Kasmet po keletą šimtų medikų jau nebe laikinai, o visam laikui išvyksta dirbti į senesnes Europos Sąjungos šalis, bet dar niekad nebuvo tiek daug emigruojančių ne jaunų, ką tik mokslus baigusių medicinos seserų ir gydytojų, o jau įsitvirtinusių ir savo klientų turinčių medikų, nemažai netgi skyrių vedėjų ar įvairaus dydžio privačių klinikų savininkų.

Patyrę gydytojai prisipažįsta pavargę nuo užgauliojimų, nematą realių pokyčių, tad ir keičią skyriaus vedėjo vietą Lietuvoje į eilinio provincijos daktarėlio etatą Jungtinės Karalystės, Vokietijos ar Norvegijos ligoninėse.
Kokie praeityje padaryti arba nepadaryti sprendimai kelia didžiausią sumaištį visame šalies sveikatos sektoriuje? To pasiteiravome sveikatos apsaugos viceministro, užpraėjusią kadenciją ėjusio ministro pareigas, Gedimino Černiausko.

G.Č.: Kokia sumaištis – dabar vasara, niekas negalvoja apie problemas, tad ir aš nenoriu imtis gilių analizių. Be to, pirmiausia reikia šnekėti apie tai, ko pasiekėme per 23 metus. Štai dar prieš dešimt metų lankantis įvairiose gydymo įstaigose kildavo klausimas, kodėl „Maximose“ švariau nei poliklinikose ar ligoninėse, o šiandien tai jau praeitis. Aišku, dar yra nekaip atrodančių nišinių gydymo įstaigų, bet tai pavieniai atvejai. Šiandien mūsų gydymo įstaigų darbuotojai jau dirba modernia vakarietiška aparatūra, gydo vaistais, kokiais gydomi ir vakariečiai, būsimi mūsų daktarai semiasi tų pačių žinių kaip ir Vakarų universitetų medicinos specialybės studentai, daugybė daktarų stažuoja ar dirba ir konkuruoja su Londono, Berlyno klinikų gydytojais.
O juk prieš 23 metus net nesvajojome apie vienkartinius švirkštus, inkubatorius, kompiuterinį tomografą ar tai, kad odontologai aptarnaus mūvėdami sterilias vienkartines pirštines, o pacientų eiles reguliuos elektroninės sistemos. Tai yra rimčiausias pliusas.
O liūdina pirmiausia Lietuvos mirtingumo, savižudybių, apsinuodijimo alkoholiu, skendimo ar benamių sušalimo žiemą rodikliai. Iš tikrųjų mes per šį nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetį sukūrėme dvi Lietuvas, apie kurias ir kalba mano minimi rodikliai.
Taigi, viena vertus, yra akivaizdi pažanga, kita vertus, mūsų bendri sergamumo ir mirtingumo rodikliai panašesni į NVS, o ne į Europos Sąjungos. Tai didžiausia mūsų sistemos silpnybė.
Ir viena pagrindinių tai nulėmusių priežasčių – mes nemokame aiškiai formuluoti tikslų. Tiesa, dažnai norime kalbėti apie tikslą, bet iš tikrųjų kalbame apie priemonę. O ir kai jau išsikeliame siektiną tikslą, ne visada randame tinkamų priemonių jam pasiekti.
VEIDAS: Kaip manote, kodėl pastaruoju metu padidėjo labai patyrusių, daug metų vadovaujamas pareigas ėjusių ir tikrai gerai uždirbusių gydytojų emigracija?
G.Č.: Pirma, šiek tiek išaugo jų darbo kokybė: jie išmoko dirbti tais pačiais prietaisais kaip ir ten. Antra, padidėjo jų žinomumas. Juk daugybė ankstesnių kartų gydytojų buvo ne kvailesni už savo Vakarų kolegas, bet Vakaruose jų niekas nežinojo, jais nepasitikėjo, o ir jie patys savimi nepasitikėjo, pagaliau nemokėjo užsienio kalbų.
O kai atsivėrėme pasauliui, vakariečiai, turintys daugiau pinigų, apie mus sužinojo ir lengvai mus nuperka. Be to, dalies medikų išvažiavimą lemia ne tik pinigai, bet ir noras save išbandyti. O kur dar konkurencija: jauni mūsų gydytojai negali prasimušti pro vešlią savo srities vyresniosios kartos kolegų lapiją.
VEIDAS: Aš nekalbu apie jaunimą – dar niekad nebuvo tiek daug emigruojančių ar kalbančių apie emigraciją patyrusių specialistų: garsių chirurgų, ordinatorių, skyrių vedėjų. Kas tai lemia?
G.Č.: Į Norvegiją dažniausiai išvažiuojama dėl pinigų, nes jų kaimuko ligoninės eilinio gydytojo vieta garantuoja kelis kartus didesnes pajamas nei mūsų klinikų skyriaus vedėjo pareigos.
Beje, faktas, kad emigruoja daugybė patyrusių daktarų, disonuoja su paplitusia nuomone, esą mūsų daktarai ima daug kyšių. Jei iš tikrųjų jie imtų daug kyšių ir gyventų kaip Norvegijos kolegos, niekur iš čia nevažiuotų.
Kai kuriais atvejais emigraciją lemia ir karjeros galimybės. Galbūt pagrindinis chirurgas yra labai žinomas, bet jau ir nelabai jaunas, tarkime, jam jau 40 metų, o jo skyriaus vedėjui – tik apie šešiasdešimt. Vadinasi, šis dar dešimt–penkiolika metų bus vedėjas, o aš – tik eilinis operuojantis chirurgas. Taigi jei pasiūloma skyriaus vedėjo vieta Vokietijos ar Švedijos klinikose, žmogus ir išvažiuoja.
Žinoma, tai skaudu, bet juk Lietuva negali mokėti tiek, kiek tų šalių klinikos. Juk paslaugas perka ne valdžia, o mes, mokesčių mokėtojai. Mes mokame mokesčius, o po to mums atstovaujanti institucija, tarkime, ligonių kasa, mūsų sumokėtus mokesčius paskiria gydymo įstaigoms. Bet mes sakome: atsiprašome, daugiau mokesčių už sveikatos priežiūrą nemokėsime arba iš viso nemokėsime. Tad, natūralu, kiek sumokame, tiek ir galime skirti šioms paslaugoms.
VEIDAS: Tai gal tuomet laikas pacientams atvirai pasakyti: kadangi niekas nenori mokėti mokesčių, sveikatos apsaugos sistema nepajėgi nemokamai užtikrinti visų planinių paslaugų, todėl nemokamai bus teikiama tik skubi būtinoji pagalba, o už planinę teks visiems prisimokėti?
G.Č.: Tai yra tik vienas galimų būdų, bet jis turi rimtų trūkumų, nes taip nubaudžiame tuos, kurie sumoka labai daug mokesčių. Antra, klausimas, kokios turi būti priemokos. Mažos priemokos problemos neišspręs, o kas išgalės mokėti dideles? Pensininkai, kurie išnaudoja daugiausiai paslaugų, prisimokėti neišgalės.
Nemanau, kad mes įvesime priemokas. O ir per dvidešimt trejus metus Lietuvoje pasikeitė net šešiolika Vyriausybių, buvo daugybė koalicijų, ministrų, bet nė viena jų neįvedė priemokų. Štai prieš mus sveikatos sistemai vadovavo liberalai, kurie savo programoje buvo įsirašę siekį įvesti priemokas, bet taip nieko ir nepadarė.