Tokį auksinio jaunimo, vadinamo “yuppie”, gyvenimo stilių vis dažniau demonstruoja liberalas, švietimo ir mokslo ministras.

“Kaip dalysimės alų?” – bešvęsdamas 45-erių metų jubiliejų naktį sostinės centre besiskirstančiai kompanijai šūkavo liberalų švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius. Tad kaimynai, nebeapsikentę šiaip jau viešumoje rafinuoto politiko ir liberalios jo kompanijos leksikos bei muzikos, iškvietė policiją.
Bet ryte ministras nebuvo linkęs prisiminti vakarėlio, pranokstančio studentiškus “tūsus” bendrabučiuose.
Tiesa, dar neišblėso ir ankstenis skandalas, kai ministras partijos narę Mildą Bartašiūnaitę, prisistatančią sekso eksperte, po linksmai atšvęsto kolegos Eligijaus Masiulio gimtadienio kvietė sušilti jo draugijos.
Kad nekaltą berniuką savo išvaizda ir elgesiu menantis politikas mėgsta “nutrūkti nuo kaklaraiščio”, jis pats mūsų savaitraščiui yra prisipažinęs savo karjeros priešaušryje. “Džinsai mano išeiginis savaitgalio drabužis, mėgstu išgerti alaus. Gyvenant taip intensyviai neturėti galimybių atsipalaiduoti būtų labai sunku, –  1997-aisiais “Veidui” kalbėjo G.Steponavičius. – O bendraujant su draugais nutinka netikėčiausių dalykų. Ir šią vasarą yra toks buvęs, bet nesakysiu koks.”
Taigi, koks tikrasis yra politikas, ministras, valstybės veikėjas, sutuoktinis ir žmogus G.Steponavičius? Katras jo veidas, tas, kurį matome televizorių ekranuose, ar tas, kurį jis “užsideda” uždaręs ministerijos duris, yra tikrasis?

Karjera per F.Naumano fondą
“Mokykloje buvau aktyvus pionierius, vėliau tapau aktyviu panku. Su “Žalgirio” futbolo komanda išvažinėjau beveik visą Sovietų Sąjungą”, – apie save yra kalbėjęs G.Steponavičius.
Buvę jo bendramoksliai priduria, kad Gintaras buvęs dar ir aktyvus komjaunuolis, vėliau, Sąjūdžio laikais, skėlė ugningas kalbas kolegoms studentams, kaip tautiškai susiprasti.
Bet esą aukštosios politinės karjeros link G.Steponavičių labiausiai pastūmėjusi pirma jo žmona ekonomistė Guoda. Tad 1991-aisiais, netrukus po studijų Vilniaus universiteto Teisės fakultete ir Hagos tarptautinėje teisės akademijoje, G.Steponavičius įsidarbino naujus kadrus rinkusioje ir sparčias svaiginamos karjeros galimybes garantavusioje Užsienio reikalų ministerijoje (URM).
Be to, dėl įgimto savo aktyvumo ir karjeros ambicijų jis greit įsitraukė į Liberalų sąjungos (LLS) steigimo reikalus. Vėliau šios partijos vadovai Ginutis Vencius bei Šarūnas Davainis rekomendavo G.Steponavičių liberalus remiančiam Friedricho Naumano fondui, 1994-aisiais ieškojusiam savo atstovo Lietuvoje. O kadangi jis, dirbdamas URM, be to, studijuodamas ir tobulindamasis Kopenhagos, Birmingemo, Florencijos universitetuose jau buvo pramokęs anglų ir danų kalbų, be konkurencijos stojo koordinuoti F.Naumano fondo padalinio Lietuvoje.
