Lietuvos gaiviųjų gėrimų rinka smunka antrus metus iš eilės – lietuviai ir toliau mažina išlaidas vandeniui, sultims bei vaisvandeniams.

Per dešimtmetį iki krizės gaivieji gėrimai – natūralus bei gazuotas mineralinis vanduo, vaisių ir daržovių sultys bei nektarai, taip pat saldinti vaisvandeniai – buvo tikros aukso gyslos tiek Lietuvos gamintojams, tiek šių gėrimų importuotojams, tiek prekybininkams. Kiekviena grandis sau atsiriekdavo didelius pelnus šioje palyginti nedidelės savikainos prekių grupėje, kuri buvo viena labiausiai lietuvių vartojimo įpročių pokyčius liudijančių sričių. Išmokome gerti negazuotą mineralinį vandenį, namines obuolių sultis pakeitėme egzotiškų vaisių nektarais, o pačių virta uogiene pagardintą vandenį – spalvingais vaisvandeniais.

Tačiau ekonominis sunkmetis šiai sričiai smogė žiaurų smūgį ir atgaivino tokią dar netolimą lietuvių atmintį apie “šampaną iš čiaupo”: nuo sulčių, negazuotų gėrimų ir mineralinio vandens nusisuko labai didelis nuošimtis pirkėjų – 2009 m. šių gėrimų pardavimas krito apie 30 proc., o ir šių metų tyrimai liudija, kad jų prekyba tebemažėja.

Krito ir nesikelia

Pasaulinės rinkos tyrimų kompanijos “Nielsen” duomenimis, per krizę Lietuvoje pažeidžiamiausiomis prekių grupėmis tapo sultys, negazuoti gėrimai ir mineralinis vanduo. Šiek tiek geriau išsilaikė prekyba gazuotais gaiviaisiais gėrimais, tačiau ir jie patenka į lengviausiai lietuvių sunkmečiu atsisakytų prekių dešimtuką. Tokie rezultatai gauti palyginus 2008 ir 2009 m. mažmeninės prekybos duomenis.

Padėtis menkai tepasikeitusi ir dabar. UAB “AC Nielsen Baltics” atlikta 2010 m. pirmojo ketvirčio prekybos Lietuvoje analizė liudija, kad sultys bei nektarai dar ir šiemet yra didžiausią pardavimo krytį patirianti parduotuvių lentynų prekė (kiekio nuosmukis, palyginti su tuo pačiu 2009 m. laikotarpiu, viršija 20 proc.), gazuotų gaiviųjų gėrimų pardavimas sumenko daugiau nei 10 proc., o mineralinio vandens – keliais procentais.

Panašias tendencijas atskleidžia ir oficialioji statistika. Statistikos departamento duomenimis, gaiviųjų gėrimų ir į tarą pilstomo vandens lietuviai šiek tiek mažiau gerti pradėjo jau 2008 m., o pernai jų suvartojimas jau krito dramatiškai. Pavyzdžiui, sulčių išgerta beveik 30 proc. mažiau, pilstomojo vandens – 20 proc. mažiau, vaisvandenių – taip pat penktadaliu mažiau.

Tačiau reikia pripažinti, kad ir kristi buvo iš kur. Palyginti su kitais maisto produktais, nealkoholinių gėrimų rinka Lietuvoje per nepriklausomybės metus buvo išaugusi labiausiai – tai irgi nestebina, nes startuota kone nuo nulio.

Įspūdinga vien pastarojo dešimtmečio statistika. Štai vandens, pilstomo į butelius ar kitą tarą, 2000 m. teišgėrėme 32,7 mln. litrų, o 2009 m. šis skaičius siekė jau 185 mln. litrų. Vaisvandenių rinka nuo 117,3 mln. l 2000-aisiais išaugo iki 217,4 mln. l 2009-aisiais. Šiek tiek santūresni sulčių rodikliai: 2000 m. jų išgėrėme 20,8 mln. l, o 2009 m. – 29,2 mln. l.

Maisto žaliavomis prekiaujančios bendrovės “SMS-Eligita” direktorė Rasa Sabonienė yra išanalizavusi visų pagrindinių Lietuvos gaiviųjų gėrimų gamintojų produkciją, mat didžioji jos dalis pagaminta su šios įmonės tiekiamais priedais. Pasak jos, lietuvių vartojimo įpročiai per pastarąjį dešimtmetį labai supanašėjo su europietiškais – tik įvairios mados pas mus vėluoja maždaug porą metų. “Pavyzdžiui, energiniai gėrimai pirma paplito Vakarų Europoje, tik paskui užkariavo lietuvių sąmonę. Šaltųjų arbatų mada pas mus irgi atėjo pavėlavusi keleriais metais. Dabar panašiai vyksta su vadinamaisiais funkciniais, organizmui naudingomis medžiagomis papildytais gėrimais – ten jie jau paplitę plačiai, pas mus dar tik skinasi kelią”, – dėsto pašnekovė.

