savo tėvams. „Uždirbdavau ne kažin ką, bet nors jau duodavo skaniai pavalgyti. Kitomis dienomis nuo ryto iki vakaro šokdavome akademijoje, apie maistą nebūdavo kada galvoti“, – prisimena pašnekovė.

Atsidūrusi Vokietijoje ji pirmiausia pradėjo vaikščioti į šokio profesionalams rengiamas rytines pamokas, kurios šioje šalyje nėra prabanga – vienas apsilankymas kainuoja keturis eurus, o perkant dešimties pamokų abonementą kaina sumažėja iki pustrečio euro. Tose pamokose lietuvaitę pastebėjo vietinė choreografė, pakvietė į savo projektą, po to – į dar vieną… Taip Raimonda pasiekė savo – netrukus jau pati vedė pamokas profesionalams Hamburge.

Bet tuomet Manuelis gavo nukreipimą į „Lufthansa“ oro linijas Frankfurte, o Raimondai šiame mieste darbo paieškas teko pradėti iš naujo. Vėl teko belstis į duris, pasakoti apie save, ir ne po vieną kartą… Nors Frankfurtas, mūsų akimis vertinant, – dangoraižių miestas, stambus bankų, parodų ir verslo centras, kultūriniu požiūriu Vokietijoje yra vienas neabejotinas lyderis – Berlynas, o štai  Frankfurte vietų, kuriose galėtų įsidarbinti šokėjas, choreografas ar šokio pedagogas, nėra daug. Pasak Raimondos, šis miestas tik pastatų aukščiu atrodo didelis ir pasižymi didele gyventojų kaita, nes daug specialistų jame yra atvykėliai ir dirba pagal laikinas sutartis. Todėl menininkui nebūna lengva rasti nuolatinę publiką ir pelnyti ilgalaikį jos pasitikėjimą.

Persikėlusi į Frankfurtą lietuvaitė pradėjo nuo profesionalams skirtų šokio pamokų, tačiau šįkart, atsivežusi puikias rekomendacijas iš Hamburgo, iš karto stojo mokytojos vieton. „Keista, bet padėjo vokiečiams sunkiai įskaitoma lietuviška pavardė – ji išskirdavo mane iš kitų pretendentų. Antrą kartą mane išvydę vokiečiai sakydavo: „Ak, čia jūs, Raimonda Gu… Gu…“, ir patys pradėdavo šypsotis“, – prisimena ketverių metų senumo patirtį lietuvė.

Netrukus ji gavo kvietimą dėstyti Frankfurto muzikos ir teatro akademijoje studijuojantiems šokėjams, be to, pradėjo vesti šokio pamokas trijose privačiose mokyklose. Jose moko šokti ir paaugles, ir subrendusias moteris, tačiau pirmenybę teikia pastarųjų grupėms. Mat mergaites į privačias šokio pamokas dažniausiai atveda tėvai, kantriai dirbti joms pačioms stinga ryškesnės  motyvacijos. O štai moterys, kurios pačios moka už pamokas, salėje prakaito negaili, kaip, beje, ir atletiška jų dėstytoja. Dabar jau nemažai šokiu besidominčių žmonių Frankfurte žino, ką reiškia „Raimondos stilius“.

Frankfurtą šiuolaikinio šokio žemėlapyje ilgai garsino jame reziduojanti žymaus amerikiečių choreografo Williamo Forsythe’o trupė „The Forsythe Company“, tačiau šįmet, trupei sulaukus dešimtmečio jubiliejaus, jos įkūrėjas apsisprendė grįžti į JAV.

„Bet aš ir neturėjau tikslo veržtis į „The Forsythe Company“, nes, viena vertus, man nelabai tiko šios trupės stilius, o antra vertus – daug metų šokusi „Auroje“ žinau, ką reiškia būti didelės, dažnai gastroliuojančios trupės nare. Su šeimos gyvenimu tai būtų sunkiai suderinama“, – pripažįsta Raimonda.

Lietuvės ir vokiečio šeima Frankfurte augina dvejų metų sūnelį Eliotą. Kol kas apsieina be nuolatinės auklės: Raimondos vyras stengiasi derinti savo skrydžių tvarkaraščius prie žmonos šokėjos repeticijų ir kelionių plano.

„Manuelis laikosi nuomonės, kad lėktuvą valdyti panorėjęs gali išmokti bet kas, o štai profesionaliai šokti scenoje ar statyti šokio spektaklius tikrai ne kiekvienas sugebėtų. Todėl jis stengiasi man padėti. Žinau, kokia tai prabanga – daryti tai, kas tau patinka, nejaučiant ypatingo finansinio spaudimo. Kūdikiui buvo vos šešios savaitės, kai pajutau norą grįžti į šokio studiją, iš naujo atrasti pasikeitusį savo kūną“, – neslepia R.Gudavičiūtė.

