Ir šiandien valstybės turtas tvarkomas kur kas prasčiau, nei savo turtą tvarko privačios bendrovės, tačiau reikia pripažinti, kad šiais laikais jis tvarkomas bent jau geriau nei pirma.
Vertinant tai, ar šiuo metu valstybės turimi ištekliai tvarkomi protingiau ir ūkiškiau nei anksčiau, būtų pravartu tiksliai žinoti, kokia situacija buvo ir ką turime dabar. Deja, atrodo, kad per daugiau nei du dešimtmečius nepriklausomybės Lietuvoje taip ir nebuvo sužiūrėta, kiek ir kokio turto turime. Jau vien tai verčia abejoti, ar padėtis valstybėje yra patenkinama, o ką jau kalbėti apie nuolat laidomas kritikos strėles dėl valstybinio sektoriaus nekompetentingumo, neefektyvumo ir vangumo, abejotino procesų skaidrumo bei geriau išteklius panaudoti trukdančios įstatymų bazės.
Taigi kiek čia yra tiesos, „Veidas“ klausia valstybės kontrolierės Giedrės Švedienės.

VEIDAS: Kaip manote, ar dabar valstybėje tvarkomės geriau nei prieš dešimtmetį?
G.Š.: Pažangos Lietuvoje gali nematyti tik visiškas pesimistas. Valstybė žingsniuoja į priekį ir tvarkos joje kiekvienais metais matome vis daugiau. Tam, kad visos valstybės institucijos tvarkytųsi pagal vienodus standartus, yra nuolat tobulinama, įvairiais reglamentais papildoma teisinė bazė. Tiesa, kartais būtent tai ir tampa slenksčiu, už kurio užkliūvama. Vis dėlto padarytos klaidos – pataisomos, tik, gaila, ne visos.
VEIDAS: O kaip keitėsi viešajame sektoriuje randamų pažeidimų skaičius bei jų mastai?
G.Š.: Kokių nors aiškesnių tendencijų šioje srityje negalėčiau įžvelgti. Galiu tik konstatuoti faktą, kad valstybės institucijose ir įstaigose atlikdami finansinius, kitaip teisėtumo, auditus kasmet nustatome faktų, kurie, mūsų manymu, verti išsamesnio teisėsaugos institucijų tyrimo. Sakykime, pernai teisėsaugos institucijoms perdavėme 18 audito ataskaitų (devynios iš jų – teisėsaugos institucijų prašymu), o šiais metais – keturias (dvi iš jų – teisėsaugos institucijų prašymu). Žinoma, iki metų pabaigos šis skaičius gali dar padidėti.
VEIDAS: Versle yra savaime aišku, kad turimas turtas turi duoti naudos, tačiau valstybė tokia logika vadovaujasi ne visada. Neretai jos turtas negeneruoja pajamų, yra iš viso nenaudojamas arba juo naudojasi kas tik nori, tik ne valstybė. Be to, lieka neaiškumų dėl valstybinės žemės: dalis sklypų nesuformuoti, dalis neapskaityti, o dalis nėra įvertinti tikrąja verte. Ar tai reiškia, kad valstybė pati nežino, kokiu turtu disponuoja, o į įvairias ataskaitas patenkantys duomenys neatitinka realybės?
G.Š.: Reikėtų priminti, kad ne visas valstybės turtas privalo generuoti pajamas. Didelės dalies jo funkcionavimas atsispindi per visuomenei teikiamas viešąsias paslaugas. Vis dėlto auditų metu vertindami, kaip jis yra valdomas, turime konstatuoti, kad šeimininkiško požiūrio, deja, neretai trūksta.
Pavyzdžiui, šiemet atlikdami auditus savivaldybėse nustatėme, kad 46 savivaldybės iš apskričių viršininkų administracijų yra perėmusios patikėjimo teise valdyti daugiau nei tūkstantį valstybei priklausančių energetikos objektų, kurių likutinė vertė siekia 19 mln. Lt. Problema ta, kad savivaldybės nei pačios gali juos techniškai panaudoti, nei turi galimybių parduoti skirstomųjų tinklų operatoriui (AB „LESTO“), kuris šiuo metu jais neatlygintinai naudojasi elektros energijos vartotojų poreikiams tenkinti. Beje, taip daryti draudžia ir teisės aktai.
