Atranka į Europos futbolo čempionatą paliko tuos pačius klausimus, į kuriuos neatsakoma jau daugiau nei du dešimtmečiai – kone tiek pat laiko, kiek nebaigtas stūkso Nacionalinis stadionas. Bet būta ir naujovių. Pirmąsyk kukliame stadione priėmėme futbolo tėvynės Anglijos rinktinę. Susipykę, kas murziną kojinę, o kas ir nešvarius baltinius išsitraukę. Taip sau ir jiems parodėme, kaip mokame gerbti vieni kitus, bendrauti ir bendradarbiauti.

Dabar jau buvęs nacionalinės komandos treneris I.Pankratjevas pridėjo dar vieną lietuvišką pamoką – turbūt trumpiausią, penkių neilgų sakinių, atsistatydinimo kalbą. Ir jokių komentarų apie pasibaigusį paskutinį anglams istorinio atrankos ciklo mačą – dešimtas laimėtas rungtynes iš tiek pat galimų. Gal derėjo varžovus bent jau pasveikinti?

Nors Lietuvos futbolo federacijos šūkis skelbia, kad futbolas mus vienija, šįsyk jis kaip niekada skaldė. Tiesą sakant, mūsų ilgalaikės pozicijos galutinėje turnyro lentelėje mažai tepasikeitė: trys pergalės, vienos lygiosios ir šeši pralaimėjimai, iš kurių trys itin skaudūs (0:4 anglams ir šveicarams išvykoje ir 0:3 anglams, rungtyniavusiems be pusės pagrindinės sudėties žaidėjų, namie), lėmė uždirbtus dešimt taškų ir priešpaskutinę vietą grupėje.

Žiūrint matematiškai, nieko tragiško, ko nebūtų nutikę iki šiol, neįvyko. Su tiek pat taškų esame likę dar bent dukart: tie patys 10 taškų buvo prieš 2004 m. Europos (iš 8 rungtynių) ir 2006 m. pasaulio (iš 10 mačų) čempionatus.

Aišku, būta ir geresnių pasirodymų, tik prie jų prisidėję futbolininkai dabar galėtų pagelbėti nebent patarimais: 17 taškų per 10 rungtynių, trečia vieta grupėje ir tik tašku atsilikta nuo Airijos, patekusios į kitą turnyro etapą, – toks geriausias Lietuvos rezultatas žaidžiant atrankose į aukščiausio lygio futbolo turnyrus. Tik jis užfiksuotas senokai – prieš 1998 m. pasaulio pirmenybes, o po to buvo tik ritimasis žemyn.

Nors I.Pankratjevas išvadintas vienu blogiausių trenerių, atrankos ciklo rezultatų būta dar įspūdingesnių: prieš 2002 m. planetos pirmenybes sugebėta išplėšti vos dvejas lygiąsias iš aštuonerių rungtynių ir užimti paskutinę vietą grupėje.

Prieš ketverius metus atrankoje į 2012 m. Europos čempionatą pasiekta tik viena pergalė, dvejos lygiosios ir galutinėje lentelėje vos tašku aplenktas Lichtenšteinas, kuriam dar ir pralaimėta. Tada po Čekijai pralaimėtų paskutinių atrankos rungtynių atsistatydino treneris R.Žutautas, o dabar – I.Pankratjevas.

Buvusiam ilgamečiam Vilniaus „Žalgirio“ saugui, pasižymėjusiam galingu smūgiu, I.Pankratjevui kritikos netrūko, ypač dėl bedančio, primityvaus žaidimo ir į rinktinę nekviečiamų tokių ryškių Lietuvos žaidėjų, kaip V.Stankevičius ir Ž.Karčemarskas.

Žinoma, žaisdamas su Anglija, tegu ji ir be puolėjo W.Rooney, vartininko J.Harto, gynėjo G.Cahillo, saugų M.Carricko ir J.Milnerio bei kitų didesnio ryškumo žvaigždžių, aukščiausio lygio futbolo spektaklio nesukursi, ypač jei remsiesi Lietuvos futbolo lygoje žaidžiančiu jaunimu, kurio didžiausia bėda – ne tas lygis. Nuo to, kad esi kviečiamas į rinktinę ir žaidi joje, meistriškumas automatiškai nepakyla.