Jos teigimu, vartojimo kultūros pokyčių galima pastebėti netgi lyginant panašios ekonominės galios ir raidos istorijos Baltijos šalis. “Nepasakysiu jokios naujienos, kad ir gaiviųjų gėrimų srityje estai daug progresyvesni, imlesni. Tam įtakos turi ne tik jų pačių mentalitetas, bet ir didelis Skandinavijos turistų srautas – jie taip pat sėja savo įpročius”, – aiškina visos trijose šalyse prekiaujančios įmonės vadovė.

Tokius pastebėjimus patvirtina ir “Nielsen” atliktas tyrimas apie atskirų gaiviųjų gėrimų grupių suvartojimo pokyčius per pastaruosius metus nuo 2009 m. birželio iki šių metų gegužės. Štai energinių gėrimų suvartojimas Lietuvoje krito 17,5, Estijoje – 14, o Latvijoje – net 24 proc. Šaltosios arbatos pardavimas mūsų rinkoje sumenko 32,5, Estijoje – tik 20,4, o Latvijoje – 35,3 proc.

R.Sabonienė sako, kad laikotarpis iki krizės buvo labai geras Lietuvos vaisvandenių gamintojams. Iki tol šios grupės pasiūlą buvo kone okupavusi “Coca-Cola” ir “Pepsi-Cola” produkcija – ne tik kolos gėrimai, bet ir apelsinų skonio gazuoti vaisvandeniai “Fanta” bei “Mirinda” ir citrinų skonio “Sprite” bei “7 Up”. Paradoksalu, bet šių pasaulinių koncernų reklamai skiriamos milžiniškos lėšos pasitarnavo vietos gamintojams: rinkai, kurioje užsienietiška pasiūla ir reklama jau buvo suformavusi saldintų vaisvandenių poreikį, jie pasiūlė savo dažnai pigesnių, įvairesnių gaminių.

Vanduo iš čiaupo ar iš butelio?

Visame pasaulyje vis aktyviau diskutuojama, ar apskirtai verta pirkti į butelius ar kitą tarą supilstytą geriamąjį vandenį, kai daugelyje Vakarų valstybių iš čiaupo tiekiamas pakankamai geros kokybės ir gerti tinkamas vanduo. Gamtosaugai neabejingi žmonės piktinasi, kad vanduo dažniausiai pilstomas į sunkiai suyrančio plastiko butelius, o jo tarptautinis gabenimas taip pat teršia gamtą.

Pasigirsta nerimo balsų ir dėl pačių plastiko butelių poveikio žmogaus organizmui. JAV mokslininkai yra nustatę, kad plastikas į jame laikomus skysčius išskiria cheminį junginį bisfenolį A, kuris gali būti žalingas žmogaus reprodukcinei sveikatai, skatinti kraujagyslių ligas, diabetą. Tačiau skaičiuojama, kad į gėrimus išsiskiriančio bisfenolio A kiekiai yra nedideli ir pavojaus žmogaus sveikatai esą nekelia.

Vis dėlto vanduo iš čiaupo negali būti laikomas lygiaverte alternatyva natūraliam mineraliniam vandeniui. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Veterinarijos sanitarijos ir maisto skyriaus vyriausioji specialistė Vilija Galdikienė aiškina, kad natūralus mineralinis vanduo nuo paprasto geriamojo skiriasi visų pirma savo originalia chemine sudėtimi, kurią lemia jame ištirpusios mineralinės medžiagos, mikroelementai ir kitos sudėtinės dalys, skatinančios teigiamą vandens poveikį žmogaus organizmo fiziologinėms funkcijoms. “Be to, jis natūraliai švarus”, – priduria ekspertė.

Natūralus mineralinis vanduo turi būti pilstomas jo gavybos vietoje, griežtai draudžiama bet kokiomis priemonėmis jį dezinfekuoti ar kitaip ruošti. Tuo tarpu vandentiekio vanduo yra dezinfekuojamas cheminėmis medžiagomis, kad neliktų galimos mikrobiologinės taršos.

Beje, lygiai taip pat dezinfekuojamas ir vadinamasis stalo, arba tiesiog geriamasis, vanduo, kuris taip pat pardavinėjamas buteliuose ar didesnėje taroje. Norint nesusipainioti, svarbu skaityti etiketes – natūraliu mineraliniu vandeniu gali vadintis tik vietoje supilstytas konkretaus šaltinio, kurio vandens cheminė sudėtis taip pat nurodoma etiketėje, vanduo.

Visos Lietuvos vandentiekių vandens problema – pernelyg didelis geležies kiekis. Didieji miestai šią problemą sprendžia statydami nugeležinimo įrenginius, o štai mažesniuose miestuose iš čiaupo bėga nemalonaus kvapo ir skonio vanduo, kuriame per daug geležies, mangano. Pasak V.Galdikienės, tokį vandenį gerti galima, tačiau jis nepatrauklus ir neskanus.

