Futbolo stadionas, anot olandų rašytojo, yra vieta, kur leidžiama išreikšti jausmus, kurie anapus stadiono ribų netoleruojami.

Prancūzų filosofas Alainas Finkielkrautas teigia, kad po Antrojo pasaulinio karo Europa yra statoma ant sekuliaraus dekalogo pamatų. Šis dekalogas liepia atmesti sukompromituotus nacionalizmo dievus, atsisakyti jėgos naudojimo politikoje bei suvereniteto ir mėgautis bendradarbiavimu. Tačiau sportas yra viena tų sričių, kuriose į politines paraštes ištremti bandomas nacionalizmas randa savo nišą. Tai pastebima ir per Lenkijoje bei Ukrainoje vykstantį Europos futbolo čempionatą.

Futbolas – ritualizuotas karas

„Futbolas yra beprotybės forma“, – teigia olandų rašytojas Leonas de Winteris. Tai galima teigti dėl to, kad, pasak autoriaus, rungtynių metu yra toleruojami veiksmai, kurie kasdieniame gyvenime laikomi nenormaliais ar net smerktinais. Futbolas, L.de Winterio pastebėjimu, yra ritualizuotas karas. Sporto dvikovos aktualizuoja istorinę atmintį, padeda prisiminti senas nuoskaudas, pažeminimus ar pergales. Pergalė aikštėje gali tapti pagrindu nacionaliniam triumfui, o pralaimėjimas – visuotinei nevilčiai. Kad tuo įsitikintume, pažvelkime į dvejas šio Europos čempionato rungtynes – Nyderlandų ir Vokietijos bei Lenkijos ir Rusijos akistatą.

Olandų ir vokiečių dvikovos laikomos vienomis įdomiausių, principingiausių ir kartais net aršiausių visame futbolo pasaulyje. Tiesa, šiųmetė dvikova sirgalius turėjo šiek tiek nuvilti dėl to, kad turėdami tuntą talentingų žaidėjų Nyderlandai taip ir nesugebėjo iš jų nulipdyti vieningos ir darniai veikiančios komandos. Tai lėmė, kad vokiečiai „oranžinius“ įveikė gana lengvai ir be didesnės intrigos. Tačiau abiejų ekipų dvikovų istorija – itin turtinga.

L.de Winteris teigia, kad nuožmi konkurencija tarp šių šalių futbolo vienuolikių yra Antrojo pasaulinio karo pasekmė. „Olandai negali atleisti vokiečiams už tai, kad šie okupavo jų šalį“, – savaitraščiui „Der Spiegel“ teigė rašytojas. Nuo to laiko vokiečiai tapo principiniais olandų varžovais. Šių dvikovų reikšmę rodo vien faktas, kad Nyderlandų muziejuose yra įrengta net 18 nuolatinių ekspozicijų, pasakojančių apie futbolo mūšius, vykusius tarp olandų ir vokiečių.

„Futbolo esmė nėra nuostabūs perdavimai ar spindintys marškinėliai. Tai – mūšis. Visa kita galite pamiršti“, – teigė L.de Winteris. Jo žodžiais, futbolas yra tarsi ritualizuotas karas, kuris pakeičia tikrą ginkluotą karą. Ritualizuoto karo metu taip pat siekiama nugalėti priešininką, jį sutrypti, tačiau visa tai įvelkama į civilizuotą, taisyklių susaistytą apdarą.

Olandų ir vokiečių priešprieša futbolo aikštėje prasidėjo 1974 m. Tuomet Rinuso Michelso vadovaujami olandai pasaulio čempionato finale pralaimėjo Vakarų Vokietijai. Tai buvo pirmoji ekipų akistata nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos.

Emocijų tose rungtynėse netrūko, o po mačo olandų futbolininkas Wimas van Hanegemas atsisakė dalyvauti bendrame komandų pobūvyje. Olandas jautė nuoskaudą, nes nacistinės okupacijos metais žuvo jo tėvas, sesuo ir du broliai. „Aš nemėgstu vokiečių, aš jų nekenčiu. Jie nužudė mano šeimą“, – tuomet teigė W.van Hanegemas.

Kitos akistatos teko laukti iki pat 1988 m., kai abi vienuolikės surėmė ginklus Europos čempionato pusfinalyje. Tai buvo olandų triumfo valanda. Po savo tėvynainių pergalės 2:1 net 9 mln. olandų, maždaug 60 proc. visų gyventojų, išėjo į gatves. Tai buvo pats didžiausias masinis susibūrimas nuo pat šalies išlaisvinimo. „1940 metais atėjo jie. 1988 metais atėjome mes“, – skandavo minia. „Kerštas“, – taip rungtynes tada pakomentavo R.Michelsas.

Dar viena dvikova tarp šių komandų įvyko 1990 m. Pagrindiniais jos herojais tapo vokietis Rudi Volteris ir olandas Frankas Rijkaardas. Abu jie susitikimo nebaigė gavę po raudoną kortelę, o olandas net dukart spjovė vokiečiui į plaukus.

Per šiųmetę dvikovą panašių incidentų išvengta, tačiau olandų ir vokiečių priešiškumas futbolo aikštėje tikrai niekur nedingo.

„Čia yra Rusija“

Ne ką mažiau dėmesio šiame Europos čempionate sulaukė ir Rusijos bei Lenkijos dvikova. Įdomu tai, kad susitikimas vyko Varšuvos nacionaliniame stadione, kuris įrengtas praktiškai toje pačioje vietoje, iš kurios sovietų kariai 1944 m. stebėjo, kaip naciai brutaliai malšina Varšuvos sukilimą. Natūralu, kad prieš rungtynes netrūko istorinių aliuzijų į daug amžių tarp šių valstybių vykusias kovas.

Bulvarinis dienraštis „Super Express“ prieš susitikimą rašė, kad lenkų futbolininkai pakartos 1920 m. įvykusį „Stebuklą prie Vyslos“, kai lenkų legionai nugalėjo raudonąją armiją.

Rusijos futbolo federacijos prezidentas Sergejus Fursenka bandė atriboti futbolą nuo politikos. Jis kartu su treneriu Dicku Advocaatu prieš rungtynes Rusijos vardu padėjo vainiką prie Smolensko aviakatastrofos aukoms atminti skirto memorialo. Tačiau sirgaliams šis pavyzdys buvo nė motais: prieš rungtynes surengtos eitynės Rusijos dienai paminėti, stadione išskleista vėliava su užrašu „Čia yra Rusija“ ir muštynės su lenkų futbolo chuliganais bei policija akivaizdžiai rodo, kad futbolą ir politiką atskirti labai sunku.