Kai prireikia išbėgti valandai kitai, sūnelį ji dažniausiai patiki šalia savo vaikus auginančios kaimynės globai, o kai berniuką užklumpa ligos arba artėja intensyvių repeticijų laikotarpis – prašo, kad iš Kauno pagelbėti atskristų mama.

Nors Frankfurte neretai gastroliuoja garsios pasaulio šokio trupės, lietuvaitė susigundo afišomis tik tų spektaklių, kuriuose, kiek jai žinoma, tikrai rodomas šokis. Mat po šokio spektaklio etikete šiais laikais gali slypėti kas tik nori: ir žodinis monologas, ir dramos vaidinimas, ir videomenas, o dažniausiai – sunkiai apibūdinamas įvairių scenos žanrų „mišrūnas“, kuriame šokis būna anaiptol ne pagrindinė raiškos priemonė.

Pastarasis Raimondos Vokietijoje regėtas šokio spektaklis buvo šiurpokas patyčių ir smurto demonstravimas: šokėjai vieni kitiems surišdavo rankas, kojas ir versdavo šokinėti kiek pajėgs, arba užrišdavo plastikinius maišelius ant galvos ir stebėdavo dūstančiųjų konvulsijas…

„Toks tas šiuolaikinis menas, gyvuoti turi teisę įvairiausi spektakliai. Neturiu nieko prieš, tik manau, kad kūrėjai turėtų stengtis aiškiau informuoti publiką, ko atėjus į jų pasirodymą tikėtis. Kažkodėl kuo toliau, tuo labiau vengiama to daryti. Bet jeigu aš perku spektaklio bilietą, samdau vakarui auklę, o atėjusi į teatrą nepamatau šokančių žmonių, kuriuos pamatyti tikėjausi, – vargu ar būsiu sužavėta kūrėjų eksperimentais“, – svarsto šiuolaikinio šokio profesionalė.

Šioms jos mintims neabejotinai pritartų ir būrys festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ žiūrovų, kuriuos dažnai klaidina pernelyg abstraktūs, vien konceptualias idėjas, o ne pasitelkiamų raiškos priemonių arsenalą apibūdinantys spektaklių aprašymai.

Tačiau panašios mažos apgavystės niekaip negalima būtų prikišti R.Gudavičiūtės pirmadienį Vilniuje pristatytam beveik valandos trukmės spektakliui: žadėjusios tik šokti, Raimonda su savo scenos partnere, Frankfurte gyvenančia švede Sanna Lundstrom, žiūrovams ir demonstravo šiuolaikinį šokį be jokių kitų žanrų „priemaišų“.

S.Lundstrom Frankfurte įsikūrė šiek tiek anksčiau už Raimondą ir savo naujajai draugei lietuvei tapo gera patarėja, į kurias duris ieškant darbo svetimame mieste pirmiausia verta belstis. Abi svetimšalės menininkės netrukus sugalvojo pateikti bendrą paraišką Kultūros institutui ir gavo paramą savo šokio projektui. Taip ir gimė spektaklis „Per save“, Frankfurto žiūrovams šįmet sėkmingai parodytas jau keturis kartus. Sėkmingai – reiškia pritraukia bent pusšimtį bilietus už 16 eurų perkančių žiūrovų, nes ne ką daugiau jų susirenka stebėti ir žinomą vardą turinčių šokio trupių pasirodymų.

Toliau moteriškas duetas keliaus per Europos šalių festivalius: po Lietuvos jų laukia Sannos gimtoji Švedija ir Austrijos miestas Lincas.

„Mums abiem šis spektaklis buvo iššūkis, nes kasdienybės draugai nebūtinai yra tinkami partneriai šokio scenoje. Atvirkščiai: būna, kad po nepavykusių kūrybinių eksperimentų subyra ankstesnės draugystės. Mums irgi nebuvo lengva: esu pratusi dirbdama savo nuomonę išsakyti atvirai, „nuo dūšios“, o Sanna – mandagesnė, skandinaviškai atsargi, ne taip lengva iškvosti jos tikrąją nuomonę. Kai abi šokam ir abi kuriam spektaklį – privalom susitarti tarpusavyje, nes nėra „trečios akies“,  priimančius objektyvius sprendimus“, – pasakoja Raimonda.

