"Veido" archyvas

A.Merkel griežtai sukritikavo B.Obamos siūlymą kontroliuoti šalių einamąsias sąskaitas

Pietų Korėjoje vykusiame G-20 susitikime šalių dalyvių atstovai pasidalijo į dvi priešiškas grupes: vieni palaikė JAV siūlymus, kaip kelti ekonomiką ir stabdyti valiutų karus, o kiti parėmė Vokietijos poziciją.

Praėjusią savaitę, ketvirtadienį, Pietų Korėjos sostinėje Seule prasidėjus Didžiojo dvidešimtuko susitikimui, šalys žaibiškai pasidalijo į kelias stovyklas: vienos stojo į JAV prezidento Baracko Obamos pusę, kitos ėmėsi palaikyti Vokietijos kanclerę Angelą Merkel.

Šios priešpriešos esmė – požiūris į tai, ar valstybių einamosios sąskaitos balansas turi ir gali būti ribojamas pasauliniu mastu, ar vis dėlto jį galima palikti savieigai. JAV siūlo, kad nė vienos pasaulio šalies einamosios sąskaitos mokėjimų balanso perviršis arba deficitas neviršytų 4 proc. BVP.

Esą tai būtų garantuotas būdas sukurti globalią finansų sistemą, kuri funkcionuotų stabiliai, ir nė viena valstybė negalėtų nuo jos nutolti. Tai esą itin svarbu, kai beveik nė vienoje šalyje nei einamosios sąskaitos perviršis, nei deficitas nesutelpa į JAV mėginamus nustatyti 4 proc. ribas.

Pavyzdžiui, Vokietijos, taip pat Kinijos, Rusijos, Saudo Arabijos einamųjų sąskaitų perviršiai yra didesni nei 4 proc., o, tarkime, Turkijoje ir Pietų Afrikos Respublikoje 4 proc. limitą viršija deficitas.

Lietuva į šias ribas irgi netelpa. Antrąjį šių metų ketvirtį, Lietuvos banko duomenimis, šalies einamosios sąskaitos balansas šoktelėjo iki 1,17 mlrd. Lt, o tai yra 4,8 proc. šalies BVP, tačiau tai – reta išimtis. Ištisus du dešimtmečius mūsų einamoji sąskaita buvo deficitinė ir tas deficitas siekdavo net 10 proc.

Priminsime, kad einamąją sąskaitą sudaro du rodikliai: einamieji pervedimai (pavyzdžiui, emigrantų į tėvynę pervedami pinigai, Lietuvoje per metus viršijantys milijardą litų) ir užsienio prekyba (t.y. importas bei eksportas).

Tad einamosios sąskaitos deficitas būdingas tokioms valstybėms kaip Lietuva, kurios importuoja daugiau nei eksportuoja, o perteklius reiškia, kad šalies ekonomika pagrįsta eksportu. Tad JAV siūlymas Lietuvai reikštų, kad norėdami mažinti einamosios sąskaitos deficitą turėtume dirbtinai mažinti importą. Tuo tarpu perteklių turinčios šalys, tokios kaip Vokietija ar Japonija, būtų priverstos riboti eksportą.

Natūralu, kad jos su tuo nesutinka. Svarbiausias A.Merkel argumentas yra tas, kad ribojant eksportą ir skatinant vidaus vartojimą nukentėtų bet kurios šalies ekonomika, nes daugelis vyriausybių deda lygybės ženklą tarp didėjančio eksporto ir ekonomikos augimo.

Vyriausiasis “Swedbank” analitikas Nerijus Mačiulis sutinka, kad Lietuvai toks 4 proc. einamosios sąskaitos deficito apribojimas būtų sveikas, nes tai iš tiesų padėtų subalansuoti užsienio prekybą. Tačiau praktiškai tai neįmanoma. Visų pirma dėl to, kad su tokiu apribojimu niekada nesutiks didžiosios pasaulio eksportuotojos. Antra, laisvojoje rinkoje tai neįmanoma, nes privačiam sektoriui negalima liepti importuoti daugiau ar mažiau prekių – šiuos srautus lemia vidaus vartojimas, o ne vyriausybės paliepimas. Antra vertus, einamosios sąskaitos deficitą sureguliuoti daug sudėtingiau nei biudžeto deficitą.

Galiausiai, net jei ribojimai būtų įvesti, niekas per daug jų nepaisytų. “Juk pagal Mastrichto sutartį ir biudžeto deficitas negali viršyti 4 proc., o vis tiek daugelyje šalių jis yra kur kas didesnis”, – apibendrina N.Mačiulis.

Karai dėl valiutų karų

Ginčai dėl einamųjų sąskaitų balanso – dar ne viskas, dėl ko Seule JAV susikibo su kitomis valstybėmis. Dar daugiau ginčų kelia vadinamieji valiutų karai ir būdai, kaip juos pažaboti.

G-20 konferencijos dalyviams labiausiai kliūva pačių JAV dolerio silpnumas, kurį lemia pernelyg išlaidi valstybės politika ir visu galingumu paleista dolerių spausdinimo mašina.

Daugelis šalių palaiko idėją, kad reikalinga bendra pasaulio valiutų sistema, kuri reguliuotų tokių valiutų kainas. Pavyzdžiui, kai kurios šalys reikalauja, kad JAV nesiimtų naujojo ekonomikos stimuliavimo plano, kurio esmė – papildomi 600 mlrd. dolerių ekonomikai skatinti, mat tai užverstų rinką dar pigesniais doleriais ir dar labiau iškreiptų viso pasaulio ekonomiką.

Beje, pačios JAV savo atžvilgiu kritikos nenori girdėti, bet siekia, kad juanį stiprintų Kinija. JAV netgi pasiryžusios taikyti apribojimus pigioms kiniškoms prekėms (pavyzdžiui, jas brangiau apmokestinti), kad tik “dirbtinis” Kinijos konkurencingumas būtų sumažintas.

Tačiau šiuo klausimu JAV sulaukė dar daugiau kritikos. G-20 susitikime joms prikišta, kad tai protekcionizmas, prieštaraujantis PPO taisyklėms. Be to, priminta, kad ir 1930-ųjų Didžiąją depresiją sukėlė būtent protekcionistinis JAV priimtas įstatymas, labai panašus į dabar garsiai nuskambėjusį siūlymą: anuomet buvo padidinti importo mokesčių tarifai, ir tai esą visam dešimtmečiui pakirto viso pasaulio ekonomiką.