Nuolat iš trenerio girdėdavome, kad atjauninti komandą, mesti jaunus žaidėjus į aukščiausios klasės kovas dabar – pagrindinis prioritetas. Bet tada po dukart paeiliui 0:4 pralaimėtų rungtynių vienintelis pasiteisinimas negalėtų būti, kad, girdi, varžovai baisiai galingi pasitaikė. Jeigu būtų rengiamos atskiros atrankos į pirmą ir antrą šimtuką patenkančių šalių komandas, varžovai tektų lengvesni.

Ką būtų galima išskirti iš mūsiškių? Gal tik tuos, kurių pasisakymai prieš rungtynes buvo dažniausiai aptariami: vartininką G.Arlauskį, nors jis neretai praleisdavo tokius įvarčius, kokius ne tik kitų rinktinių vartų sargai traukia, ir A.Novikovą. Gal dar vieną kitą. Bet turbūt viską pasako toks faktas: futbolo rinkoje vienas W.Rooney yra brangesnis už visą Lietuvos rinktinę.

Šįkart saviplakos ir savigraužos, kurios ir taip turime tiek, kad vargu ar artimiausiais dešimtmečiais pritrūktume net ir dideliais kiekiais eksportuodami, kokteilį dar atmiešė gausi kritikos dozė, tekusi treneriams, futbolininkams, ypač garsiau ir ne visada protingai besireiškusiems, ir futbolo vadovams, jau seniai pliekiamiems dėl neveiklumo.

Ne pirmi metai pirštu baksnojama į jaunųjų futbolininkų rengimo bėdas, ryšio su švietimo organizacijomis stoką, beveik išnykusias futbolininkų meistriškumo ugdymo grupes. Kartojama, kad federacija neturi dirbti pati sau, būtina peržiūrėti politiką, o aroganciją derėtų keisti geranoriškumu ir elementaria pagarba, antraip futbolas ir toliau eis vienas, pavydžiai, o gal net piktdžiugiškai linksniuodamas tuos, kuriems geriau sekasi.

Ypač daug bangų kilo ir dėl to, kad emocijų protrūkį pakurstė patys žaidėjai, tiksliau, vienas jų, nei iš šio, nei iš ano savo mėgstamą žaidimą ėmęs lyginti su kitu. Bet galima prisiminti, kad po nepriklausomybės atkūrimo krepšininkai atrankos turnyro dėl patekimo į Europos rinktinių čempionatą neįveikė tik kartą – tolimais 1993-iaisiais, o futbolininkams to nepavyko padaryti nė karto jau šeštą sykį iš eilės.

O juk krepšinio ir futbolo startinės pozicijos buvo kone vienodos. 1982–1989 m. Lietuvos futbolas, kaip ir krepšinis, išgyveno patį didžiausią istorijoje pakilimą. Ir vargu ar tuo metu stadionų buvo daugiau nei krepšinio arenų. Bet vėliau krepšinio žmonės įkūrė federaciją, o futbolo veikėjai, regis, – tik nuosavą „uabą“.

Dar viena prie futbolo privaloma tema – stadionas, apie kurį tiek prikalbėta, svarstyta ir prižadėta, kad jei visi paleisti žodžiai įgautų bent cento vertės piniginį pavidalą, jį jau turėtume. Tris dešimtmečius trunkanti epopėja, jau pareikalavusi dešimčių milijonų eurų, ir kitąmet dar tikrai nepajudės iš mirties taško.

Vis dėlto daugiafunkciu kompleksu pervadintą, ilgai marintą, bandytą prikelti, nacionalinės svarbos statusą įgijusį, bet užmirštą ir paliktą projektą vėl ketinama gaivinti. Prieš rungtynes su Anglija sostinės savivaldybėje savo idėjas pristatė ir dvi Didžiosios Britanijos įmonės, kurių specializacija – stadionų bei daugiafunkcių objektų projektavimas, o patirtis itin solidi: ir didieji pasaulio stadionai, ir 2012 m. Londono olimpinių žaidynių objektai.

Ką gi, baigėsi dar vienas nykus rinktinės sezonas, atsistatydino nevykęs treneris. Imam ir vėl pradedam iš naujo. Regis, ne už kalnų ir Lietuvos futbolo federacijos vado rinkimai. Gal pagaliau valdžią iš Vilijampolės perims koks nors kitas Kauno rajonas ar ar net kitas miestas? O gal Lietuvos futbolui pagaliau ims vadovauti jį mėgstantys ir dar išmanantys žmonės?