Iš šalies tiek žmogus, nežinantis, į kurią pusę eina, tiek besitąsanti valstybė atrodo komiškai.

Nežinau, ar daug žmonių mėgsta vaikščioti keista žingine: vienas žingsnis pirmyn – vienas atgal, trys žingsniai pirmyn – du atgal, bet būtent taip į priekį juda mūsų valstybė. Ir tai pasakytina kone apie visas gyvenimo sritis. Štai energetikos sektoriuje žengėme tris žingsnius į priekį, o dabar žengsime du atgal, švietimo srityje su studijų krepšeliais žengėme keturis žingsnius į priekį, o dabar planuojama grįžti tris atgal, su kaupiamosiomis pensijomis kažkada pasistūmėjome penkis žingsnius pirmyn, o dabar jau kuris laikas judame ir dar judėsime tik atgal.
Tiesa, būna ir atvirkščiai: su daugiabučių renovavimu iki šiol žengėme aštuonis žingsnius atgal, o dabar gal kokį porą žingsnių pajudėsime į priekį. Panašiai ir užsienio politikos srityje: pastaruosius dvejus metus – keturi žingsniai atgal, na, o dabar gal kiek į priekį pajudėsime. O iš šalies tiek žmogus, nežinantis, į kurią pusę eina, tiek besitąsanti valstybė atrodo komiškai.
Bet juk yra valstybių, kurios juda tik į priekį, na, gal su šiokiais tokiais pastoviniavimais, bet ne nuolat grįždama. Taip žingsniuoja visos Skandinavijos valstybės, taip juda ir šiaurinė Baltijos sesė Estija. Labai svarbu ir įdomu tai, kad Estijoje veikia toks Ateities institutas, kuris parodo Estijos valdžiai keletą kelrodžių, o ši visą valstybės vežimą ir nukreipia į pasirinktą pusę, bei tikslui pasiekti skiria visus resursus. Ir pirmyn juda visas vežimas, o ne du jo trečdaliai.
Taigi pasirinkę siekiamybę, į ką norėtų būtų panašūs, estai pagal tai reformuoja visas sritis – ir policiją, ir sveikatos apsaugą, ir švietimą bei mokslą. Ir naujai atėjusi valdžia ne grįžta atgal, o tęsia ankstesnės valdžios darbus, žinoma, su kai kuriomis korekcijomis. Bet nebūna taip, kad viena valdžia nusprendė statyti elektrinę, o kita viską nubraukė, viena įvykdė švietimo reformą, o kita viską sugriovė iki pamatų ir statybas pradeda iš naujo. Tik laukiniai taip elgiasi. Na, ir mes. Dažnai.
Iš tiesų daugumą reformų ir permainų atlikti gana paprasta, reikia tik valios. Štai kadaise britas Johnas Cowperthwaite’as Honkongo valstybės sektorių sumažino devyniais dešimtadaliais, atleido devynis dešimtadalius valstybės tarnautojų ir devyniais dešimtadaliais sumažino visus reguliavimus bei mokesčius. Ir valstybė nuo to nesugriuvo, priešingai, viskas ėmė augti neįtikėtinu greičiu, ir galiausiai Honkongas suklestėjo.
Manau, kad tik drastiškomis priemonėmis galima išspręsti ir didžiąją dalį Lietuvos problemų. Tarkime, šešėlinę ekonomiką sumažinti nuo 30 mlrd. Lt iki minimumo ir algų mokėjimą vokeliuose panaikinti nėra toks jau neįmanomas uždavinys – iš tiesų mokesčių inspektoriai ir šiandien puikiai žino, kur ir kam atlyginimai mokami vokeliais.
Vienas kelias šešėlinės ekonomikos menkinimo link galėtų būti labai kieta ir principinga Mokesčių inspekcijos vadovybė ir aktyvus specialiųjų tarnybų darbas. Užsispiria ir šukuoja visas be išimties įmones, mokančias 100–500 Lt atlyginimus, o rezultatus skelbia viešai. Pavyzdžiu čia galėtų būti praėjusios savaitės Muitinės departamento operacija, kai buvo susemtas 21 galbūt korumpuotas muitininkas. Tokios operacijos turi milžinišką prevencinį poveikį.
Kitas kelias, kuriuo galėtų žengtų Mokesčių inspekcija, ir šį kelią puikiai žino ir net patys siūlo mokesčių inspektoriai, – tai visuotinis ne pajamų, o išlaidų skaičiavimas bei deklaravimas. Tada visi žmonės būtų suinteresuoti gauti čekius už prekes ir paslaugas.
Lygiai tokių pat drastiškų reformų reikia ir mūsų švietimo, taip pat sveikatos ar teisėtvarkos srityse ir apskritai visame viešajame sektoriuje. Priemonės ir būdai žinomi, tereikia juos naudoti. O geriausia būtų, jei pirmiausia pasimokytume bent iš estų.

Gal ir mums, kaip estams, reikėtų įkurti savo Ateities institutą.