BFL

Vytautas Jakštas laukia sprendimo, ar jo kartu su bičiuliu sukurta piramidė iš milijono monetų yra verta atsidurti Guinnesso rekordų knygoje. Kol gaus atsakymą, V.Jakštas jau paskyrė milijoną centų, arba 10 tūkst. Lt, arba 3 tūkst. Eur, gabiesiems Lietuvos vaikams – Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo stipendijoms.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Vytautas Jakštas – Vilniaus universiteto Fizinių ir technologijos mokslų centro (FTMC) doktorantas. Šiauliečio akademinės karjeros ištakų galėtume ieškoti Nacionalinėje moksleivių akademijoje (NMA). V.Jakštas įsitikinęs, kad skolą už neįkainojamą šios institucijos indėlį į gabiųjų vaikų ugdymą turėtų grąžinti visi alumnai, o formų tam yra įvairių. Pats V.Jakštas, galima sakyti, skolą įvertino labai jau tiesiogiai ir ilgai nesuko galvos, kur dėti tą milijoną monetų, mintis dėl kurių jam kilo dar bakalauro studijų metais.

„Nors mintis buvo kilusi seniai, ilgai užtruko centų rinkimas. Norėjome juos gauti ne paprastu būdu, ne nusipirkti banke, bet surinkti iš žmonių“, – pasakoja doktorantas.

Žmonės, pakviesti baltais centrais prisidėti prie projekto, reagavo įvairiai. Labiausiai idėjos sumanytojus nustebino pasiūlymas eiti ir užsidirbti patiems. „Todėl, kad viskas būtų skaidru, su bičiuliu Domu Jokubausku nusprendėme pinigus padovanoti M.Rostropovičiaus fondo stipendijoms“, – sako V.Jakštas.

Jo pakviesta, prie piramidės statybos keliomis monetomis prisidėjo ir NMA įkūrėja, Kauno technologijos universiteto Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto dekanė doc. dr. Bronė Narkevičienė. „Tai, kad surinkti pinigai buvo padovanoti M.Rostropovičiaus fondo stipendijoms, akivaizdžiai rodo, jog Vytauto darbai ir žodžiai nesiskiria, – sako dekanė. – Kadaise pats davęs priesaiką ir kasmet ją priimdamas iš NMA naujokų, savo pažadą „tobulėti siela, protu ir kūnu bei padėti tobulėti kitam savo, Lietuvos ir pasaulio labui“ vykdo nepriekaištingai. Tautos išmintis byloja: ant tokių žmonių laikosi pasaulis.“

Neformalaus ugdymo institucijos, padedančios gabiems Lietuvos vaikams, veikloje V.Jakštas dalyvauja jau dešimtus metus: pirmus dvejus – kaip NMA ugdytinis, o dabar jau aštuoneri metai padeda ugdyti kitus ir, kaip pats sako, toliau ugdo save.

Šiuo metu V.Jakštas vadoviuko amplua Nidoje su daugiau kaip 60 gabių vaikų dalyvauja NMA vasaros sesijoje. Kitaip tariant, dirba tai, kuo turi pasirūpinti vadoviukas, – padaryti viską, kad sesija įvyktų ir pavyktų. Kalbėdamasis su „Veidu“ jis jau audė mintis, kaip parengs mokinių žygio trasą.

„Labai svarbu, kad grąžintume skolą akademijai. Absolventų turime ir Nidoje, vasaros sesijoje. Martynas Budriūnas, dėstantis informatikams, rado laiko atvykti į Nidą iš „Google“. Tokie pavyzdžiai rodo, kad sistema veikia“, – komentuoja NMA mokinių vasaros sesijos vadoviukas.

NMA įkūrėja B.Narkevičienė patikina, kad prie NMA veiklos prisideda daug įvairių žmonių, tačiau tokių, kurie savanoriautų ilgiau kaip penkerius metus, yra daugiausia dešimt.

„Vytautas yra žmogus, kurio gyvenimo moto – ne imti, bet duoti. Kiekvienam iš mūsų turėti tokį žmogų tarp savo draugų yra didžiulė dovana. Tik turėdamas draugų, kolegų, grindžiančių savo veiklą dalinimusi, gali išsaugoti savo paties tikėjimą, kad ir tu pats gali gyvenime kažką gero nuveikti“, – sako B.Narkevičienė.