Ir čia jam atsivėrė neregėtai didelės galimybių nišos… Fondo koordinatorius ne tik galėjo pats nuolat lankytis Vokietijoje ir kitose valstybėse, o ir “skirstyti” viešąsias fondo gėrybes: keliones dešiniesiems politikams, liberaliam jaunimui, išleisti rinkimams skirtus lankstinukus, bukletus, knygas, kitą rinkimų agitaciją…
“Aš Gintaro dėka pamačiau pusę Europos, – prisimena buvęs bendražygis, dabar verslininkas liberalcentristas Kęstutis Trapikas. – Jis vadovavo F.Naumano fondui, aš buvau Švenčionių meras ir jis mane išsiuntė stažuotis į Vokietiją. Ten man atsivėrė akys: tada pamačiau tai, kas į Lietuvą ateina tik šiandien, praėjus penkiolikai metų. Apie tai, kiek kartų aš ir partijos kolega Klaipėdos meras liberalas Eugenijus Gentvilas buvome kaimyninėje Latvijoje, nė negaliu suskaičiuoti. Tai buvo labai naudingos stažuotės.”
Per šį fondą ir pats G.Steponavičius užmezgė ryšius tiek su įvairiais politikais, tiek su verslininkais.
Tiesa, kai kurių senųjų liberalų žodžiais, kolegos, rekomendavę Gintarą į liberalus remiančio fondo vadovus, netrukus nusivylė staigiu jo charakterio pasikeitimu. Nepaisant to, tepraėjus trejiems metams nuo vadovavimo fondui pradžios, G.Steponavičius jau buvo išrinktas į sostinės tarybą, o 2000-aisiais darkart perrinktas.

Norėdamas iškilti “pasibalnoja” lyderius
Ir nors tiek G.Steponavičius, tiek kiti senieji liberalai buvo itin aktyvūs, nė vienas jų nebuvo toks charizmatiškas, kad būtų galėjęs partiją ištempti iš už 5 proc. rinkimų ribos. O ir nebuvo linkę tuomečiai liberalai dirbti juodo partinio darbo. Jie dažniau būdavo matomi susėdę bare prie alaus bokalo sofistiškai mintyjantys apie Lietuvos ateitį, todėl žurnalistai juos neretai pašiepdavo, teigdami, kad “liberalas” yra “mėgstantis alų”.
Jokių rimtesnių valdžios postų jie neturėjo iki pat 2000-ųjų, tiesa, nuolat bandė griebtis tai vieno, tai kito beiškylančio politinio mesijo, kuris juos ištrauktų į platesnius politinius vandenis. Ypač aktyvus šioje medžioklėje buvo G.Steponavičius.
Per 1998 m. prezidento rinkimų kampaniją jis, tuomet LLS valdybos pirmininko pavaduotojas, pasiūlė partijai remti Artūrą Paulauską. Netrukus net suorganizavo A.Paulausko susitikimą su senu liberalu Gintautu Babravičiumi, o šiek tiek vėliau ir su pačiu partijos pirmininku E.Gentvilu. Bet, išskyrus viešą pareiškimą, kad liberalai rems A.Paulauską, G.Steponavičius realiai daugiau niekuo neprisidėjo prie A.Paulausko rinkimų kampanijos.
Dar po poros metų G.Steponavičius atvedė liberalams ir konservatorių ekspremjerą Rolandą Paksą (“Mažeikių naftos” pardavimo amerikiečių bendrovei “Williams International” sutarties pasirašymo išvakarėse), palikusį valstybę ties “defaulto” riba.
Tiesa, iškart po netikėto R.Pakso atsistatydinimo iš Vyriausybės E.Gentvilas su Alvydu Medalinsku surengė spaudos konferenciją, kurioje ekskonservatorių premjerą išvadino vengiančiu politinės atsakomybės. “Bet Gintaras, dirbęs su R.Paksu miesto taryboje bei bičiuliavęsis su ekpsremjero atstovu spaudai Jonu Čekuoliu, įrodė, kad Rolandas geras vyras”, – pasakoja viešai nenorėjęs būti cituojamas eksministro bendražygis.
Gerų žodžių R.Paksui negailėjęs ir kitas G.Steponavičiaus bičiulis – verslininkas Artūras Zuokas, vis dažniau imtas matyti politinėje erdvėje, Valdui Adamkui laimėjus 1998-ųjų prezidento rinkimus.
