BFL

„Veido“ interviu su Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentu Žilvinu Šilėnu.

– Ar žinome, kiek lietuviško kapitalo persikėlė į užsienį?

– Tiksliai to niekas nežino, išskyrus tuos, kurie pabėgo. Yra du būdai pasitraukti į kitą šalį. Vienas – perkelti ten įmonę, kitas – Lietuvos piliečiui tapti kitos šalies mokesčių rezidentu. Mano vertinimu, kuris paremtas stebėjimais, ne vienas turtingas žmogus iš Lietuvos tai yra padaręs – moka mokesčius kitoje šalyje.

Įmonių perkėlimas turi kelis aspektus. Pirmąjį galime vadinti agresyvesniu mokesčių planavimu. Tai atvejis, kai verslininkas neturi tikslo pabėgti iš Lietuvos, bet siekia „susitvarkyti“ mokesčius. Pasekmė yra ta, kad dalis mokesčių mokama ne Lietuvoje. Kaip tai tiksliai daroma, žino verslo konsultantai, užsiimantys būtent tuo, – Lietuvoje tokių žinovų yra.

Kitas dalykas, kurį mūsų institutas netgi bandė matuoti, yra tiesioginės Lietuvos investicijos užsienyje. Savaime tai nėra bėgimas. Pavyzdžiui, galima nusipirkti fabriką Lenkijoje, Latvijoje ar kur kitur.

Greta to yra toks statistikų apskaitomas dalykas, kaip mokslinė bei techninė veikla ir būstinių steigimas. Nors indikatorius nėra tikslus, tačiau lyginant vienus metus su kitais, jeigu rodiklis yra smarkiai išaugęs, galima daryti prielaidą, kad perkeltų įmonių padaugėjo.

Lietuvos tiesioginės investicijos užsienyje dažnai tereiškia vien tai, kad įmonė plečiasi. Bet kartais pasistatyti įmonę užsienyje būna lengviau, negu ją išplėsti Lietuvoje. Tai būtent tas atvejis, dėl kuriuo mūsų valdžiai reikėtų susirūpinti.

Pavyzdžiui, viena Panevėžio įmonė norėjo įsigyti gabaliuką valstybinės žemės už įmonės tvoros. Normalus pageidavimas – nusipirkti žemė rinkos kaina ir išplėsti gamybą. Įmonė keletą metų iš eilės bergždžiai bandė tą reikalą sutvarkyti. Galiausiai į Lietuvą numojo ranka ir tokią pat gamybos plėtrą įvykdė Lenkijoje, kur irgi turi įmonę. O viskas galėjo būti padaryta Panevėžyje. Esu matęs tą sklypą – dabar ten priaugę menkaverčių krūmų ir medžių.

– Kokių dar esama biurokratinių suvaržymų įmonių susijungimams Lietuvoje?

Kai Lietuvoje planuojamas didesnio masto ar sudėtingesnis įmonių susiliejimas, leidimą išduoda Konkurencijos taryba. Yra toks dalykas, kaip koncentracijos riba, išreiškiama eurais. Jeigu ta koncentracijos riba peržengiama, reikia kreiptis į Konkurencijos tarybą. Lietuvoje, palyginti su kitomis šalimis, ta riba labai maža. Be to, jie gali neleisti, ir tada susiliejimas neįvyksta.

Kai susijungia įmonės, turinčios, pavyzdžiui, 30 mln. eurų apyvartą, tai nėra jokie gigantai. Tai europiniai nykštukai

Ta koncentracijos riba Lietuvoje juokingai maža. Kai susijungia įmonės, turinčios, pavyzdžiui, 30 mln. eurų apyvartą, tai nėra jokie gigantai. Tai europiniai nykštukai. Kitose šalyse tos ribos daug didesnės. Todėl kai kam labiau apsimoka įmonių susijungimas užsienyje.

Lietuvoje tą koncentracijos ribą lengva padidinti – padaryti, pavyzdžiui, kaip Airijoje. Mūsų institutas jau kokie penkeri metai siūlo tai padaryti, tačiau kol kas niekas nejuda.

Nėra daug atvejų, kada susiliejimas neleistas. Savo dydžiu tai nebuvo gigantai. Vertinant pagal Europos standartus, viena smulki įmonė norėjo nusipirkti kitą smulkią įmonę.

– Gal vertėtų varžyti įmonių perkėlimą į užsienį?

– Tai, kad yra kur iškelti verslą, iš esmės gerai. Tai konkurencija mokesčiais. Valstybės konkuruoja, kuri turi daugiau ir pigesnės darbo jėgos ar pigesnės elektros, ar apskritai didesnę rinką. Lietuva neturi nei didesnės rinkos, nei pigios darbo jėgos ar pigios elektros. Vadinasi, konkurencija mokesčiais – vienas iš dalykų, kuriais dar galima pakonkuruoti.

Iš ES pasigirsta minčių, kad tokią konkurenciją mokesčiais reikėtų uždrausti. Jei tai būtų padaryta, prarastume dar vieną poziciją, pagal kurią Lietuva galėtų konkuruoti. Tarkime, su Kipru dabar nepavyks konkuruoti, tačiau, kodėl gi nepadarius to ateity? Gal ir būtų neblogai, jei Lietuva taptų mokesčių rojumi. Kas čia blogo, jei mes, taikydami protingą mokesčių politiką, prisitrauktume į Lietuvą įmonių, kurios čia paliktų dalį mokesčių?

Naudingiausia tai būtų žmonėms Lietuvoje. Jeigu kiti nori čia keltis, vadinasi, ir Lietuvos rezidentai moka mažesnius mokesčius. Šiuo klausimu susipina įvairios valstybės vizijos ir panašūs dalykai. Pavyzdžiui, Europos ketinimai suderinti mokesčius – tai ne pavienio žmogaus vizija, o institucijų planai. Lietuvos pozicijos kas nors kada nors paklaus. Nenorėčiau, kad Lietuva, vedama kokių nors instinktų ar dėl neapgalvojimo prisijungtų prie tų šalių, kurios sakytų – gerai, suderinkime, tegul visur būna vienodi mokesčiai. Tokiu atveju mes praloštume. ES institucijos sugeba tai įvynioti į labai gražų popieriuką. Esą viskas bus paprasčiau, viskas bus vienoda. Gal Prancūzijai dėl to ir bus geriau, bet mums – tikrai ne.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA