Bulvių kilogramas kainuoja jau keturis litus, kitos daržovės, javai irgi pabrangę po kelis kartus. O juk šiuo metu Lietuvoje dirvonuoja net 400 tūkst. ha žemės. Jei ji būtų pradėta dirbti, būtų sukurta 20 tūkst. darbo vietų. Tad gal Lietuvai vėl metas atsigręžti į žemę ir žemdirbystę? Juolab kad artimiausius dešimt metų maisto paklausa visame pasaulyje tik didės.

Vienas stambiausių Lietuvoje javų augintojų ūkininkas Sigitas Petraitis neramiai žvelgia į plačiai nusidriekusius savo laukus. Laukia, kol nutirps sniegas ir paaiškės, ar šiuos metus jis galės laikyti sėkmingais, ar priešingai – nuostolingais. Rudenį jis, kaip ir, ko gero, dauguma javų augintojų visame pasaulyje, užsėjo dar didesnius nei pernai žiemkenčių plotus – juk grūdai jau tampa aukso vertės. Tačiau žemdirbys niekada negali būti tikras, kad pasėjęs tiek ir tiek, nors ir gerai prižiūrėdamas pasėlius, prikuls tiek ir tiek – gamta visus planus gali sugriauti per kelias valandas.

Gali būti, kad nepalankiai Lietuvos žemdirbiams ji bus pasidarbavusi ir šiemet. Mieste gyvendamas net nebeprisimeni, kad sausį būta keistų orų permainų: staigus atšilimas nutirpdė visą sniegą, o iš karto po to spustelėjo didžiuliai šalčiai. Žiemkenčių laukams tokie pokyčiai galėjo būti lemtingi: likę be sniego patalų jie galėjo iššalti.

Nuostoliai – žemdirbiams, pelnas – spekuliantams

“Štai jums ir atsakymas, ar aš šiemet susikrausiu turtus. Gali būti, kad laukus teks apsėti iš naujo, o tada nuostoliai dvigubi: ir nauja sėkla, ir pavasarinės sėjos derlius būna daug prastesnis”, – paaiškina S.Petraitis.

Turtingiausiu Lietuvos žemdirbiu tituluojamas Ramūnas Karbauskis taip pat nesustodamas šneka apie žiemos orų išdaigas ir sako, kad žemės ūkyje niekada negali skaičiuoti savo pajamų, remdamasis praėjusių metų derliaus supirkimo kainomis. “Miestiečiai jau mato mūsų milijonus, kai girdi apie dvigubai pakilusias grūdų supirkimo kainas. Bet užpernai, kai dėl perprodukcijos jos buvo dvigubai mažesnės, nei tikėtasi, dėl mūsų nuotolių niekam širdies neskaudėjo”, – sako R.Karbauskis.

Šiemet taip pat dar niekas neaišku: net ir prastos žiemos nulemtas menkesnis derlius gali visai nereikšti praradimų. Jei orai panašiai pokštavo ir Lenkijos, Ukrainos, Rusijos žemdirbystės regionuose (šios didelės šalys daro didesnę įtaką Europos grūdų rinkai nei viena mažytė Lietuva), gali būti, kad grūdų, kaip ir pernai, stigs, o tada jų supirkimo kainos vėl bus rekordinės.

R.Karbauskis atkreipia dėmesį, kad pastarųjų metų ekonominė pasaulio suirutė netikėtai išaukštino žemdirbystę: susizgribta, jog maisto produktai yra kur kas aiškesnė investicijų lentynėlė negu pakrikusių kitų ekonomikos šakų įmonių akcijos. “Bet tai tereiškia, kad maisto kainas pradėjo reguliuoti biržų spekuliantai. Tik jie gali grūdų kainas per savaitę pakelti arba numušti 20 proc., pasaulio maisto paklausa taip staigiai nesikeičia”, – pabrėžia Agrokoncerno grupės valdytojas.

“DnB Nord” grupės vyriausioji ekonomistė Jekaterina Rojaka analizuoja, kad maisto produktų kainos pasaulinėse rinkose jau stabilizavosi. Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad milžiniškas kainas labiausiai lemia ne didėjanti maisto paklausa (šis variklis kainas didintų kur kas nuosaikiau), bet tik subjektyvus investuotojų požiūris. “Tačiau tikėtis, kad viskas nurims, būtų visiškai naivu. Maisto iš tiesų kasdien reikia vis daugiau – Azijos valstybių kilimas nėra išgalvotas dalykas. Taigi maistas bus paklausi prekė, todėl ji ir toliau domins rinkų spekuliantus”, – dėsto ekonomistė.

Atsigręžti į žemę

R.Karbauskis kritikuoja Lietuvos Vyriausybę – dabartinę ir visas prieš tai buvusias – dėl nesusivokimo, kad būtina puoselėti Lietuvos žemės ūkį, nes tai viena perspektyviausių ekonomikos šakų. “Mūsų valdžia pavažinėja po prabangius forumus ir grįžusi paskelbia: tikslas – tapti aukštųjų technologijų šalimi. Atsipeikėkite: pasaulis jau badauja, o mes juk sugebame pagaminti maisto. Bet ne – kaimas juk ne lygis”, – ironizuoja pašnekovas.

J.Rojaka taip pat kritikuoja Lietuvos vadovų neįžvalgumą ir žvalgymąsi į kosmosą, kai tiesiog panosėje visai neblogai laikosi tradicinė mūsų šalies ekonomikos sritis – žemdirbystė. Ekonomistė skaičiuoja, kad skambiausios praėjusių metų investicijos IT srityje nėra tos tikrosios didelės pridėtinės vertės kalvės, kokias jas mėgina pavaizduoti Vyriausybė. “Juk tai – tik aptarnavimo centrai. Kas ten kuriama? Nieko. Ar naudojama Lietuvos infrastruktūra, sukuriama papildomo darbo jai? Ne, čia pakanka laidų”, – dėsto ji.