Taigi jau netrukus liberalai, “pasibalnoję” širdžių premjero R.Pakso reitingus, vedami rinkimų štabo vadovo A.Zuoko, triumfavo per 2000-ųjų Seimo rinkimus. Jie laimėjo net 34 vietas, LLS tapo centrine valdžios ašimi. O G.Steponavičius pagaliau iškilo į nacionalines figūras – buvo išrinktas Seimo vicepirmininku. Nuo tada mūsų rašinio herojaus karjera vystėsi stulbinamu pagreičiu. Tik vieną jo dievuką keitė kitas.
2001-ųjų liepą A.Paulausko socialliberalai pasitraukė iš Vyriausybės, bet liberalams nepavyko suformuoti naujos daugumos.
Postų netekę liberalai susiriejo. G.Steponavičius, uolus R.Pakso “piršlys”, netikėtai stojo į E.Gentvilo ir A.Zuoko, kaltinančių R.Paksą dėl prarastos valdžios, pusę. Netrukus partija skilo. Dar vėliau G.Steponavičius tapo negailestingu buvusio dievuko kritiku. 2003-iaisiais jis buvo paskirtas į prezidento R.Pakso apkaltos komisiją.
O tais pačiais metais liberalams susijungus su centristais ir moderniaisiais krikščionimis demokratais bei naujos jungtinės partijos vadovu tapus A.Zuokui, G.Steponavičius tapo šio dešiniąja ranka.
Jų draugystė tęsėsi dvejus metus, kol kilus “abonentiniam” skandalui, G.Steponavičius su grupele senųjų “klubinių” liberalų iš A.Zuoko pareikalavo moralios politikos, tai yra pasitraukimo. Tačiau šįkart įsismarkavus konfliktui turėjo trauktis jau ne lyderis, o G.Steponavičius su vaikinais. Ir jie išėjo kurti partijos.
Bet čia šiek tiek stabtelkime ir dar kartelį grįžtelkime į Vilniaus miesto savivaldybę, kuriai iki tapimo premjeru vadovavo R.Paksas.

Senas draugas – skandalingasis “Rubicon” savininkas
G.Steponavičiaus bičiulių sąraše nuo pat studijų laikų buvo ir vėliau ne vieną politiką į skandalą įklampinęs verslininkas, įmonių grupės “Rubicon group” (neseniai persivadinusios “ICOR group”) prezidentas Andrius Janukonis.
Kai G.Steponavičius 1991 m. pradėjo trinti Užsienio reikalų ministerijos koridorius, A.Janukonis su dar keturiais bendramoksliais teisininkais iš Vilniaus universiteto ir vienu ekonomistu ėmėsi tarptautinių vežimų konsultacijų bei dujų skaitiklių prekybos.
O 2000-ųjų gegužę kuklusis Vilniaus miesto tarybos narys G.Steponavičius  sostinės tarybai pateikė pasiūlymą, kaip ištraukti į skolas įklimpusią R.Pakso vadovaujamą savivaldybę: atsiskaityti už skolas su įmonėmis, dalyvavusiomis ir laimėjusiomis viešus turto pardavimo aukcionus, savivaldybės parduodamu ir įmonių aukcione ketintu įsigyti turtu. Išvertus šią teisinę painiavą į žmonių kalbą, reikštų, kad G.Steponavičius pasiūlė savivaldybei užskaitų verslui modelį.
Tų pačių metų pavasarį, kaip savo tinklaraštyje pasakoja A.Zuokas, savivaldybė, vadovaujama R.Pakso, paskelbė aukcioną parduoti sostinės centre esantį kino teatrą “Vilnius”. Pradinė akcijų paketo pardavimo kaina siekė 2,1 mln. Lt. Dėl šio objekto varžėsi bene šeši pirkėjai.