Apie tokius bandymus susitarti – su kitu žmogumi, o kartais ir su pačiu savimi – ir pasakoja spektaklis. Nemažai Frankfurto premjeros stebėtojų interpretavo dviejų šokėjų kūrinį būtent kaip vidinį žmogaus racionalaus proto ir jo širdies troškimų dialogą, nuolatinę dvikovą tarp svajonių ir realybės, asmenybės tikrųjų siekių nepažinumą, bandymus prisiderinti prie aplinkos, kuri būna ir traukianti, ir tuo pačiu metu atstumianti.

„Mano įprasta diena Frankfurte dabar atrodo taip: nuvedu vaiką į darželį, važiuoju į repeticiją, iš jos lekiu pasiimti vaiko iš darželio, grįžusi namo padarau valgyti, tada abu išeinam į lauką, grįžusi vaiką paguldau, užmigdau, palieku jį stebinčią kamerą kaimynei, sėdu į mašiną ir važiuoju dėstyti. Laisvas laikas prasideda maždaug dešimtą valandą vakaro, bet tada dar turiu pasirengti rytojaus ryto repeticijai. O jeigu Eliotas, pasigavęs darželyje infekciją, suserga, visi dienos planai kaipmat sugriūva“, – pasakoja Raimonda.

Šeima dar neapsisprendė, ar ilgėliau liks gyventi Frankfurte, ar ieškos kitos, visiems trims palankesnės vietos. Vis dėlto greičiausiai ji bus vienoje iš vokiškai kalbančių šalių: Vokietijoje, Austrijoje arba Šveicarijoje. O šansus apsistoti Lietuvoje riboja menkos galimybės Manueliui čia gauti piloto darbą, nors Raimondos pirmoji šokio mokytoja B.Letukaitė neslepia, kad mielai perduotų „Auros“ kolektyvo vairą būtent jai.

Kurių pasaulio šiuolaikinio šokio trupių pasirodymus „Veido“ skaitytojams rekomenduotų R.Gudavičiūtė? Jos manymu, visuomet verta atkreipti dėmesį į Izraelio choreografų darbus, nes tai – šiuolaikinio šokio madas pasauliui diktuojanti valstybė. Be to, rekomenduotų nepraleisti Kanados trupės „Kidd Pivot“ bei grandiozinių Anglijoje reziduojančios trupės „Hofesh Schechter Company“ pasirodymų.

Renata Baltrušaitytė

Birutė Letukaitė, Kauno šokio teatro „Aura“ direktorė

Raimonda „Auroje“ buvo ir liks šokiui atsidavusio žmogaus pavyzdys, iš kurio niekad neišgirsi žodžio „pavargau“. Kažkada stebėdama, kiek ji dėjo pastangų repetuodama spektaklio „Aseptinė zona, arba lietuviškos sutartinės“ finalinę sceną, net pati susigraudinau: kai matai, kad žmogus tavo idėja patiki taip stipriai, kad besąlygiškai aukoja jai visas jėgas, tai negali nejaudinti. Gaila, bet tokių atsidavusių šokiui jaunuolių dabar mūsų mieste jau stinga.

Šiandien Frankfurte ji dėsto šokėjams didžiuliame prestižiniame kultūros centre, kuriame kadaise pati šoko gastrolinius „Auros“ teatro spektaklius. Smagu, kad Raimonda mūsų nepamiršta ir randa laiko atvažiuoti padirbėti su Kauno šokėjais. Būtent „Auroje“ ji pastatė ir pirmąjį savarankišką šokio spektaklį. Dabar atvežtas naujasis darbas „Per save“ padarė įspūdį preciziškai atidirbtu judesiu ir tyliais kaip katės nusileidimais ant žemės: mūsų mene tai ženklas, kad šokėjas puikiai valdo savo kūną, o ne drimba ant scenos visais turimais raumenimis.

Nors atvesta į studiją Raimonda turėjo vidutinius šokėjos duomenis, visko pasiekė atkakliu darbu. Ji fiziškai stipri ir ištverminga, bet yra jautrios sielos, gaudančios įvairiausius gyvenimo siunčiamus signalus. Užsienio kelionėse, kaip ir daugeliui iš namų ištrūkusių paauglių, nutikdavo visko: pamenu, kartą Kroatijoje mūsų Raimonda romantiškai prapuolė… Tačiau apskritai tai labai atsakingas žmogus: ko imasi – būtinai padarys. Todėl R.Gudavičiūtė būtų pirmoji eilėje tų mano mokinių, kuriems pasitraukdama ramiai patikėčiau vadovauti „Auros“ šokio teatrui.