Be to, esama ir specifinių kai kurių regionų požeminių vandenų problemų: šiaurės vakarinėje Lietuvos dalyje (Klaipėdos, Kretingos, Skuodo, Plungės, Telšių, Mažeikių, Šiaulių, Kelmės rajonuose) vandenyje viršijama fluoridų koncentracija, ir nuolatinis tokio vandens vartojimas gali sukelti dantų fluorozę. O Neringoje vanduo prastas dėl didelio amonio kiekio.

Savo darbe su šia problema susiduria verslininkas, vyno barų ir restoranų tinklo vienas savininkų Kristupas Baublys. “Rene” restorane Vilniuje dienos pietų metu lankytojams siūloma čiaupo vandens. “Vilniuje jis tikrai pakankamai kokybiškas, klientai mielai jį geria ir džiaugiasi nemokama paslauga”, – aiškina pašnekovas. Tačiau nieko panašaus negalima daryti “In Vino” bare Nidoje. “Neseniai Neringoje pastatyti nauji vandens valymo įrenginiai, tačiau padėtis nepagerėjo”, – apgailestauja K.Baublys.

Beje, iš čiaupo bėgantis vanduo kokybę gali prarasti ir pakeliui. Pavyzdžiui, Vilniaus požeminio vandens kokybė visur vienoda, tačiau jo išvaizda ir skonis įvairiuose mikrorajonuose skiriasi. Taip nutinka dėl skirtingos vandenviečių kokybės, pasenusių atskirų kvartalų vamzdynų.

Ir tai nėra vien specifinė Lietuvos problema: prie ES veikiančios “Water Information System for Europe” duomenimis, dėl didelės gyventojų koncentracijos didžiuosiuose Senojo žemyno miestuose net 60 proc. europiečių čiaupus pasiekia vanduo iš nepakankamai kokybiškai eksploatuojamų vandenviečių.

Pavojų gali tykoti ir perkamo vandens taroje. Pasak V.Galdikienės, pasitaiko atvejų, kai pilstomasis vanduo būna nekokybiškas, netinkamai paženklintas ir nesaugus vartoti. Pavyzdžiui, pernai padidinta mikrobinė tarša nustatyta dviejų firmų, tiekusių vandenį 19 l daugkartinėjė taroje, vandenyje – šių įmonių veikla buvo sustabdyta. Pasitvirtino ir du skundai dėl buteliais parduodamo vandens prastos kokybės.

10 rūšių natūralaus mineralinio vandens

10 rūšių gazuoto natūralaus mineralinio vandens

10 rūšių sulčių

10 rūšių saldintų gaiviųjų gėrimų

Kaip mes vertinome
*Vertinimui pasirinkome po 10 kiekvienos rūšies – natūralaus bei gazuoto mineralinio vandens, sulčių ir saldintų gaiviųjų gėrimų – produktų. Rinkomės tik natūralų mineralinį vandenį; tik iš natūralių koncentratų pagamintas sultis; kuo įvairesnius produktus iš spalvingų gaiviųjų gėrimų lentynų.
*Vertinant produktą svarbiausias dėmesys buvo skiriamas jo skoniui, kurį kompetentinga komisija vertino “gerai” (6 balai), “patenkinamai” (4 balai) arba “nepatenkinamai” (2 balai); atitinkamai po 3, 2 arba 1 balą pridėjome už pakuotę – geriausiai vertinome tas, kuriose galima lengvai perskaityti vartotojui svarbią informaciją apie gėrimo sudėtį.
*Vandens ir sulčių nereitingavome pagal sudėtį, nes visi šių kategorijų gėrimai pagaminti panašiu būdu: vanduo pilstomas iš natūralių šaltinių, sultys gaminamos iš koncentratų. Gaiviųjų gėrimų lentelėje papildomai po 2 balus pridėjome tik tiems gėrimams, kurių sudėtyje nėra dirbtinių dažiklių ir konservantų.
* Keliems gėrimams surinkus tokį pat balų skaičių, aukštesnę vietą užėmė tie, kurių kaina už 1 litrą yra mažesnė.

Vertinimo komisija
Aušra Išarienė
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto skyriaus vedėja (šiuo metu išėjusi motinystės atostogų), mitybos higienos gydytoja, maisto saugos ir kokybės kontrolės srityje dirba nuo 1995 m.

Eglė Kliukaitė
Gydytoja dietologė, Lietuvos dietologų draugijos narė, konsultuoja sergančiuosius įgimtomis medžiagų apykaitos ligomis, dirba gydytoja privačioje klinikoje “Dietos sistema”, domisi medicinos naujovėmis ir jas pritaiko klinikinėje praktikoje.

Rimantas Stukas
Profesorius, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto akademinių reikalų prodekanas, Visuomenės sveikatos instituto direktorius, Nacionalinės sveikatos tarybos narys. Mokslinių tyrimų sritis – mityba ir maisto sauga.