Bet vokai su dalyvių pasiūlymais buvo atplėšti praėjus savaitei nuo A.Zuoko išrinkimo meru. Daugiausiai, beveik 5,1 mln. Lt, pasiūlė “Rubicon group” įmonių grupei priklausanti UAB “Hedžas”. Tad ji ir laimėjo aukcioną. Ir jau netrukus UAB “Hedžas” perleido teisę į šį “pirkinį” kitai “Rubicon group” įmonei UAB “Rubicon Prodimpeksas”. Pastarajai Vilniaus miesto švietimo skyrius buvo skolingas daugiau kaip 6 mln. Lt. Tad netrukus savivaldybė padarė skolos užskaitymą “Rubicon group” įmonei.
Tiesa, dėl šio sandorio visus “kankorėžius” susirinko ne G.Steponavičius su R.Paksu, o A.Zuokas. Ypač šis šleifas nutyso po 2004-ųjų “abonentinio” skandalo.
Bet pats A.Zuokas tikina, kad: “Su A.Janukoniu mane supažindino partijos kolega G.Steponavičius, berods 2000-ųjų pabaigoje. Geriau p.Janukonį pažįstu nuo kokių 2004 m., kai tapome kaltinamaisiais vienoje byloje. Iki to laiko teko bendrauti su juo tiek pat kaip ir su daugeliu kitų Vilniaus investuotojų… Bet artima draugyste mūsų santykių tikrai nepavadinčiau, neturime ir jokių bendrų verslo reikalų.”

Skandalai nelimpa
Apie galimus G.Steponavičiaus ryšius su A.Janukoniu išgirdome 2004-ųjų vasarą, po to, kai generalinis prokuroras Antanas Klimavičius iš Seimo tribūnos paskelbė, kad po keturių partijų būstinėse atliktų kratų ir dokumentų poėmių penki Seimo nariai įtariami korupcija. Ir jau kitą dieną į spaudą nutekėjo STT padaryti politikų ir verslininkų iš “Rubicon group” pokalbių įrašai.
Skandalas kilo tuo metu, kai Seimas priiminėjo Gamtinių dujų įstatymo pataisas, turėjusias apriboti dujų tiekimo tarpininkų (tai yra, bendrovės “Dujotekana”) pelnus. Tąkart buvo svarbus kiekvienas balsas.
Bet politikai, ketinę palaikyti antpelnių ribojimą dujų tarpininkams, pasirodė beesą irgi “korumpuoti”, tai yra atstovaujantys šilumininkų interesams: esą penki Seimo nariai paėmė pinigus iš bendrovės “Rubicon group” vadovo A.Janukonio mainais už atitinkamą balsavimą dėl valstybinio dujų reguliavimo.
Patys į skandalą patekę liberalcentristai tuomet aiškino nesiimsią jokių žingsnių, iki nebus pareikšti oficialūs kaltinimai. “Be to, frakcija ragins prokuratūrą atskleisti įtariamų parlamentarų pavardes ir įrodymus iki liepos 12-ąją numatytos prezidento rinkimus laimėjusio V.Adamkaus inauguracijos, – kalbėjo į skandalą su G.Steponavičiumi įklimpęs frakcijos seniūnas E.Masiulis. – Prezidentas negali prisiekti Seimui, kurio nariai įtariami korupcija.”
A.Zuokas prisipažįsta labai stengęsis kolegoms padėti: “Aš visuomet gyniau partijos kolegas, pasisakiau prieš raginimus stabdyti G.Steponavičiaus ir kitų narystę “LiCS”, nors tuomet kaltinimus jiems kaip labai rimtus vertino apie 60 proc. rinkėjų.”
G.Steponavičius ir jo kolegos teisindamiesi korupciniame skandale dievažijosi, kad balsavo ne taip, kaip jų prašė šilumos tiekėjas “Rubicon group”. Taigi išeitų, kad jie balsavo taip, kaip buvo naudinga “Dujotekanai”.
Beje, G.Steponavičius, prieš Seimo rinkimus buvo gavęs finansinę paramą iš “Dujotekanos” bet čia interesų konflikto jau niekas neįžvelgė.