Tuo tarpu investicijos į žemės ūkį sukurtų visiškai kitokią, visai Lietuvos ekonomikai palankesnę grandinę: čia naudojamos Lietuvoje išaugintos žaliavos, Lietuvos fabrikuose gaminami produktai, jie išvežiojami po prekybos centrus, o dalis – eksportuojama. “Žinoma, IT sektoriaus plėtra neprieštarauja žemės ūkio plėtrai, tačiau pastaroji Lietuvoje laikoma neprestižine, dėmesio neverta. Tai mažų mažiausiai neprotinga”, – įsitikinusi ekonomistė.

Kol inertiška Vyriausybė susivoks, kad modernia pramone galima laikyti ne vien kompiuterius ir biotechnologijas, į žemės ūkį bei jo produktus noriai investuoja ne tik pasaulio rinkos, bet ir vietiniai Lietuvos investuotojai.

Investicijų bendrovės “CEE Agro” vadovas Donatas Keras sako, kad Lietuvoje žemės ūkis yra stabilus, fundamentalus verslas, turintis didelę augimo potenciją. Ši bendrovė investicijoms pasirinko dvi nišines sritis: modernių miškų sodinimą ir ekologinę žemdirbystę. Pirmuoju atveju remia hibridinių, greitai augančių medžių, kurie naudojami bioenergetikos srityje, o antruoju – ekologinių vaistažolių, daržovių auginimą. Investuotojų valdos – 100 ha miškų, kurių plotą šiemet ketinama padidinti iki 300 ha, ir 400 ha ekologiškai puoselėjamų laukų. “Pasirinkome siauresnes, netradicines sritis, nes tai mūsų pirmieji žingsniai žemės ūkyje, o, tarkime, grūdų auginimo srityje konkurencija jau didžiulė”, – aiškina D.Keras.

Mažiems – daugiau vargo

Prieš kelerius metus Vilniuje susikūrusi Juškų šeima dabar gyvena kaime: iš pradžių mieste dirbę teisės ir ekonomikos mokslus baigę jauni žmonės nutarė keltis į kaimą Panevėžio rajone, kur nedidelį pienininkystės ūkį turėjo Jurgitos Juškienės mama. “Pasiskaičiavome, atrodė, kad dirbant kaime laukia geresnės ekonominės perspektyvos”, – prisimena ji.

Šiuo metu Juškų ūkyje – 60 melžiamų karvių ir dar 40galvijų prieaugio: veršeliai, jautukai parduodami mėsai, o telyčios auginamos į melžiamas karves. “Perėmę ūkį iš mamos, stengėmės jį patvarkyti, modernizuoti, prieš metus pasinaudojome ir ES parama”, – pasakoja ūkininkaujančios šeimos atstovė.

Vis dėlto ji dar nėra tikra, ar sprendimas grįžti dirbti į kaimą buvęs teisingas. “Kartais atrodo, kad jei ne ta ES parama – o ją imdami įsipareigojome ūkininkauti mažiausiai penkerius metus – viską išsiparduotume ir jau grįžtume į miestą”, – neslepia Jurgita.

Pasak jos, tokiems nedideliems kaip jų ūkiams sunku tikėtis didelio pelno: būdamas mažas, visiškai priklausai nuo pieno supirkėjų diktuojamos kainos, o palyginti nedidelės verslo apimtys neleidžia pigiau pirkti grūdų ar kitų žaliavų.

“Suprantu, kad tokius ūkininkus kaip mes gelbėtų kooperacija. Tačiau, patikėkite, lietuvių mentalitetas visiškai netinkamas kooperacijai. Pas mus toks gajus tarpusavio pavydas, kad kaimynai nesugeba susivienyti vienas kito labui”, – kaimo realijas atskleidžia J.Juškienė.

Vis dėlto kooperacija, ūkių stambinimas yra neišvengiamas, norint kaime verstis sėkmingai. “Pagrindinė mūsų ūkių problema – smulkumas. Mažam ūkiui dažnai per didelė ta technika, kurią padeda įsigyti ES, ji nepakankamai apkraunama, tada neatsiperka. O juk Lietuvos žemės ūkio produktyvumas ir taip vienas prasčiausių ES – turime sparčiai vytis”, – įsitikinusi J.Rojaka.

Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius perspėja, kad planuojamoje naujoje, nuo 2013 m. veiksiančioje ES finansinėje perspektyvoje didelė dalis paramos taip pat bus skirta kooperacijai skatinti. “Galvojama numatyti tiesiogines išmokas už galvijus, paukščius, kiaules, bet tik stambesniems, susijungusiems ūkiams”, – informuoja jis.

Ar ministerija kaip nors reaguoja į pasaulines maisto rinkos tendencijas ir turi planų didinti, skatinti Lietuvos žemės ūkio gamybą? Ministras sako, kad visų pirma sprendžiama dirvonuojančios dirbamos žemės problema (o tokios Lietuvoje net 400 tūkst. ha) – tokios savininkai netrukus bus priversti mokėti didesnį žemės mokestį, taigi atsiras motyvas verčiau išnuomoti ją žemdirbiams. Be to, atsižvelgiant į mėsos trūkumą ir jos kainų didėjimą, rengiama supaprastinta galvijų ir kiaulių fermų steigimo tvarka.

Pasak Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjo Alberto Gapšio, tai ypač reikalinga naujovė. “Dabar aplinkosaugos reikalavimai Lietuvoje net griežtesni, nei numato ES, įsteigti fermą trunka kelerius metus”, – teigia specialistas.