Pats V.Jakštas, paklaustas, kodėl 2005-aisiais įstojęs į NMA fizikos sekciją nepalieka jos dar ir šiandien, tvirtina, kad negali pamiršti NMA indėlio jam mokyklos metais: „NMA man labai daug davė. Padėjo plėsti akiratį, susipažinti su naujais žmonėmis. Dėl to paties – bendravimo, asmenybės ugdymo joje ir likau.“

Jis įsitikinęs, kad ši neformalaus ugdymo mokykla – puiki galimybė realizuoti save ypač mažesnių miestų moksleiviams, kurių gabumai įprastose pamokose nebūtinai lavinami. „Didesniuose miestuose yra ir garsesnių gimnazijų, mokytojų, turinčių patirties, o mažesniuose vaikai tarsi įkalinti – jie neturi į ką kreiptis, kad galėtų lavinti savo gabumus toliau, todėl turi sėdėti pamokose, kurių lygis gabiesiems gali būti per žemas. O NMA jie randa bendraminčių, užmezga ryšius su dėstytojais, toliau bendrauja su jais internetu“, – komentuoja V.Jakštas.

Šaltas dušas nacionalinėje olimpiadoje

Pats pašnekovas į NMA fizikos sekciją pakliuvo 2005 m., būdamas Šiaulių Didždvario gimnazijos vienuoliktokas. Nors savo gabumus, kaip ir dauguma talentingų jaunuolių, kuriems aprašyti ir skirtas šis rašinių ciklas, gilino NMA, patikina, kad iki tol buvo ne viena proga suabejoti savo gabumais ir jau pasiektais rimtais laimėjimais.

Kai turėjo galimybę palyginti savo jėgas ir gabumus fizikos srityje su visos šalies bendraamžių, šaltas dušas mokinį nutvilkė taip, kad suprato, jog reikės pasistengti labiau. Atrodo, kad susidūrimas su realybe rimtoje olimpiadoje pasiteisino ir įdėtos pastangos atsipirko: FTMC doktorantas, nagrinėjantis terahercų temą, iki trečiosios pakopos studijų jau spėjo įveikti tankų atrankos rėtį ir sėkmingai stažavosi Japonijoje.

V.Jakštas pasakoja, kad prieš pasirinkdamas fiziką, kaip ir dauguma tiksliukų, dar pradinėse klasėse susidomėjo matematika. Trečioką V.Jakštą, kaip geriausią mokinį, mokytoja jau siuntė į Šiaulių miesto olimpiadą, kurioje pirmą kartą dalyvaujantis pradinukas laimėjo antrą vietą. Vėliau, vos pamokų tvarkaraštyje atsirado fizika, jos uždaviniai kaipmat sudomino tiksliuką.

Dalyvavęs daugybėje miesto ar rajono olimpiadų, praėjus kone dešimtmečiui nuo mokyklos baigimo, Vytautas pripažįsta, kad tada atrodė, jog Šiauliuose jam nėra lygių. Tačiau po pirmosios nacionalinės olimpiados devintoje klasėje šiaulietis suprato, kad Šiauliais viskas nesibaigia.

„Respublikinė olimpiada buvo pirmas šaltas dušas, kai supratau, kad Šiauliuose galiu būti „kietas“, bet Lietuvoje nesu toks geras. Juk geriau būti prasčiausiam tarp geriausių, nei geriausiam tarp prasčiausių. Šiauliuose nebuvo tokios konkurencijos. Be to, daug kas kažkodėl mano, kad fizika yra sudėtingesnė nei matematika, todėl fizikų olimpiadininkų, galima sakyti, buvo mažiau“, – svarsto pašnekovas.

Jis įsitikinęs, kad, nepaisant uždavinių ir pačių mokomųjų dalykų įdomumo, susižavėjimą tiksliaisiais mokslais lėmė ir pedagogų darbas. Jis prisimena, kad fizikos ir matematikos mokytojai nedirbo su klase kaip su mase mokinių, – daug dėmesio skyrė gabiesiems, kurių poreikiai didesni nei bendraklasių. Būtent pedagogų paskatintas vienuoliktokas ir pradėjo minti kelią į NMA. Susidomėjo mokytojų paskatintas, bet gabumų šaknų galima ieškoti ir šeimoje: V.Jakšto tėvas – inžinierius, mama – ekonomistė.