O ir apskritai prie G.Steponavičiaus skandalai nelimpa, nors jis buvo įtartas ir ryšiais su advokatų kontoromis, kurios esą rengiančios lobistinius teisės aktų projektus aukštojo mokslo ar alkoholio pramonės srityse.
Dėl tokio manevravimo buvę bendražygiai G.Steponavičių apibūdina kaip gabų teisininką, žmogų, su kuriuo galima tvarkyti trumpalaikius reikalus, bet geriau  neturėti jokių ilgalaikių sandėrių, nes esą jis esant reikalui pasielgsiąs taip, kaip jam naudingiau. “Jis kaip trauklapis prisisiurbia ir, kai tampi nebereikalingas, tave nusviedžia”, – bendravimo su G.Steponavičiumi kartėliu dalijosi buvęs liberalas.

Politiką pakeitė galimybė skirstyti milijardus
Po praėjusių Seimo rinkimų G.Steponavičius prisišliejo prie Andriaus Kubiliaus ir gavo ministro portfelį.
Bet menantieji šio politiko kelią pabrėžia, kad per šiuos ketverius metus jis neatpažįstamai pasikeitė. “Dabar jo rankose dar didesni pinigai nei vadovavimo F.Naumano fondo skyriui laikais. Švietimo ir mokslo ministerija išdalys net 3 mlrd. Lt. Pasirodo, žinojimas, kad nuo tavo politinių sprendimų priklauso daugybės žmonių ateitis, keičia žmones”, – atsiduso buvęs ministro bendražygis.
Tiesa, regis, dėl ES pinigų skirstymo G.Steponavičius gali pakliūti į naują skandalą: Valstybės kontrolė kreipėsi į prokuratūrą pradėti tyrimą dėl švietimui skirtų pinigų iššvaistymo. Seimo užkulisiuose burbuliuojama esą daug projektų yra laimėję ryšiais su ministru artimi asmenys. Kita vertus, galbūt jie iš tiesų parašė puikius projektus.
Tiesa, kadencijos pradžioje G.Steponavičius buvo įklimpęs į skandalą dėl ŠMM skelbtus konkursus laimėjusių bičiulių konservatoriaus Manto Adomėno ir vaiko krikštatėvio bei visuomeninio patarėjo Pauliaus Subačiaus. Po skandalo sutartis su M.Adomėno vadovaujamu institutu dėl universitetų reitingo metodikos už 3 mln. Lt parengimo buvo nutraukta. Bet vėliau M.Adomėnas gavo pajamų iš ŠMM už kitus projektus.
Seimo Švietimo komiteto narys socialdemokratas Edvardas Žakaris pabrėžia, kad atėjus G.Steponavičiui gerokai pasikeitė ir pati ministerija. “Jis diktatoriško tipo vadovas, su niekuo, išskyrus kokius tris ar penkis artimiausios aplinkos žmones, nesitaria, nieko nepripažįsta ir nenori taisyti savo klaidų, o ir kitiems neleidžia komentuoti – ministerijos valdininkai bijo išsakyti savo nuomonę”, – dėsto E.Žakaris.
G.Steponavičiui iš A.Monkevičiaus perėmus ministro portfelį, į visus žurnalistų klausimus atsako tik pats ministras bei du viceministrai. “Iš tiesų atmosfera ministerijoje gerokai pasikeitusi: ŠMM darbuotojai bijo ir su manimi šnekėtis. Keista, kad kabinetuose įsivyravo tokia baimė, kai ministerijai ėmė vadovauti liberalų ministras”, – stebisi jo pirmtakas Algirdas Monkevičius.
Eksministras sako, kad paskutinis kartas, kai jie dalijosi su G.Steponavičiumi įžvalgomis apie švietimo ateitį, buvo tądien, kai jis atidavė savo įpėdiniui kabineto raktus. “Aš laikiausi tradicijos – Kalėdų išvakarėse sukviesti savo pirmtakus, išklausyti jų nuomones, nesvarbu, kad ir prieštaraujančias maniškėms nuostatoms. Bet jos leido pamatyti giliau, dabar to nebeliko”, – užbaigia A.Monkevičius.