Taigi savivaldybės teigia neturinčios pinigų parengti objektus pardavimui, o Vyriausybė tam lėšų taip pat neskiria. Štai čia užsidaro užburtas ratas ir jame lieka valstybės turtas, kuris jau tik teoriškai turi šeimininką.
Neūkiškumo apraiškų matome ir naudojant kitą savivaldybių iš apskričių viršininkų administracijų „paveldėtą“ turtą – hidrotechnikos kompleksų statinius. Nors jiems eksploatuoti savivaldybės gauna valstybės dotacijų, tačiau išnuomojusios juos neužtikrina reikiamos kontrolės, kad nuomos mokesčiai būtų laiku sumokėti ir patektų į valstybės biudžetą.
Tai, kad dalis valstybės turto, tokio kaip žemė, miškai, miško žemė, muziejinės vertybės, nėra įvertinta, irgi sena problema. Priežastis suprantama: valstybė neturi tam reikiamų lėšų, todėl procesas juda vangiai. Vis dėlto šią situaciją stebėsime ir priminsime, kol ji bus išspręsta.
Taip pat yra bėdų ir dėl jau įvertinto valstybės turto apskaitos. Įsigaliojus viešojo sektoriaus apskaitos standartams ir nustačius tvarką šis darbas juda tinkama linkme, nors klaidų vis dar randame nemažai. Tikimės, kad valstybės institucijų finansininkams gerai įvaldžius apskaitos standartus padėtis gerės ir galėsime pamatyti tikrą valstybės turimo turto vaizdą.
Paminėčiau dar vieną susijusią problemą – įstatymų spragas, dėl kurių atsiranda valstybės turto apskaitos klaidų. Pavyzdžiui, pagal Miškų įstatymo nuostatas miškai ir miškų žemė nėra apskaitomi buhalterinėje apskaitoje, todėl finansinių ataskaitų duomenys neparodo realios šio turto vertės.
VEIDAS: Viešųjų pirkimų vertė sudaro apie dešimtadalį BVP, arba daugiau kaip trečdalį šalies nacionalinio biudžeto. Taigi nerimą kelia nuolat girdimi blogi atsiliepimai apie šios sistemos veikimą ir dėl to valstybės patiriamus nuostolius. Kaip manote, kokios didžiausios jos ydos ir ar daug dėl to netenka valstybė?
G.Š.: Prieš porą metų atlikome sisteminį auditą ir įvertinome, kaip veikia viešųjų pirkimų sistema. Tuomet nustatėme nemažai problemų, trukdančių racionaliai naudoti valstybės lėšas ir užtikrinti skaidrią konkurenciją. Didžiausi sistemos trūkumai ypač pasireiškia vykdant supaprastintus pirkimus, kurių apimtys išties didelės, – 2011 m. jie sudarė 80 proc. visų atliktų viešųjų pirkimų.
Pabrėžtina, kad esant dabartinei viešųjų pirkimų sistemai ypač daug dėmesio skiriama vykdomų viešųjų pirkimų procedūroms, o ne pačiam tikslui – pirkti racionaliausiu būdu ir gauti maksimalią ekonominę naudą.
Išanalizavę, kaip keitėsi Viešųjų pirkimų įstatymas (1997–2012 m. jis buvo keičiamas 37 kartus, o supaprastintus pirkimus reglamentuojantys įstatymo straipsniai per 2009–2012 m. keisti 16 kartų), nustatėme, kad daugėjo viešųjų pirkimų procedūrų, ilgėjo pirkimo procesas, atsirado daugiau techninio darbo, o tam prireikė papildomų žmogiškųjų išteklių ir laiko sąnaudų. Stengdamosi nepaklysti įstatymo labirintuose, 97 proc. atvejų perkančiosios organizacijos pasirinko lengviausiai taikomą mažiausios kainos vertinimo kriterijų. Galutinis rezultatas buvo toks: pigiai pirkusieji galiausiai sumokėjo brangiau, nes mažiausią kainą pasiūlę tiekėjai dažnai nevykdė savo įsipareigojimų.