„Bet neblogai man sekėsi ir kiti mokslai. Gal humanitariniai šiek tiek prasčiau, nes kartais skirdavau jiems mažiau dėmesio. Mokydamasis gimnazijoje priklausiau ir papildomo ugdymo mokyklai „Fizikos Olimpas“, todėl pasitaikydavo, kad NMA sesijos, konkursai kirsdavosi su mokslo metais. Tada darydavau tai, kas man patinka, kartais kiek apleisdamas, pavyzdžiui, anglų kalbą“, – tiksliųjų mokslų mokymąsi kitų dalykų sąskaita prisimena V.Jakštas.

Baigęs gimnaziją abiturientas įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą, kompiuterinės fizikos studijų programą, o magistrantūroje žinias gilino optoelektronikos medžiagų srityje. Paklaustas, ar, būdamas gabus jaunuolis, nenorėjo studijuoti geruose užsienio universitetuose, V.Jakštas sako, kad 2006-aisias, kai jis baigė mokyklą, dar nebuvo tokios mados rinktis užsienio universitetus, be to, ir Vilniaus universitete jis rado ką įdomaus nuveikti.

„Bakalauro studijose buvo naujų dalykų, pavyzdžiui, kompiuterinės fizikos sritis, kurioje buvo ir programavimo, ir kompiuterių sandaros. Ši dalis man patiko. Žinoma, palyginti su patirtimi mokykloje, tikslieji mokslai universitete tapo sudėtingesni. Pavyzdžiui, matematika juk visai kitokia nei „mokyklinė“, – pirmakursio dalią prisimena Vytautas.

„Cheminė“ fiziko stažuotė Japonijoje

Baigęs magistrantūros studijas V.Jakštas per tarptautinę ES ir Japonijos pramonės bendradarbiavimo centro koordinuojamą programą „Vulcanus in Japan“ metams išvyko į stažuotę Japonijoje. Tais metais programoje dalyvauti bandė per tūkstantį europiečių. Briuselyje buvo atrinkta apie 150 galimų pretendentų, o Japonijos įmonės išsirinko 20 laimingųjų, iš kurių du buvo lietuviai.

Per tokias atrankos girnas V.Jakštas pateko į „Mitsubishi Chemical“ gamyklą. Dar iki stažuotės gamykloje nuo rugsėjo iki gruodžio jis, kaip ir kiti programos dalyviai, mokėsi japonų kalbos. „Faktas, kad rašyti per kelis mėnesius neišmoksi, bet kalbėti pramokome. Galėjome susikalbėti, paklausti kelio nuorodų“, – įgytas japonų kalbos žinias apžvelgia V.Jakštas.

„Mitsubishi Chemical“ gamykloje jis dirbo su šviestukų (LED lempų) fosforais. Pašnekovas paaiškina, kad šviestukas yra mėlynas, o baltas fosforas padaro iš jo sklindančią šviesą tokios spalvos, kokios reikia vartotojams.

Paklaustas, ar „Mitsubishi“ atstovai įvertino lietuvišką darbštumą ir jauno fiziko gabumus, jis sako sulaukęs pagyrų, tačiau jų nesureikšminąs: japonų kultūra, šiaip ar taip, neleistų peikti. „Be to, galima sakyti, kad jie prisibijo užsieniečių. Japonai sunkiai kalba angliškai, o atvykėliai nekalba japoniškai. Todėl jie linkę girti, niekada nepasakys, kad dirbi blogai. Kiek objektyviai galiu įvertinti savo patirtį, manau, kad dirbau neblogai ir kažkokių rezultatų pasiekiau“, – sako V.Jakštas ir priduria, kad, japonų visuomenei sparčiai senstant, darbdaviai tiesiog gaudo studentus iš universitetų.

Vis dėlto šiaulietį nustebino šios įmonės pasirinkimas fiziką pasikviesti dirbti į tokią sritį, kurioje labiau reikėtų chemiko. Jis pasakoja tiesiogiai paklausęs savo vadovo, kodėl, žinodami apie jo išsilavinimą, matydami aiškiai fizikos srities bakalauro baigiamojo darbo temą, jie lietuvį vis tiek pakvietė į tokią poziciją, kurioje tiktų chemikas.

„Vadovas atsakė, kad ir jis yra ne chemikas, o fizikas, bet kadangi turi išsilavinimą, žinių, man, kaip ir jam, turėtų pasisekti“, – šypteli iš Šiaulių iki Japonijos nuvykęs jaunasis mokslininkas V.Jakštas.