Atostogos, ilgieji savaitgaliai ir šiaip nedarbo dienos Lietuvoje – šventas reikalas. Tiesa, privačiame ir valstybiniame sektoriuose tos atostogos stipriai skiriasi. Privačiose bendrovėse vasarą darbuotojai atostogų ilgiau nei trims savaitėms išeiti gali labai retai, mat čia vadovaujamasi amerikietišku principu, kad jei tavęs nereikia mėnesį, tai gal ir apskritai nebereikia.

O štai valstybinėse įstaigose ir viešajame sektoriuje atostogų tvarka ir principai visiškai kitokie, sakyčiau, netgi priešingi. Čia didžiausias nesusipratimas yra atostogauti mažiau nei keturias savaites, dar didesnis nesusipratimas – atostogos ne vasarą. Tikrai neketinu kritikuoti teisės į atostogas, tačiau kritikuoju visišką anarchiją viešojo sektoriaus darbuotojų atostogų sistemoje. Tai tikras nonsensas ir didžiulė nepagarba mokesčių mokėtojams.
Štai liepos mėnesio pabaigoje kolegė prie gydytojo kabineto pralaukė 4,5 val., ir vien todėl, kad jūra medikų atostogauja kone ištisais poliklinikų aukštais. Likę pavaduojantys medikai dirba nesuvokiamu krūviu ir dažnas yra prieškominės būklės. Atsakomybė už tai tenka poliklinikų ir ligoninių vadovams bei Sveikatos apsaugos ministerijai, nes nesugeba tinkamai suorganizuoti darbo, kad nenukentėtų pacientai ir kad nepervargtų likę gydytojai.
Panašus vaizdas ir kitose biudžetinėse organizacijose. Štai teismuose, prokuratūrose darbas vasarą praktiškai visai sustoja, nors bylų kalnai ir toliau auga. Dzin tos bylos, palauks, nes svarbiausia atostogos. Bet ar kažkieno teisė į atostogas yra svarbesnė nei visuomenės teisė nenutrūkstamai gauti viešąsias paslaugas? Tikriausiai ne. Bet Lietuvoje tikrai taip.
Mūsų šalyje liepos ir rugpjūčio mėnesiais valstybinės institucijos tiesiog apmiršta. Ironizuojant galima teigti, kad dauguma jų ant durų galėtų užsikabinti lenteles: “Nedirbsime iki rugsėjo 1 d., nes prasidėjo atostogų sezonas.”
Nedirba šiuo metu ir Seimas, iš orbitos išnykę dauguma ministrų, žinoma, ir jų pavaldinių. Kai kokiam politikui paskambini, dažniausiai išgirsti: “Ai, neturiu ką pasakyti, esu kitoje dimensijoje ir erdvėje. Supraskite, atostogos.” Ir visai nesvarbu, kad po poros mėnesių Seimo rinkimai. Kitoje dimensijoje dabar ir dauguma tarnautojų bei kitokių klerkų.
O ir likusieji sukasi kaip apatinė girnapusė, todėl vasarą norintieji susitvarkyti asmeninius reikalus savivaldybėje tokią mintį turi vyti šalin. Ministerijose dabar irgi atostogauja nuo 40 iki 60 proc. visų darbuotojų. O tai reiškia, kad įprastas darbas tokiose įstaigose nutrūksta, nepriimama jokių svarbių sprendimų, nevyksta jokių svarbių susitikimų, atliekamos tik rutininės pareigos. Nė kiek nepadauginsime teigdami, kad daugelyje institucijų darbas rugpjūčio mėnesį tėra imituojamas. Net ir norintieji vasarą dirbti rimtai to daryti negali, mat visa aplinka veikia sulėtintai, negalima rasti reikiamų žmonių.
O kad nepatogumų puokštė būtų pilna, vasarą atostogauti išeina dar ir dauguma vaikų darželių. Taigi likusiems dirbti Lietuvoje vasara – tikrai nepavydėtinas metų laikas.
Bet šią netvarką tikrai galima sutvarkyti taip, kad ir žmonės pailsėtų, ir viešosios paslaugos jų gavėjams būtų teikiamos nenutrūkstamai ir kokybiškos. Tereikia noro, organizacinių gebėjimų ir kažkiek žinių, pavyzdžiui, tokių, kad institucija ar organizacija visada funkcionuos normaliai, atostogauti vienu metu išleidžiant ne daugiau kaip ketvirtadalį darbuotojų. Nes jei privatus verslas taip organizuotų darbuotojų atostogas kaip viešasis sektorius, tai jis po vasaros išrūktų per kaminą.